Gimusį paliko tėvai
Vaikinas gimė kitoks nei daugelis mūsų. Jam buvo diagnozuota itin reta genetinė liga, kuri pažeidė Jono veidą, iškraipė mimiką. Kai tėvai sužinojo, kad Jono apsigimęs, iš karto jo atsisakė. Ilgainiui jį įsivaikino šeima, negalėjusi susilaukti vaikų.
Daugybė plastinių ir rekonstrukcinių operacijų šiek tiek padėjo atkurti Jono veido bruožus, tačiau dar ir dabar jis negali atsiginti smalsuolių, kurie nuolat jį stebi, apkalba ar bado pirštais.
J.Lancasteris gimė su itin retu Treacherio-Collinso sindromu. Tai genetinis sutrikimas, dėl kurio sutriko jo veido kaulų vystymasis dar jam būnant motinos įsčiose. Nuo pat gimimo Jono veide nėra skruostikaulių. Vaikinas turi klausos problemų. Ilgą laiką jis nešioja klausos aparatą.
Tačiau vaikinas iki šiol jaudinasi ne dėl išvardytų fizinių trūkumų, bet dėl to, kad jį iškart po gimimo paliko tėvai. „Aš visada norėjau susitikti su savo tikraisiais tėvais ir pateikti vienintelį klausimą – kodėl? Kodėl jie mane paliko? Bet dabar suprantu – jie buvo per silpni ir nesugebėjo priimti manęs su akivaizdžiais fiziniais trūkumais“, – sakė vaikinas ir prisiminė itin nelengvus laikus mokykloje.
Nori padėti kitiems
Vaikinas teigė, kad mokykloje su juo niekas nenorėjo bendrauti, daugelis tiesiog su pasibjaurėjimu žiūrėjo jam į veidą. Labai norėjau turėti draugų, buvau pasirengęs bet kam. Aš net pirkdavau didžiulius maišų saldainius, kad vaikai su manimi draugautų“, – atviravo vaikinas.
Viskas pasikeitė tada, kai vaikinas gavo darbą vienoje kavinėje. Neilgai ten padirbęs jis nusprendė išmėginti kūno rengybos trenerio darbą ir perėjo dirbti į sporto klubą. Ten labai greitai jis susipažino su gražuole Laura ir ją karštai įsimylėjo.
Jono prireikė daugiau nei 20 metų, kol išmoko gyventi su savo išskirtine išvaizda ir padidėjusiu dėmesiu. Neseniai Jono suprato, kad gali padėti kitiems, todėl ėmė domėtis žmonėmis, kuriuos taip pat kankina Treacherio-Collinso sindromas. Visai neseniai jis nuvyko į Australiją susipažinti su dvejų metų mergaite, kuriai irgi diagnozuotas šis sindromas.
Dabar Jono džiaugiasi galėdamas dėmesį skirti ne tik savo gyvenimo meilei Laurai, bet ir ta pačia liga sergantiems žmonėms. Jis nori tuos, kuriuos vargina Treacherio-Collinso sindromas, įkvėpti ir jiems įrodyti, kad gyvenimas gali būti gražus ir kad už dailų veidą gerokai svarbesnis yra žmogaus vidus.
