„Dirbau klubuose, kuriuose lankėsi itin turtingi bei svarbūs asmenys ir įžymybės, – pasakojo ji. – Kartais gaudavau itin daug pinigų.“
R.Webster ėmė dirbti šį darbą po to, kai atsiliepė į merginų ieškojusį skelbimą vietiniame laikraštyje.
Ji netrukus ėmė dėvėti puikius dizainerių rūbus ir lankytis 5 žvaigždučių viešbučiuose.
Nors moteris galėjo gyventi prabangiai, ši profesija buvo ir pavojinga. Kai kurie klientai buvo gangsteriai, nusikaltėliai bei žiaurūs banditai.
R.Webster savo autobiografijoje kai kuriuos vyrus apibūdino kaip kokaino prisiuosčiusius pabaisas.
„Visada bijojau, kad kai mane nusiųs pas vyrą, kurį vos pamačiusi iš karto suprasiu, kad tai – žudikas, – prisipažino ji. – Vienas vyras grasino sulaužyti man stuburą, o kitas laikė man už kaklo ir reikalavo grąžinti pinigus.“
Nepaisant grasinimų, R.Webster ir toliau dirbo šį darbą, kuris jai leido pirktis dizainerių rūbus, batus, rankines ir žaislus, kurių visada troško jos dukra.
Moters gyvenimas pasikeitė tada, kai nuo krūties vėžio mirė jos mylima mama Lyn.
R.Webster prasidėjo depresija. Ją po kiek laiko ištiko Takotsubo kardiomiopatija, dar vadinama sudužusios širdies sindromu. Tai – liga, kai dėl traumuojančio įvykio ištinsta smegenys bei susilpnėja širdies audiniai.
Moteris ėmė bijoti, kad ilgai negyvens, todėl ėmė rašyti, kad save nuramintų. Ją įkvėpė jos velionė mama.
„Visada jai sakydavau, jog kada nors parašysiu knygą apie savo gyvenimą, norėjau leisti jai manimi didžiuotis, – atskleidė R.Webster. – Ėmiau rašyti, nes maniau, kad mirsiu, ir norėjau, kad mano vaikai žinotų, kas aš buvau.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė
