Žinoma dainininkė Jurga Šeduikytė, kuri savanorystės kelią pradėjo daugiau nei prieš ketverius metus organizacijos „Paramos vaikams centras“ programoje „Big Brothers Big Sisters“, tik šypsosi – noras padėti kitiems ateina iš vidaus. „Gali kalbėti kiek tik nori, bet to neįrodysi“.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado savanorystė?
– Viskas prasidėjo daugiau nei prieš ketverius metus. Informaciją apie organizaciją „Paramos vaikams centras“, kur veikia programa „Big Brothers Big Sisters“ pamačiau internete. Taip sutapo, kad man jie patys paskambino ir pasiūlė prisidėti prie savanorystės, globojant mažąją draugę.
Su ja retsykiais pabendraudavome kelis metus, o metus – gerokai intensyviau. Manau, kad iš šių santykių žmogus mokosi paties santykių modelio, dėl to labai svarbu kitam žmogui duoti laisvės, erdvės, kad turėtų laiko daryti savus darbus, lankyti mokyklą.
– Kaip jūsų mažoji draugė reagavo į jus? Juk ji suprato, kad esate žinoma Lietuvos dainininkė.
– Ji žiūrėdavo į mane ir nieko nesakydavo. Tai labai panaši situacija, kai nueini į spektaklį ir aktorius palieka labai didelį įspūdį. Tada jauti, kad nebežinai, nuo ko pradėti šnekėtis su tuo žmogumi.
Tačiau mes nesusitikdavom žiūrėti viena į kitą ir šnekėtis apie esminius dalykus – tiesiog drauge leisdavom laiką. Kartu eidavom į kiną, skaniai pavalgydavom. Kai tik turėdavau laisvo laiko, skambindavau ne tik draugėms, bet ir Akvilei.
– Ar Akvilė ėmė jumis pasitikėti? Ar atsirado noras būtent jums pasipasakoti savas problemas?
– Viskas vyko nuo pat pradžių. Kai tik susitikome, Akvilei pasakiau, kad ir pati nejaukiai jaučiuosi, todėl mums gali padėti tik atvirumas. Tik jei būsime atviros, galėsime smagiai bendrauti, leisti laiką.
Nuo pat pradžių daug šnekėjomės apie savo asmenines istorijas, šeimų peripetijas. Kiekvieno žmogaus istorijos skirtingos, tačiau visi mes viduje kankinamės dėl tų pačių dalykų.
– Ar bendraudama su jumis Akvilė nesugalvojo pasukti muzikos keliu?
– Buvo etapas, kai ji turėjo savo grupelę. Jie klausėsi sunkesnės muzikos, rengėsi tamsesniais drabužiais, ją traukė gotika. Tačiau tai tebuvo tarpinės stotelės, kai žmogus išbando save.
Man buvo didelė garbė stebėti, kaip žmogus bręsta. Šiuo metu ji užsiima vizažu, daro makiažus. Džiugu, kad ji atrado sferą, kurioje gali save išreikšti.
– Dėl kokių priežasčių pati nusprendėte prisidėti prie savanoriškos veiklos ir skirti dėmesio svetimam vaikui?
– Visų pirma, aš neskirstau žmonių į kategorijas: jei kažką veiki, nereiškia, kad kitas veikia mažiau už tave, veikdamas kitus darbus.
Antras dalykas – šeimoje dažnai būna tas paauglystės etapas, kai tėvai negali padėti. Vaikas savaime bando išgyventi pats, statosi pagrindą po kojomis, ieško savęs, todėl labai svarbu turėti žmogų, į kurį būtų galima atsiremti – nesvarbu, ar tai krikšto tėtis, šeimos draugas, ar vaiko mokytoja.
Programa „Big Brothers Big Sisters“ atsiradusi tikrai ne veltui. Kartais šeima nepastebi smulkmenų, bet kitas, atsiradęs iš šono, gali atrakinti kažkokią kertelę ir padėti atrasti tinkamą gyvenimo kelio kryptį. Labai svarbu, kad tai būtų suaugęs žmogus ir gebantis įsiklausyti.
– Daugelis jaunimo mano, kad užsiimti savanoryste nėra tikslo – juk tai neapmokama, todėl nėra jokios naudos. Ką manote apie tokius pasisakymus?
– Yra daugybė žmonių, kurie po vidurinės baigimo dvejoja, kokią studijų kryptį pasirinkti. Tad kol abejojat, pusmetį ar metus išnaudokite tinkamai – susipažinkite su aplinka. Pabandykite bendrauti su žmonėmis – gal tai bus jūsų darbo kryptis? Taip pat visada galima išvažiuoti į kitą šalį ir ten savanoriauti.
Gailiuosi, kad tais metais, kai pati baigiau mokyklą, nebuvo varianto luktelti ir padvejoti. Puikiai pamenu, kad tais laikais visi jausdavo didžiulį spaudimą dėl būtinybės įstoti į universitetą iš karto po mokyklos baigimo.
Jaunų žmonių atveju kartais gyvenimas pateikia siurprizą arba staigmeną tada, kai nepuoli į darbų sūkurį. Tas sustojimas ir pamąstymas, ką iš tikrųjų nori veikti, gali puikiai derintis su savanoriška veikla. Bet, aišku, to neįrodysi. Kiekvienam turi būti poreikis – vieni atranda save savanoriaudami, kiti – keliaudami.
