Vilniaus senamiesčio širdyje, prie Arkikatedros, susitikę dailininkai puolė vienas kitam į glėbį ir prisiminė, kaip paslapčiomis kokiame nors balkone prisiklijavę barzdas eidavo dalinti dovanų.
Vieni į juos žiūrėdavo į linksmai, kiti – kreivai, bet nebuvo nė vieno, atsisakiusio dovanos.
Daugybės pagyrų už šį vaidmenį yra sulaukęs dailininkas J.Varnas, Lietuvos dailininkų sąjungoje ne vieną dešimtmetį linksminęs menininkų vaikus.
Į tokius renginius jis atsivesdavo ir savo augintinį – kaspinu papuoštą taksą. Iškeltas už uodegos šuo išdidžiai dairydavosi, čiaudėdavo, o vaikai juokdavosi – koks čia šuo, jei neloja.
Pasirodo, taksai – puikūs medžiotojai, rausiantys urvus. Gaudydami lapes ar šeškus jie būna įsirausę į žemę ir nebijo, jei išorėje kyšančią uodegą kas nors patampo.
J.Varnui didžiausia šventė yra bendrauti su vaikais.
Jo vaikystė buvo sunki – išvežtas su tėvais į Sibirą kartais likdavo ir alkanas.
Karikatūristas V.Jurkūnas taip pat ragavo šilto ir šalto, nes 13 metų dėstė piešimą tuomečiame Dailės institute.
Vytautas iki šiol mena, kaip gavo pirmą antspauduotą Kalėdų Senelio laišką. Būdamas penkerių metų jis negalėjo žinoti, kad antspaudą meistriškai padirbo jo tėvas Vytautas Jurkūnas – grafikas, knygų iliustratorius, dar prieškario Lietuvoje mokęsis Kauno meno mokykloje, o vėliau tapęs Vilniaus dailės instituto direktoriumi, Grafikos katedros vedėju, profesoriumi.
– Ar tik mažiems vaikams reikia Kalėdų Senelio?
V.Jurkūnas: Šis veikėjas ateina su maišu dovanų. Kam tai gali nepatikti? Kai mano sūnūs Jonas ir Andrius buvo maži, apgaudinėjau juos, o dabar patys atlieka šį vaidmenį.
Esu turtingas, nes turiu keturias anūkes ir vieną anūką. Mano sūnus Andrius su žmona augina tris vaikus ir gyvena JAV. Bet ten vaikai nelabai tiki tokiu seneliu, nors dovanas priima.
Kitas sūnus Jonas su žmona augina dvi dukras ir gyvena Vilniuje. Ir jis mėgsta palikti praviras balkono duris, kad ateitų Kalėdų Senelis.
J.Varnas: Nuo 1970-ųjų buvau etatinis senas kareivis dailininkų vaikams – juk sovietų laikais Kalėdų niekas nešventė. Jei rengdavome šventinius vakarėlius prieš Naujuosius metus, išsiskirstydavome paryčiais. Organizuodavome ir šventes Dailininkų sąjungos narių vaikams.
V.Jurkūnas: Aš vesdavau į tuos rytmečius savo sūnus. Prisimenu, kaip persirengęs Jonas viskam vadovaudavo, kilnodavo savo taksą už uodegos, vaikams buvo daug džiaugsmo.
J.Varnas: Gerai, kad mano šunį vis dar prisimena tuose rytmečiuose buvę vaikai.
V.Jurkūnas: Žinai, jie visi jau suaugę, važinėja ilsėtis į Turkiją, į Kalėdų Senelio gimtąją Likiją, iš kur kilęs šventasis Mikalojus, galėjęs būti pirmuoju pasaulyje Kalėdų Seneliu.
Jis įvedė madą teikti dovanas artėjant Kalėdoms. Iš savo tėvų gavęs didelį palikimą, Mikalojus visą jį išdovanojo. Matyt, tai padarė tokį didelį įspūdį, kad iki šiol visi tai prisimena.
Dabar ir kitų tėvų pinigai paleidžiami vėjais, ir nieko tokio. Dėl to dar nė vienas netapo šventuoju, tik Mikalojus.
– Dėl savo ūsų labai tinkate Kalėdų Senelio vaidmeniui.
V.Jurkūnas: Mano ūsai – kaip gryna vilna, nėra jokios sintetikos. Juos užsiauginau dar jaunystėje keliaudamas po Altajų, nes nebuvau pasiėmęs skustuvo. Kai kils noras atjaunėti, ūsus nusiskusiu.
J.Varnas: Nedaryk tokios klaidos, aš laikau pasmakrėje barzdą tik dėl šilumos, tai plaukų rezervas, kad jie galėtų stiebtis į viršų.
– Ar piešdami pašiepiančias karikatūras įgijote daug priešų?
V.Jurkūnas: Jei pasišaipai iš politikų, jie tyli kaip pelės. Bet yra ir tokių visuomenės veikėjų, kurie atsivertę laikraštį ir neradę nieko apie save parašyto sako, kad tai blogas laikraštis.
Man gražiausias piešinys, pasakojantis apie tai, kaip visus aplankęs Kalėdų Senelis pavargsta, tiksliau – prisivaišina ir nebegali paeiti. Tada jį reikia vilkti suėmus už pažastų.
– Ar ir jums panašiai būdavo? Ar po vakarėlio kitą rytą skaudėdavo galvą?
J.Varnas: Ne, aš stengdavausi dėl vaikų. Bet mano giminėje iki šiol visi įpratę, kad aplankysiu juos kaip Kalėdų Senelis. Mano žmona Vitalija turi daug seserų, net nesakysiu, kiek. Atgimimo laikais, kai nebereikėjo raudonų vėliavų, man buvo pasiūta Kalėdų Senelio mantija ir specialus maišas dovanoms.
Būdavo, visi susėda prie stalo, aš dingstu, kad vaikai nepastebėtų, persirengiu ir ateinu visų sveikinti. Mažieji šventai tiki, lipa ant kėdžių – dainuoja, deklamuoja, vyresni – jau šaiposi, bet dovanų nori visi.
V.Jurkūnas: Mano tėvas taip pat vaidindavo Kalėdų Senelį. Sykį man atnešė laišką iš Šiaurės, ant jo buvo antspaudas. Iki šiol turiu tą voką. Tuomet man buvo ne daugiau kaip 5 metai. Mano tėvui nebuvo sunku nukopijuoti antspaudą kaip tikrą.
Jis buvo laimingas, kad apgavo mane, pyplį. O laiške buvo rimti pamokymai, ką daryti ir ko ne.
Dar turiu namie smetoninės Lietuvos puošmenų, kuriomis puošdavome eglutę. Jos supintos iš vielos – burbuliukai, trobelės, žmogeliukai.
Aš jų nevadinu kolekcija, jie sudėti į skardinę dėžę, ant kurios lenkiškai užrašyta, kad tai rauginti agurkai. Ji visa surūdijusi, bet man brangi.
Tie Kalėdų papuošalai – močiutės palikimas. Mano mama Eugenija buvo gimusi Sankt Peterburge, o su tėvais grįžo į Kauną apie 1922 metus.
Kadangi mano senelis Gabrielius Macys buvo verslininkas, miklus žmogus, Sankt Peterburge su šeima buvo įsikūręs bute, kur buvo net telefonas, todėl Kaunas mano mamai atrodė kaip didelis kaimas.
J.Varnas: Kai buvau mažas, gaudavau riešutų, saldainių. Jie dažnai būdavo labai sulipę, bet skanūs. Gaudavau obuolių, kurie tada būdavo brangūs, nes ūkininkai dar nemokėjo jų išsaugoti iki viduržiemio.
Mano senelis Juozas Varnas irgi buvo verslus – supirkdavo arklius. Mano močiutė pasakojo, kaip kartą jis apgavo čigonus. Pasislėpė po šienu, bet jį sugavo, prilupo. Jis anksti mirė. Mano tėtis irgi mėgo arklius, po karo jis supirkdavo nusilpusius, priglausdavo nuvarytus arklius, kuriuos kareiviai palikdavo likimo valiai. Tėvas juos išgydydavo, nušerdavo, tada kam nors parduodavo.
– Ar sunku išrinkti dovanas savo artimiesiems?
V.Jurkūnas: Visada suku galvą, kuo pradžiuginti žmoną Galiną. Sykį ji man pasakė: „Klausyk, perkame skrudintuvą – pusė bus tavo, pusė – mano.“
J.Varnas: Mano žmona Vitalija renka mažas papuošalų dėžutes. Daug jų turi – yra ir brangių, ir nelabai brangių. Aš prieš Kalėdas tyliai padedu naują dėžutę ir sakau jai: „Man atrodo, kad naktį buvo nykštukas. Girdėjau tokius žingsnius – tapu tapu.“
Tačiau neseniai ji man pasakė: „Perduok nykštukui, kad gali nevaikščioti.“ Aš jai pasiūliau parašyti nykštukui laišką, kad jis perskaitytų ir žinotų, ką padovanoti. Ji žadėjo taip padaryti.
– Ar niekada neskaudėjo širdies, kad esate apgavę mylimus žmones?
V.Jurkūnas: Kalėdų Senelis gali tik nusišnekėti, nes jis yra iš pasakų šalies. Mano anūkai dabar piešia ūsuotus senelius. Labai laukiu jų piešinių.
– Ar vis dar sulaukiate paštu siunčiamų atvirukų? Ar patys tokiu būdu sveikinate kitus?
J.Varnas: Iki šiol siunčiu sveikinimus, prisiperku kokį šimtą vokų ir siuntinėju savo pieštus, bet padaugintus atvirukus. Esu pastebėjęs – jei išsiunti du šimtus sveikinimų, gauni 100. Pastaraisiais metais išsiunčiu perpus mažiau, bet vis dar gaunu apie 50 sveikinimų.
– Kur saugote atvirukus su linkėjimais?
J.Varnas: Kai baigiasi šventės, nieko neišmetu, bet sudeginu – kaip ir šventintas verbas. Man smagu, kai žmonės parašo, kaip gyvena, apie ką svajoja.
V.Jurkūnas: Vienos komedijos herojus ponas Bynas, kurį vaidino britų aktorius Rowanas Atkinsonas, pats sau rašydavo sveikinimus – būdavo, padeda už durų, o tada krykščia iš laimės, kad sulaukė sveikinimo. Manau, daugeliui žmonių reikėtų turėti drąsos save apgauti, kad galėtų pajusti širdyje šventę.
– Ar rašote elektroninius sveikinimus?
J.Varnas: Nemėgstu tokio dalyko, nes paspaudus vieną kompiuterio klavišą tą patį sveikinimą gali gauti šimtai žmonių.
V.Jurkūnas: Anksčiau darydavau linoraižinius, juos spausdindavau ir siuntinėdavau savo draugams ir pažįstamiems. Bėda ta, kad pastaruoju metu vis nėra laiko.
– Esate minėjęs, kad anūkai užaugo, nebereikia skristi į JAV jų prižiūrėti. Kodėl skundžiatės, kad trūksta laiko?
V.Jurkūnas: Dar ne visi mano draugai numirė, vienas kitas liko, turiu juos retkarčiais pasveikinti įvairiomis progomis. Tik nuo savo moksladraugio grafiko Mikalojaus Vilučio kasmet gaunu Kalėdų sveikinimą. Jis yra pasakęs, kad be melo mes seniai gyventume pragare.
– Kodėl kai kurie žmonės blogai jaučiasi per šventes?
J.Varnas: Jie persivalgo. Mano žmona Vitalija – puiki šeimininkė, nors visko gamina po nedaug, vis tiek lieka.
Man labai patinka grybais įdaryti pyragėliai, taip pat kūčiukai, mirkyti aguonų piene. Kai jų prisivalgai, pradedi jausti pulsą pilve. Tada nieko nebesinori, apima palaima.
V.Jurkūnas: Man Kalėdos – apmąstymų metas, galvoji, ką padarei gerai, o ką blogai. Be to, į duris beldžiasi nauji metai, nežinai, kokie jie bus. Bet kai šventės virsta rutina, tai jau ne šventės. Tada turi sukti galvą, kaip ištverti.
Aš mėgstu kamerinę aplinką, kai susirenka artimieji. Mus su žmona Galina dažnai lanko 37 metų sūnus Jonas su žmona Agne, anūkės – devynmetė Ieva ir šešiametė Justė, marčios tėvai, prie stalo būna trys kartos.
J.Varnas: Mes su žmona taip pat nebūname vieni, švenčiame su sūnumis. Jaunėliui Pranukui šiemet gruodžio 29-ąją sukaks 30 metų, galima jį jau rimtai sveikinti, o vyresniajam Jonui bus 48-eri.
Abu sūnūs dar nevedę, anūkų neturime. Gal jie turi slaptų draugių, bet mums jų nepristatė.
