Šis apdovanojimas praėjusią savaitę nustebino ir aktorių: „Esu apipiltas šaltu dušu ir nesuprantu, kas vyksta. Dar nežinau, ar nacionalinės vertybės statusas mane slėgs, ar padės toliau kurti“, – neslėpė jau ir iki šiol ne vieną apdovanojimą už vaidybą gavęs aktorius.
Nuo paauglystės linksmus posmus kuriantis Dainius turi ką traukti iš stalčiaus.
Į neseniai Lietuvos teatro sąjungoje Vilniuje vykusį savo kūrybos vakarą jis atsinešė kelis prirašytus sąsiuvinius, traukė iš aplankalų pageltusius lapus ir lapelius, kuriuose kadaise pats ranka užrašė tai, ką jautė širdyje.
„Nesu toks kvailas, kad skaityčiau savo eiles apie meilę. Niekada neketinau to daryti, bet jei dabar neperskaitysiu to, ką rašiau jaunystėje, tai sudūlės ir niekas nesužinos, kokie mes buvome“, – prisipažino D.Gavenonis.
Kartą nupirkęs savo žmonai, taip pat aktorei Rasai Samuolytei (40 m.) moterišką dovaną, jis sukūrė trumpą eilėraštį, kuriame ją pavadino velniu: „Aš kartais net pats sau pavydžiu/Nors tu esi tik pėdos dydžio/bet nuo juosmens esi kaip velnias/todėl tau dovanoju kelnes/Glaustai pasakius pėdkelnes.“
R.Samuolytė neįsižeidė pavadinta velniu, nes žino, kad iš jos sutuoktinio humoro jausmo neatimsi.
Eilių, dedikuotų Rasai ir scenos partneriams, Dainius turi ir daugiau, bet prisipažino, kad namų cenzorius uždraudė jas publikuoti.
Kauno J.Naujalio meno mokyklą baigęs D.Gavenonis ketina dar grįžti ir prie tapybos. Galbūt jo drobėse atsiras moterų aktai? Aistringai kuo nors susidomėjęs aktorius neretai viską meta ir neria į naują sritį.
Toks bruožas jam būdingas nuo vaikystės. 1973 metų kovo 11-ąją Kaune gimęs Dainius rimtu veidu juokauja nemanęs, jog per jo gimtadienį bus keliamos valstybės vėliavos. Tai, kad ši data sutapo su nepriklausomybės atkūrimu, aktorius visada nutyli.
Statybininko ir draudikės šeimoje augęs Dainius tikino, kad jo tėvai buvo labai užsiėmę žmonės. Todėl Dainius kartu su vyresne seserimi lankė savaitinį vaikų darželį – tėvai juos atiduodavo pirmadienį, aplankydavo trečiadienį, o šeštadienį pasiimdavo.
Kai aktorius kam nors apie tai papasakoja, daugelis labai stebisi: „Kaip tai? Už ką tokia bausmė?“ Bet Dainiui patikdavo vaikų darželyje – netgi prašydavo tėvų jo nelankyti, nes jie pasirodydavo ne laiku ir trukdydavo žaisti.
Dainiaus tėvams net būdavo skaudu, kad sūnus nekantriai laukdavo tos dienos, kai vėl bus išvežtas į darželį.
Aktoriaus sesuo iki šiol jaučia nuoskaudą, kad vaikystę praleido savaitiniame darželyje, bet Dainiui viskas buvo gerai: čia turėjo nuostabių draugų, įdomių kompanijų, sutiko pirmąją meilę.
Būtent darželyje jis pirmą kartą pajuto norą eiti į sceną. Sykį žiemą buvo rengiamas koncertas ir auklėtoja norėjo atrinkti vaiką, kuris dainuotų. 14 vaikų, stovėjusių puslankiu, turėjo trumpai padainuoti.
Atėjo eilė ir Dainiui. Jam pavyko, nes auklėtoja greitai apsisprendė: „Dainuos Dainiukas.“
„Išmušė mano valanda, sužibėjau kaip krintanti žvaigždė, tapau solistu, o kiti vaikai turėjo dainuoti tiktai priedainį „Te visad šviečia saulė“, – su šypsena prisimena aktorius.
Į šį koncertą Dainiaus mama atėjo šiek tiek pavėlavusi. Berniukas ją pamatė pro langą ir atpažino iš baltos megztos kepurės ir šaliko.
Dainius stengėsi dainuoti tik jai, todėl keliskart kartojo: „Ratas skaistus, saulė – dangus, štai piešinys mokinuko...“ Nors akompaniatorė rodė ženklus, kad jau reikia dainuoti priedainį „Te visad šviečia saulė, te visad būna giedra...“, Dainius trečiąkart užtraukė tą patį dainos motyvą.
Supratęs, kad susimovė, jis paliko choristus, puolė prie mamos ir stipriai ją apsikabino.
Po šio akibrokšto niekas daugiau nesiūlė Dainiui dainuoti. Taip baigėsi jo, kaip atlikėjo, karjera darželyje.
Iš ankstyvųjų įspūdžių į aktoriaus atmintį giliai įsirėžė keistas slinkimo garsas – jį Dainius esą girdėdavo pradėjęs kambaryje miegoti vienas.
„Gerai prisimenu tą jausmą. Aš galvodavau apie mirtį, gulėdavau nusisukęs į sieną, kambarys būdavo už nugaros.
Aš visą laiką girdėdavau šlamesį, lyg kas nors slinktų“, – pasakojo D.Gavenonis.
Neištvėręs įtampos jis atsikeldavo, užsidegdavo šviesą, tvarkingai susidėdavo ant kėdės savo daiktus, kad nenuslinktų, ir vėl atsiguldavo.
Kartais kaip animaciniame filme apie Karlsoną jis eidavo pas savo tėvą ir skųsdavosi: „Aš negaliu vienas miegoti.“ Tėvas jį ramindavo: „Kaip tu nesupranti, kad čia nieko nėra.“ Bet šie žodžiai mažai padėdavo jautriam berniukui.
Rinktis menininko kelią Dainiui padėjo ir pomėgis piešti.
Prabudęs ir dar neapsirengęs jis puldavo prie stalo ir piešdavo gėles, namelius, tankus, karius, lėktuvus.
Šį pomėgį Dainius prisiminė, kai vienas klasės draugas Domeikavos mokykloje prasitarė, kaip gerai įsitaisęs jo brolis, – įstojo į Kauno J.Naujalio meno mokyklą, kur moksleiviai gauna stipendiją, gali net nusipirkti alaus, o svarbiausia – nereikia vilkėti uniformos.
„Mes su tuo klasės draugu nuvažiavome, išlaikėme egzaminus, ir mane priėmė į J.Naujalio meno mokyklą. Čia dirbo tikri dailės profesionalai, taip aš po truputį ėmiau darytis menininkas“, – prisimena D.Gavenonis.
Tik bėda, kad domėjimasis menu neskatino mokytis. Ketvirtoje klasėje Dainius turėjo tik vieną ketvertą, visi kiti pažymiai – penketai. Mokydamasis meno mokykloje jis taip pat turėjo tik vieną ketvertą, bet visi kiti buvo trejetai.
Vėliau dailė jam pabodo. D.Gavenonis teisinosi, kad jam dažnai taip atsitinka – iš pradžių aistringai pasineria į naują veiklą, o kai reikia sistemingai dirbti, jam pradeda rūpėti kiti dalykai.
Taip kilo slapta svajonė tapti dainininku. Bet ji irgi greitai žlugo, nes Dainius buvo šveplas.
Nežinia dėl ateities jam kėlė nerimą. Tai rodo ir vienas pirmųjų jo eilėraščių, kuris vadinosi „Aš nežinau, kas aš esu.“ Tada Dainiui buvo 16 metų.
Būties klausimai ėmė vis labiau jaudinti. Dainius ėmė galvoti, kad nori būti aktorius. Tokį norą kurstė pažintis su rusų aktoriaus, poeto, dainininko Vladimiro Vysockio kūryba.
Dainiaus tėvas norėjo įsigyti šio dainininko kasetę. Kai Kauno turguje jis nusipirko V.Vysockio įrašų, namie gal pusę metų visi jų klausėsi.
Vėliau paaiškėjo, kad tai ne V.Vysockis, o kitas atlikėjas. Nenuleidę rankų Dainius su savo tėvu ilgai ieškojo tikrojo V.Vysockio kasečių, o kai jų įsigijo, klausėsi beveik kiekvieną vakarą ir jautė didelį malonumą.
D.Gavenonis jau tada norėjo dainuoti kaip V.Vysockis, vaidinti kaip rusų aktorius Olegas Jankovskis, o filmuoti kaip režisierius Andrejus Tarkovskis.
Kliedėdamas rusų režisieriaus A.Tarkovskio kūryba, Dainius su savo draugu Ramūnu vaidindavo filmo kūrėjus. Turėdami filmavimo kamerą paaugliai susirasdavo kokį apgriuvusį namą, Dainius mėgdavo stovėti žiemą basas kaip „Nostalgijoje“ aktorius O.Jankovskis – ant pliko kūno užsimetęs paltą ir atsirėmęs į sieną. Jam patikdavo, kai draugas jį filmuoja.
Neretai moksleiviai išvažiuodavo kur nors į Žemaitiją, o po filmavimo grįžę namo žiūrėdavo, ką nufilmavę, klausydamiesi iš patefono sklindančios Johano Bacho muzikos. Jie svaigdavo nuo meno, nes kuo lėčiau judėdavo vaizdai, tuo geresnis jiems atrodydavo filmas.
Tik Dainius nerimavo, suprasdamas, kad aktorius negali būti šveplas. Jis nuo mažumės šveplavo. Šio defekto jam pavyko atsikratyti kelionėje į Sankt Peterburgą, į kurią išsiruošė su draugu pas jo tėvų pažįstamus.
Įspėjęs savo draugą, kad dvi savaites labai lėtai su juo kalbės, Dainius prašė jo kaip nors su tuo susitaikyti. Jis sąmoningai stengėsi tarti raidę s spausdamas liežuvį prie priekinių, o ne šoninių dantų.
„Iš tikrųjų per dvi savaites manyje kažkas lūžo. Pasirodo, 17 metų įdirbį įmanoma perkelti per tris dantis“, – juokavo aktorius.
Grįžus į Kauną ir pradėjus vėl lankyti mokyklą, Dainiaus draugai ėmė jo klausinėti, kas atsitiko, kad jis nebešvepluoja.
Tada Dainiui jau rūpėjo kiti dalykai. Ruošdamasis stojamiesiems į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją jis ieškojo gero teksto, kurį galėtų perskaityti komisijai. Jis nepasitikėjo lietuvių klasikais, nes norėjo, kad tekstas skambėtų naujai.
D.Gavenonis neslėpė, kad tuo metu buvo įžūlus, siekė išsiskirti ir savo išvaizda. Būsimasis aktorius turėjo ilgus plaukus, vilkėjo apiplyšusius drabužius, maudavosi tik tokias kelnes, kurios buvo išsitampiusios.
Jei atšokdavo sandalo padas, būdavo negerai jį klijuoti, reikėdavo suvarstyti viela.
Meno mokyklos auklėtiniai neavėdavo sportinių batų – tai galėjo sau leisti tik treninguotieji, kurie mušdavosi.
„Stovėdami prie sankryžų jie mus vadindavo pederastais arba pedikais, nors mes nebuvome gėjai, bet jiems atrodėme kitokie“, – savo mokyklos laikus prisimena D.Gavenonis.
Daugiausia kliūdavo dvimetriniam draugui, pravarde Mažylis, kuris buvo stambių kaulų, bet labai lieknas.
Sužinojęs, kad Mažylis kuria eiles, Dainius paprašė paskaityti. Taip gavo keturis storus sąsiuvinius, kuriuos Mažylis prirašė būdamas septyniolikmetis.
Kai kuriuos jo tekstus Dainius deklamavo stodamas į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją, tačiau po pirmojo turo iškrito. Tada jis užsispyrė dar kartą bandyti laimę kitais metais.
Grįžęs į Kauną ir nenorėdamas tėvams sėdėti ant sprando, jis įsidarbino sargu J.Naujalio meno mokykloje.
Po pusmečio buvo išmestas iš šio darbo, nes mėgstantys vakare šioje mokykloje apsilankyti jo draugai sulaužė ne vieną durų rankeną. Po vieno budėjimo direktorė jį išsikvietė: „Dainiau, nepyk, tu netinki, nors esi geras žmogus.“
Tada jis atėjo į Kauno jaunimo muzikinę studiją, kurią įkūrė dabar jau miręs Stanislovas Rubinovas, ir dirbo statybininku.
Antrą kartą stojant į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją kursą rinko šviesaus atminimo režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Būsimam aktoriui stojamieji buvo košmaras, nes viskas, ką jis darė, buvo blogai.
D.Tamulevičiūtė nuolat jį klausinėjo, kur tai išmoko. „Kodėl kalbėdamas gestikuliuoji? Suimk rankas už nugaros. Skaityk, eilėraštį. Sėsk“, – bėrė pastabas garsi režisierė.
Kai D.Gavenonio pavardė atsidūrė sąraše tų, kurie įstojo, režisierė D.Tamulevičiūtė jį pagyrė: „Matai, Dainiau, kaip tie metai išėjo į naudą.“
Baigęs studijas, Dainius kartu su kurso draugais gavo pasiūlymą vykti į Šiaulių dramos teatrą. Aštuoni jauni aktoriai žadėjo nuversti kalnus.
Tačiau Dainių viliojo dar vienas siūlymas – eiti dirbti į „Vaidilos“ teatrą ir likti Vilniuje.
Grįžęs namo į Kauną jis gulėdamas lovoje dvi savaites spoksojo į lubas ir nutarė, kad nevažiuos į Šiaulius, liks Vilniuje. Jis apsisprendė plaukti prieš srovę.
Kai prieš keletą metų mirė garsi scenografė Jūratė Paulėkaitė, D.Gavenonis jautėsi praradęs labai artimą žmogų, nes ji pirmoji atkreipė dėmesį į jį dar tada, kai buvo statomi diplominiai spektakliai.
Tuo metu Dainius dar turėjo ant smakro didelį apgamą.
Todėl scenografė prasitarė režisieriui Algirdui Latėnui, kad tarp jaunų aktorių yra vienas daug žadantis – „tas, kuris su juodu spuogu“.
