Jas žurnalistas išdėliojo, galima sakyti, slaptoje vietoje, į kurią net karaliai pėsti vaikšto, – tualete ant palangės.
Iš televizorių ekranų J.Matonis jau dvidešimt metų skelbia kraupias naujienas apie nelaimes – keliuose, gaisruose ar kitomis tragiškomis aplinkybėmis žuvusius žmones.
LNK televizijos Žinių tarnybos kriminalinių naujienų redaktorius ir pats dažnai vyksta į tragedijų vietas ruošti reportažų, todėl neretai išvysta kraupius vaizdus, gyvybės ženklų neberodančius žmones.
Nors prie šiurpios kasdienybės nelengvai priprantama, taip susiklostė, kad atsižvelgdami į žurnalisto darbo specifiką pažįstami pradėjo dovanoti kraupius simbolius – galvos griaučių formeles. „Tai mano darbui visai artimas užsiėmimas“, – juokais kaukolių kolekciją apibūdino J.Matonis.
Jaunius jau turi plastikinių, keraminių, gipsinių, vaškinių kaukolių, tačiau jam norėtųsi ir iš neįprastų medžiagų, tokių kaip gintaras ar krištolas, pagamintų eksponatų. Bet pasiteiravęs vieno juvelyro, kiek kainuotų užsisakyti mažytę gintarinę kaukolę, kolekcininkas nenudžiugo: „Kai sužinojau kainą, supratau, kad tokio eksponato man dar nereikia.“
Pirmąją kaukolę prieš ketvirtį amžiaus Jauniui padovanojo klasės draugė – lankydama dailės mokyklą ji savo rankomis iš molio nulipdė galvos griaučius.
„Kai susipažinau su savo būsimąja žmona Rūta, pamačiau jos namuose ant sekcijos gulinčią molinę kaukolę.
Rūta lankė tą pačią dailės mokyklą, kaip ir buvusi mano klasės draugė, taip pat lipdė kaukoles. Todėl savąjį darbelį irgi padovanojo man – taip atsirado antroji kaukolė, o du panašūs suvenyrai – jau kolekcijos pradžia“, – tikino J.Matonis.
Tuo metu, kai dovanų gavo dvi kaukoles, vyras rinko žiebtuvėlius – turėjo jų galybę.
Bet kai metė rūkyti, nustojo kolekcionuoti ir žiebtuvėlius. Tuomet J.Matonio žvilgsnis vis labiau krypo į kaukoles – iš užsienio šalių žurnalistas parsiveždavo po baugų suvenyrą.
„Vieni keliaudami ieško magnetukų ant šaldytuvo, kiti – lėkštučių ant sienos, aš – įdomesnių kaukolių“, – tvirtino pašnekovas ir pasidžiaugė neseniai iš Amsterdamo parsivežtais dirbtiniais galvos griaučiais, ant kurių uždėtas šalmas. Jaunius tikino, kad toks retas eksponatas turi būti kolekcijoje, nes ir pats važinėja motoroleriu, tad šalmas – būtinas.
Prieš tai jo kolekciją papildė raudona kaukolė, kurią vyras įsigijo Strasbūre. Žvelgdamas į kiekvieną eksponatą, kolekcininkas prisiminimais grįžta į tuos miestus, kuriuose lankėsi.
Kaimynai Jauniui lauktuvių iš Paryžiaus parvežė kaukolės formos vaškinę žvakę. Neįprastoje kolekcijoje galima išvysti kaukolę-taupyklę ar kaukolės formos telefono dėklą.
„Ne visos kaukolės tokios ir baisios, o kai kurios turi savo paskirtį“, – apibūdino kolekcininkas.
Daugelis dirbtinių galvos griaučių į vilniečio namus atkeliavo iš Europos šalių, kiekvieno jų kaina svyruoja apie dešimt eurų. Jeigu įsigytų krištolinę ar gintarinę kaukolę, Jaunius susirūpintų ir kitokiu jų eksponavimu – ieškotų lentynos ir kurtų specialų apšvietimą arba eksponatus įkurdintų po stiklu, kad nedulkėtų.
O dabar jam namiškiai kaukoles leidžia laikyti kone slapčiausioje namų vietoje: „Žmona neleido kitur jų išdėlioti, išskyrus tualetą, ir sakė: „Negąsdinsi mūsų – be tavęs, ir kiti čia gyvena.“
Savo kolekciją šeimoje Jaunius pildo vienas – architektė žmona kaukolių vyrui nebedovanoja, o studentui sūnui Laurynui tėvo pomėgis neįdomus.
„Kai svečiai ateina į namus, sėdėdami tualete atkreipia dėmesį ir į kaukoles“, – juokais leipo J.Matonis.
