Likimą susiejo per Kalėdas
Keturiems Amerikoje gyvenantiems Kazickų vaikams – dukrai Jūratei, sūnums Mykolui, Juozui ir Jonui Kalėdų šventė visada primins anapilin jau išėjusius tėvelius, nes jie, dar būdami Vilniaus universiteto studentai, savo likimą susiejo Vilniuje per 1940 metų Kalėdas.
„Pirmoji 1940 metų Kalėdų diena. Nusprendžiau, kad neverta daugiau su Juozu susitikinėti. Anksti iš ryto nubėgau į paštą ir pasiunčiau jam telegramą: „Gaila, bet dėl įvairių priežasčių negalėsiu su tavimi susitikti prie Šv.Jonų bažnyčios Pilies gatvėje,“ – tokį mamos Aleksandros Kazickienės (1920–2011) pasakojimą prisimena J.Kazickaitė.
Mat Aleksandros T.Vrublevskio gatvėje, prie bibliotekos, popiet jau laukė šaunus karininkas Arkadijus. Bet nutiko Kalėdų stebuklas.
Užsispyręs Juozas susirado į akį kritusią studentę ir prikalbino nuvažiuoti pasivaikščioti į Verkių parką. Gražiai snigo, po kojomis girgždėjo sniegas, tolumoje švietė Vilniaus žiburiai.
„Jis staiga mane apkabino, prisiglaudė veidu prie mano apsnigtos kepuraitės ir ėmė kalbėti, kaip seniai mane pamilęs. Toji Kalėdų diena buvo lemtinga.
Po mėnesio jis man pasipiršo“, – tokią romantiškai A.Kazickienės papasakotą istoriją atmintinai šiandien žino visa gausi Kazickų giminė.
Kalėdos Juozo ir Aleksandros vaikams visada liko šventė, ypač siejanti su prarastais tėvais.
„1863 metų Kūčių vakarą, visą dieną pasninkavę, susėdome prie stalo vakarienės. Staiga su trenksmu atsilapoja trobos durys ir į kambarį įsiveržęs žandaras įsako visiems skubiai rengtis kelionei.
Kokiai? Kodėl? Nieko neaiškina, tik šaukia, kad kailinius ant pečių užsimetę eitume iš trobos laukan. Ten stovėjo rogės, kinkytos vienu arkliu. Į jas leido pasodinti tik mus, vaikus. Gili žiema, gausu sniego, baisiai šalta. Tai buvo rusų kerštas ir bausmė už 1863 metų sukilimą Lietuvoje.
Alkani, sušalę žmonės krisdavo vienas po kito ir mirdavo. Kas liko gyvas, pasiekė Kazachstaną, Čiornaja Padinos kaimą“, – tokį pirmąjį prisiminimą apie savo prosenelių Kūčias ir Kalėdas buvo išsaugojęs J.Kazickas, 1918 metais gimęs Čiornaja Padinos kaime.
Į Lietuvą jis su tėvais, keliavę tris mėnesius, grįžo 1922 metų spalio 14 dieną. Šeima apsistojo Valiuškų kaime Vilkaviškio apskrityje.
Lietuvoje, kuri keturmečiam Juozukui buvo tik tėvų nuolat pasakojama vaikystės pasaka, jis atšventė ir pirmąsias savo Kalėdas.
„Namie nebuvo nei krosnies, nei langų, nei durų. Pirmas naktis teko miegoti susisupus į patalus, gultą iš anksto sušildžius laužo liepsnose įkaitintomis plytomis.
Vis dėlto, prisimenu, visai smagiai sutikome pirmąsias Kalėdas Lietuvoje. Apie jokias dovanas mes, vaikai, nė svajoti negalėjome.
Stalas taip pat nebuvo šventinis – tik bulvės, tąkart pagardintos šaukštu sviesto. Bet visa mūsų giminė, glaudžiai susėdusi, giedojo Kalėdų giesmes“, – pasakojo J.Kazickas autobiografinėje knygoje „Vilties kelias“.
Vienas garsiausių Amerikos lietuvių, verslininkas, filantropas, Lietuvos Nepriklausomybės rėmėjas daktaras J.Kazickas su žmona Aleksandra amžino poilsio į Lietuvą grįžo pernai prieš Kalėdas.
Jų vaikai dalį tėvų pelenų iš kapavietės šeimos namuose prestižinėje poilsiavietėje Ist Hamptone netoli Niujorko atvežė į Lietuvą ir palaidojo Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Saugojo lietuviškas tradicijas
Vyriausioji Kazickų dukra Jūratė (72 m.) nesiteisino laiko stoka ir papasakojo, kaip gausi Kazickų šeima švęsdavo Kalėdas ir kaip švęs dabar, kai nebėra šeimą vienijusių tėvų.
Smagiausi Kalėdų šventės prisiminimai – iš vaikystės: „Su tėvais į Ameriką atvykau 1947 metais vasario 18 dieną – man suėjo 4 metai.
Tėvams buvo labai svarbu svetimame krašte išlaikyti lietuviškas tradicijas ir švęsti taip, kaip buvo įpratę Lietuvoje.
Prisimenu Kūčių vakarienę – balta staltiese užklotą stalą, po staltiese pakišta šiaudų. Ant stalo puikuojasi 12 valgių, tarp jų labai skani žuvies sriuba. Po to ėjome į Piemenėlių mišias.
Laikui bėgant Kalėdos tapo vis labiau amerikietiškos, nes nebuvo lengva Niujorke rasti, pavyzdžiui, šiaudų. Bet mama visada stengdavosi paruošti tradicinių lietuviškų valgių.“
Tačiau ryškiausi ir smagiausi J.Kazickaitės prisiminimai iš tų laikų, kai šeima 1951 metais įsikėlė į nuosavą namą Niu Rošelyje netoli Niujorko.
Čia gimė ir visi keturi Jūratės broliai – Juozas, Mykolas, Jonas ir Kęstutis, 1976 metais mįslingomis aplinkybėmis miręs Nepale.
„Aišku, mes visi šventai tikėjome, kad yra Santa Klausas!
Smagu buvo gal ir dėl to, kad tėvai jau išgalėdavo nupirkti vaikams Kalėdų dovanų – tiesa, kurį laiką tai darė Santa Klausas.
Mums, kaip ir viso pasaulio vaikams, tai buvo stebuklingiausias metas – puošdavome eglutę, o rytą išpakuodavome dovanas. Aš dažniausiai gaudavau drabužių ir papuošalų, broliai – žaislų.
Kai mano vyriausias brolis Juozas ketverius metus mokėsi prestižinėje mokykloje Šveicarijoje, mūsų šeima ėmė skristi švęsti Kalėdų į Europą. Dažniausiai slidinėdavome Sankt Morico kurorte. Mes dar neturėjome savo šeimų ir tai buvo laimingiausios mūsų dienos su tėvais“, – vaikystės ilgesiu padvelkė J.Kazickaitės pasakojimas.
Bėgo metai, augo vaikai. 1968 metais Kazickai įsigijo namą Bahamose, Ket Kėjaus (Cat Cay) saloje. Per Kalėdas apsižiūrėti jie ten nuskrido vieni.
„Per 1968-ųjų Kalėdas mes nuskridome į Ket Kėjaus salą.
Dar nebuvo atvežti baldai, tad teko miegoti svetainėje ant grindų. Tąsyk lyg tyčia pasitaikė vėsūs orai, lynojo.
Bet kitą rytą pabudę išvydome: šviečia saulė, mėlynuoja ramus vandenynas, svaiginamai kvepia bugenvilijų žiedai. Mes sakėme vienas kitam – iš tiesų tai rojus“, – autobiografinėje knygoje pasakojo A.Kazickienė.
Paaugę vaikai per Kalėdas vykti į rojų nebenorėjo – jiems smagiau buvo švęsti nuodėmingame Niujorke su draugais.
Nors Kazickai visas žiemas ėmė leisti Bahamose, Kalėdų švenčių jiems jau tekdavo vykti pas vaikus.
„Laimė, kad mes, visi vaikai, vėliau įsigijome namus netoli vieni kitų, 100 mylių (apie 60 kilometrų) spinduliu. Su savo šeimomis vykdavome vieni pas kitus, iš Bahamų atskrisdavo ir tėvai“, – sakė Jūratė.
Pačios liūdniausios Kalėdos
Skaudžiausias Kalėdas Kazickai išgyveno 1976 metais.
Gruodžio 10 dieną, kai Amerikoje visur jau tvieskė kalėdiniai žiburiai, Kazickai gavo telegramą – Nepale, Katmandu viešbutyje, mįslingomis aplinkybėmis mirė sūnus Kęstutis, šeimos išleistas į kelionę po pasaulį baigus universitetą.
Po kelerių metų sūnaus atminimui Kazickai pastatė didžiausią Nepalo sostinėje katalikų bažnyčią.
„Šiandien Kazickų šeimoje – 21 žmogus, iš jų 11 anūkų.
Kiekviena šeima turi dar kitų giminių, draugų, tad visiems kartu susirinkti švęsti Kalėdų sunku. Kiekviena šeima turi savo Kalėdų tradicijas“, – pasakojo Jūratė.
Jos brolio Juozo žmona Lucy kolekcionuoja rankų darbo egzotiškas Kalėdų dekoracijas. Pavyzdžiui, ėdžias iš Peru, Meksikos, Kubos. Šeima visada eina išklausyti Piemenėlių mišių.
Šiais metais Juozo šeima su trynukais Augie, Sophie ir Peteriu Kalėdas švęs Pietų Afrikoje, Keiptaune, kur studijuoja jų vyriausia dukra Annalina.
„Mūsų šeima stengiasi Kalėdas švęsti dovanojimo dvasia, – pasakojo Jono žmona Marcie. – Visada svarbu atminti, kad mums likimas leido pasiekti tai, jog galime padėti gyvenantiems sunkiai. Mes nuperkame bendruomenės žmonėms, ko jie paprašo per bažnyčią.
Globojame šeimą, kurią per socialinius tinklus susiradome po pernai prasiautusio uragano „Sandy“. Vieniša motina ir vaikai atsiunčia mums sąrašą, ko jiems reikia, mes nuperkame, supakuojame ir išsiunčiame per Kalėdas. Tegu vaikai tiki Santa Klausu.
Pernai nupirkome žaislų vaikams, kurie Vilniaus ligoninėje kovoja su vėžiu.
„Mamų unija“ mums atsiuntė sąrašą. Šiais metais jaunuolis iš Lietuvos Andrius, kuris gavo naują kojos protezą, ir jo draugė ketina mus aplankyti Niujorke.“
Jūratė, kuri su vyru Rogeriu, buvusiu JAV prezidento Billo Clintono finansiniu patarėju, išaugino tris įvaikintus vaikus – Alexandrą, Nicholą ir Kristiną, džiaugiasi, kad šias Kalėdas jie dar sutiks visi drauge.
„Dažniausiai mes švenčiame savo rančoje Vajominge. Aplink – atšiauri gamta, plyti prerijos, dunkso kalnai.
Mes nukertame miške eglę, ją papuošiame, virš židinio pakabiname kalėdines kojines, pripildytas dovanų.
Po Kalėdų vakarienės visada paliekame ant stalo lėkštę pyragėlių ir stiklinę pieno Santa Klausui. Ir mūsų vaikai iki šiol tai nori daryti!
Rytą išpakuojame dovanas, mėgstame jų gauti daug. Bet pastaraisiais metais jų sumažinome. Daugiau dovanojame vaikams, kurie neturi tėvų“, – pasakojo Jūratė.
Visa garsi Kazickų šeima laikosi tėvų įdiegtos tradicijos ypač per šventes padėti likimo nuskriaustiems žmonėms.
Su liūdesiu kalbėdama apie netektį tėvų, kurių ypač trūksta, kai aplink sklando šventiška kalėdinė nuotaika, Jūratė sakė, kad visa šeima per Kalėdas susiskambina ir meldžiasi už tėvus.
„Mes tebesame tvirtai susiję su Lietuva. Kazickų šeimos fondas remia ir rems daug iniciatyvų Lietuvoje. Mano visi trys vaikai dalyvauja įvairiose programose, kurių tikslas – padėti Lietuvai.
Nors visa gausi Kazickų šeima nebesusirenka drauge per Kalėdas, mes išlaikome tėvelių tradiciją – visiems atskristi į Ket Kėjaus salą per Padėkos dieną lapkričio pabaigoje.
Vaikai ir anūkai susitinkame čia, Juozo ir Aleksandros numylėtoje poilsiavietėje. Labai labai jų trūksta. Pasvarstėme, kad tiktų atvežti čia dalelę jų pelenų ir išbarstyti apie greipfrutinį citrinmedį, kurį jie rūpestingai prižiūrėjo ir vaišindavo mus sultingais jo vaisiais.“
