Našle tapusi Kristina Zdanavičiūtė-Meškauskienė (39 m.) jaučia kaltę, kad nespėjo atsisveikinti su vyru, kuris gruodžio 6-ąją 2 valandą nakties užgeso ligoninėje.
Nelaimės išvakarėse Kristinos brolis atvyko seseriai padėti priskaldyti malkų. Meškauskų šeima įsikūrė Vilniaus Naujininkų rajone, aštuonbučiame name, kuriame gyventojai patys kūrena centrinį šildymo katilą. Tuo metu buvo sugedęs šildymo katilas, todėl moteriai dažnai tekdavo kūrenti nedidelę koklinę krosnį.
„Ar važiuoti pas tave?“ – tą vakarą Kristina telefonu paklausė vyro.
„Ne, susineškite malkas, atvažiuosi pas mane sekmadienį, nes šiandien nesinori netgi valgyti“, – toks buvo paskutinis Kultūros paveldo departamente dirbančios K.Meškauskienės pokalbis su vyru.
Tą dieną Kristina dar spėjo pasakyti sutuoktiniui, kad jos brolio žmona vėl laukiasi – ji turės sūnų. Algirdas nuoširdžiai džiaugėsi.
Našlę guodžia vienintelė mintis, kad jos sutuoktinis norėjo apsaugoti ją nuo skausmo, galbūt dėl šios priežasties atidėliojo graudų atsisveikinimą.
Daugiausiai laiko – ligoninėje
Pastarąjį pusmetį A.Meškauskas didžiąją laiko dalį praleisdavo ligoninėje. Žinia apie piktybinę kraujo ligą jį pasiekė dar 2009 metais, kai ieškodamas naktinio prakaitavimo priežasties kreipėsi į medikus.
Vyrui reikėdavo reguliariai tikrintis sveikatą, bet nebuvo skirta specifinių vaistų, nes jis sirgo lėtine kraujo vėžio forma.
Šį pavasarį vyrą į ligos patalą nuginė plaučių uždegimas.
Gydydamasis Vilniaus universiteto Santariškių klinikose jis savo draugus Kovo 11-osios proga pasveikino į savo socialinio tinklo profilį įkeldamas palatoje darytą nuotrauką, kurioje matyti lašelinė ir ant nusilpusios rankos pririšta trispalvė juostelė. Ją nupynė Agnis ir įdavė nuvežti savo tėčiui.
Vėliau vyrui buvo nustatyta antrinė ūminė mieloblastinė leukemija ir skirta chemoterapija. Santariškių klinikų medikai pripažino, kad šis gydymas nepadėjo sustabdyti ligos.
Išrašydami iš ligoninės namo medikai neslėpė nuo A.Meškausko tiesos, kad visos galimybės išsemtos. Laimė, vėliau jo organizmas sustiprėjo ir įsižiebė viltis persodinti kaulų čiulpus.
Vasaros pabaigoje vyras vėl gulėsi į Santariškių klinikas, jam buvo surastas tinkamas kaulų čiulpų donoras iš Vokietijos. Taikant 10 balų skalę, šis donoras lietuviui idealiai tiko.
Tai buvo jaunas vokietis, sutikęs paaukoti svetimšaliui savo kaulų čiulpus. Vienu metu buvo paimtos net dvi jų dozės, jos pasiekė Santariškių klinikas.
Persodinus kaulų čiulpus Algirdui įsižiebė viltis, kad pavyks sutramdyti kraujo ligą.
Pagerėjus jo savijautai, Kaulų čiulpų transplantacijos skyriaus vedėjas Igoris Trociukas vienu mostu nuplėšė nuo Algirdo palatos durų plakatą, kuriame buvo pavaizduotas šauktukas.
Tai buvo įspėjimas lankytojams, kad persodinus kaulų čiulpus ligoniui pavojinga menkiausia infekcija.
Nuplėštas plakatas Algirdui buvo geras ženklas.
Pagelbėjo bendradarbiai
Bet piktybinė liga nesitraukė. Algirdui pakilo aukšta temperatūra. Tada gydytojai pacientui skyrė vieną naujausių medikamentų, tačiau jis nebuvo įtrauktas į kompensuojamųjų vaistų sąrašą.
Algirdui reikėjo bent 20 flakonų po 50 miligramų, o vieno flakono kaina siekė daugiau nei 1,3 tūkstančio eurų.
Buvusio diktoriaus šeima neturėjo tiek pinigų, todėl kreipėsi į Valstybinę ligonių kasą, tačiau ji atmetė prašymą.
Tąsyk pagalbos ranką ištiesė bendradarbiai. A.Meškauskas dirbo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje komunikacijos ir tarptautinių ryšių srityje, buvo nutarta jam padėti.
Reikiamą sumą pavyko surinkti per vidinę dokumentų valdymo sistemą išplatinus „Sodros“ darbuotojams žinią apie Algirdo ligą. Bendradarbių gailestingumas jį labai sujaudino.
„Tai buvo kaip stebuklas. Susijaudinęs Algirdas verkė ir negalėjo tuo patikėti.
Jam vėl įsižiebė viltis įveikti sunkią ligą. Pasveikęs jis žadėjo padaryti viską, kad šis preparatas būtų prieinamas kitiems ligoniams“, – prisimena Kristina.
Šie vaistai skiriami tada, kai nepadeda tradicinė chemoterapija. Tai vienintelė galimybė sustabdyti kraujo vėžį. Jei tai būtų pavykę, būtų buvę galima antrąkart persodinti kaulų čiulpus.
Buvo užšaldyta dar viena kraujo čiulpų dozė iš Vokietijos, reikalinga antrai transplantacijai.
Algirdo savijauta nebuvo labai prasta. Jis ištvėrė tiek tradicinę chemoterapiją, tiek gydymą naujais vaistais. Būdamas ligoninėje Algirdas net sugebėjo tvarkyti buitinius reikalus.
Rūpinosi savo mirtimi
Sugedus malkomis kūrenamam katilui jis suorganizavo, kad į būstą būtų atvestos dujos.
Kristiną žavėjo Algirdo rūpestingumas. Žmoną jis vadindavo Kristinėle.
„Mūsų istorija buvo graži, kaip Algirdas rašė savo knygoje, mūsų meilės laikas sutapo“, – prisipažino Kristina.
Algirdui tai buvo antroji santuoka.
Vyras turėjo daug ateities planų. Kristina kartą užrašė į Algirdo bloknotą, kurį jis visada turėdavo su savimi: „Turi šokti Agnio vestuvėse.“
Tai ji padarė perskaičiusi vieną straipsnį, kuriame Algirdas buvo prasitaręs, kad didžiausia jo svajonė – šokti savo sūnaus Agnio, kuriam dabar tik vienuolika metų, vestuvėse.
Algirdas dėkodavo žmonai už kiekvieną akimirką, praleistą kartu. Jis ir prieš mirtį nenorėjo užkrauti nemalonių darbų kitiems.
Jis pats net rašė savo biografiją, žinodamas, kad ji bus paskelbta kartu su žinia apie jo netektį. Tai jis padarė likus keliems mėnesiams iki mirties. Algirdas nenorėjo šios naštos užkrauti kam nors kitam.
Toks pasirengimas išeiti anapilin žmoną iš pradžių net skaudino.
Vieną dieną Algirdas atsiuntė Kristinai savo nuotrauką, kuri po jo mirties turėjo būti padėta šarvojimo salėje, kitą dieną – savo biografiją, kuri turėjo būti paskelbta po jo mirties, dar kitą – sąrašą žmonių, kuriems žmona turėtų pranešti apie jo išėjimą.
Sutuoktinio susitaikymą su mintimi apie mirtį moteriai buvo sunku priimti. Tačiau ji stengėsi nesiginčyti, nes manė, kad tai gali dar labiau sekinti jo jėgas.
Kristinai buvo sunku laviruoti, nes nuėjusi į ligoninę aplankyti sutuoktinio negalėdavo sutramdyti ašarų, o privalėdavo susivaldyti. Namuose sūnus Agnis stengdavosi ją paguosti: „Mama, kiek reikia, tiek ir būk pas tėtį.“ Bet ir jam trūko mamos.
A.Meškauskui buvo svarbi kiekviena detalė. Jis norėjo būti palaidotas su Lietuvos karininko uniforma – turėjo vyresniojo leitenanto laipsnį. Apie šį kostiumą jis net užsiminė savo eilėraštyje.
Kartą grįžęs iš ligoninės vyras išsitraukė uniformą ir nunešė ją į valyklą, vėliau – pas siuvėją, kad susiaurintų, nes dėl ligos buvo sulysęs.
A.Meškauskas nelaidojo ir svajonės pasveikti – planavo, kad gali prireikti trečio gydymo kurso nauju preparatu, net svarstė, į ką reikėtų kreiptis pagalbos.
Bet vieną dieną stengėsi kabintis iš visų jėgų, o kitą dieną jau jaukindavosi mintį, kad jam nedaug liko.
Spalio 14-ąją jis rašė: „Susiradau karišką švarkelį/Kelneles, o kepurės nerandu/Nėra ir nereik/Sako/Būsi be kepurės/Ir be šautuvo/Tik būk kariškai pasitempęs.“
Šiame eilėraštyje jis paprašė, kad būtų palaidotas sostinės Liepynės kapinėse.
Prieš mirtį jis žmonai paliko laišką, kurį rašė gulėdamas palatoje. Moteris jo dar neskaitė: „Nežinau, gal dar turėsiu įvykdyti kokį nors jo prašymą.“
Bandė apsaugoti motiną
Tokių prašymų būta ne vieno. Algirdas prašė Kristinos neprasitarti apie ligą jo motinai. Šį žodį moteris ištesėjo. Tik mirus sūnui jo motina sužinojo, kokia liga jis sirgo.
Algirdas šeimoje augo vienas, nes jo brolis mirė sulaukęs vos aštuonių mėnesių. Todėl jis baiminosi, kad žinia apie kraujo vėžį gali palaužti jo aštuoniasdešimtmetę motiną.
Iš giminės apie jo ligą žinojo vos keli žmonės. Jis buvo įpareigojęs kelias tetas, kad kai jis mirs, jos praneštų skaudžią žinią jo motinai.
Algirdas prašė to nesakyti telefonu, bet nuvykti į namus, pasišnekėti ir nepaleisti jos iš akių. Tetos šį Algirdo norą išpildė.
Šviesaus atminimo Algirdo tėvas visus stebino geležine valia ir ištverme, buvo triatlonininkas, dažnai dalyvaudavo bėgimo varžybose, mėgo važinėti dviračiu, sugebėdavo jūroje nuplaukti ne vieną kilometrą.
Kalbėjo, lyg atsisveikintų
Žinia apie A.Meškausko mirtį sukrėtė ir jo draugą operatorių Stasį Petkų. Iš Žemaitijos kilusiems vyrams buvo lengva rasti bendrą kalbą.
Jaunystėje atvykę į Vilnių jie tapo kaimynais – abu gyveno tame pačiame bendrabutyje Skroblų gatvėje.
Gruodžio 3-iąją S.Petkus dar nusiuntė savo draugui į socialinį tinklą kvietimą, ragindamas atvykti į savo naujo dokumentinio filmo „Modestas Paulauskas. Krepšinio švyturys“ pristatymą, ir gavo atsakymą: „Gal ateisiu.“
Tai buvo paskutiniai Algirdo žodžiai, skirti draugui. Po poros dienų A.Meškauskas mirė.
Per vieną paskutinių pokalbių su draugu rugpjūtį Stasiui nudiegė širdį – Algirdas kalbėjo taip, lyg atsisveikintų.
Jis neslėpė, kad laukia kaulų čiulpų persodinimas, o viltis pasveikti – tik 50 procentų: „Kas iš to, jei aš pratempsiu dar metus, o liga vis tiek mane pribaigs.“
Medikai įtikinėjo, jog nėra ko laukti, nes tai – retas atvejis, kad negiminiški asmenys būtų taip biologiškai panašūs. Algirdas tarsi džiaugėsi nepažįstamu donoru, kurį vadino savo gelbėtoju – antruoju „aš“.
Tačiau S.Petkui buvo sunku klausytis draugo žodžių. Jam atrodė, kad Algirdas ruošėsi mirti kaip nė vienas kitas žmogus.
„Negalėdavau jo klausytis, bet nedrįsdavau nutraukti. Man atrodė, kad jis kalba apie kažkokį nepažįstamą žmogų, kuris ruošiasi išeiti“, – pasakojo S.Petkus.
A.Meškauskas atverdavo draugui širdį, kas neduoda ramybės. Kadangi buvo dukart vedęs, Algirdas sielojosi, kad iki mirties gali nespėti nutraukti pirmosios santuokos, kuri buvo bažnytinė.
„Stasy, noriu viską sutvarkyti iki galo ir likti ramus. Ar galėsi paliudyti? Noriu gauti bažnytinę ištuoką, kad galėčiau ramiai numirti“, – teiravosi A.Meškauskas draugo.
Pirmoje santuokoje nebuvo laimingas
Algirdas su pirmąja žmona augino sūnų Mindaugą Igną, kuriam dabar 16 metų, bet šioje šeimoje jis nesijautė laimingas.
Nors jaunystėje jį pažinojo visa Lietuva, nes šalyje veikė tik viena televizija, o diktorius buvo galima suskaičiuoti rankų pirštais, jo pirmoji žmona negalėjo su tuo susitaikyti.
„Negaliu suprasti moteriškos psichologijos, bet man atrodo, kad pirmoji žmona jam labai pavydėjo, jis nesijautė laisvas“, – pasakojo S.Petkus.
Sukūręs antrą šeimą su 16 metų jaunesne Kristina Algirdas pasikeitė. Tačiau neužmiršdamas nuoskaudų iš pirmosios santuokos jis 2001-aisiais įsteigė viešąją įstaigą Vyrų krizių ir informacijos centrą.
Tai pirmas toks centras Lietuvoje, kurio tikslas – padėti įvairių psichologinių problemų turintiems vyrams. Jis taip pat rengė ir vedė seminarus „Tėvystės mokymas“ ir „Vyro vaidmuo šeimoje“, įvairiuose renginiuose kalbėdavo, kad vyrams taip pat būtina psichologinė pagalba.
Algirdas turėjo auksines rankas. Kartą net suskaičiavo, kad yra dirbęs net 30 darboviečių. Jis buvo įsidarbinęs ir šaltkalviu, ir suvirintoju, ir taksistu. Kai kur dirbdavo vos mėnesį ar du.
Jis tapė, kalė, drožinėjo, virino dujomis geležį, mėgo įvairius amatus. Jo svajonė buvo turėti kalvę – taip, kaip ją turėjo senelis. Algirdą traukė kalvystė.
„Būdavo, pamato nukaltas geležines groteles ar laiptus ir negali atitraukti akių, nes jam labai gražu“, – prisimena S.Petkus.
Domėjosi senais automobiliais
Su Algirdu jį suartino domėjimasis senoviniais automobiliais. 1988 metais pirmoji Algirdo ir Stasio išvyka į Vakarus buvo kelionė į senų automobilių parodą.
Tąsyk vyrai tikėjosi parduoti 1922 metais pagamintus du senus automobilius. Vieną jų Algirdas įsigijo pardavęs savo automobilį VAZ, tuomet populiariai vadintą žiguliais.
Šiuo automobiliu diktorius uždarbiaudavo – išėjęs iš televizijos užsimaukšlindavo kepurę, kad niekas nepažintų, ir tapdavo taksistu. Nors pasikeitusi išvaizda klaidindavo jo keleivius, išduodavo balsas, kurį neretai atpažindavo.
Azartiškos prigimties Algirdas net dešimt metų prisidurdavo prie atlyginimo parvairuodamas automobilius į Lietuvą ne tik iš Vokietijos, bet ir iš Šveicarijos, Prancūzijos.
Jam pavyko parduoti apie 150 automobilių, iš Vakarų atgabentų į Lietuvą. S.Petkus neabejojo, kad A.Meškauskas galėjo įkurti autoservisą ir paremontavęs tuos automobilius būtų dar daugiau užsidirbęs.
Šios draugų išvykos į Vokietiją buvo apaugusios ir anekdotais. Kartą vienoje stovėjimo aikštelėje Vokietijoje prie Stasio ir Algirdo priėjo pagyvenusi moteris. Prastai mokantys vokiečių kalbą lietuviai negalėjo suprasti, ko ji nori. Tada garbaus amžiaus vokietė nuvedė juos prie automobilio ir kažką aiškino.
A.Meškauskas suprato – reikia stumti automobilį, kad jis užsivestų. Lietuviai stumdė automobilį gal kokį pusvalandį, o kai pagaliau sustojo, moteris parodė, kad reikia užmušti į saloną įskridusią širšę.
Vėliau Stasys ir Algirdas ilgai stovėjo susiėmę už pilvų ir juokėsi.
Žavėjosi ir menu, ir kariuomene
A.Meškauskas 1979 metais baigė Telšių taikomosios dailės technikumą, vėliau – Vilniaus universitete žurnalistiką.
1991 metų sausio 13-ąją Aukščiausiosios Tarybos rūmuose įrengus laikinąją televizijos studiją vienas pirmųjų iš ten vedė informacines laidas, rengė laidą apie savanorius.
Vėliau buvo Krašto apsaugos ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus viršininkas ir ministerijos spaudos atstovas.
Kartu su pirmaisiais kariuomenės kūrėjais jam buvo suteiktas Lietuvos kariuomenės leitenanto, o vėliau ir vyresniojo leitenanto laipsnis, išduotas tarnybinis ginklas.
Jam teko dirbti spaudos atstovu Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų, Vidaus reikalų ministerijose, buvo moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus patarėjas, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkas, o nuo 2006 metų dirbo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje komunikacijos ir tarptautinių ryšių srityje.
Buvo apdovanotas ne vienu medaliu, yra sudaręs ir išleidęs Lietuvos poetų eilėraščių rinkinius „Tėvui, nors tiek“ (2008 m.) ir „Nors tegu truputį Kalėdos turi būti“ (2011 m.), o 2010-aisiais išleido ir savo eilėraščių knygą „Laikas meilėje sutampa“.
