Grožio salono „Barzdaskučiai“ Vilniuje bendraturčiai Vilius Lėveris (22 m.) ir Kazimieras Norkus (22 m.) dvejus metus gražina vyrus ir suteikia jiems pasitikėjimo, tačiau kartu ir piktina moteris.
Privatumo taisyklės
Mane pasitikęs Vilius leido suprasti, kad tik žurnalisto profesija leido man įžengti į stipriajai lyčiai priklausančią karalystę ir pamatyti, kaip barzdaskučiai dailina lietuvių barzdas, siūlais pešioja antakius ar ant virbalo galo užmautu degančiu vatos gniutulu iš ausų šalina plaukus.
Vyrų grožio studijos, kuriose dailinami ūsai ir barzdos, savo taisyklėmis ir privatumu primena XIX amžiuje Anglijoje itin klestėjusius džentelmenų klubus, kurie vyrams tapdavo savotišku išsigelbėjimu nuo šeiminio gyvenimo rutinos. Juose būdavo galima ir nakvoti.
„Nors šiuolaikiniai vyrų grožio salonai nepritaikyti nakvynei, daugelyje kraštų jie uždari moterims. Bet šiuolaikinės moterys ypač smalsios“, – nusijuokė V.Lėveris.
Per porą metų buvo kilęs ne vienas skandalas, kurį išprovokavo lauk išprašytos moterys.
Kartą vienas vyras atėjo į saloną apsikirpti barzdos ir atsivedė draugę. Ši įsitaisė ant minkštasuolio priešais klientus ir juos gražinančius meistrus – taip pasiruošė valandą laukti, kol draugui bus padailinta barzda.
Jai iškart buvo pasakyta, kad šiame salone moterims draudžiama būti. Tačiau laukiančioji įsižeidusi užsispyrė niekur nesitraukti nuo sofos. Jos purkštavimams nebuvo nusileista. Galiausiai moteris vis vien buvo priversta savo draugo palaukti už „Barzdaskučių“ salono sienų.
Po kiek laiko ji net parašė skundą į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą dėl diskriminacijos, kad buvo pažeistos lyčių lygios teisės. Tačiau šioje istorijoje diskriminacijos nebuvo įžvelgta, nes moterims neauga barzda ir todėl jos gali būti neįleidžiamos į barzdaskučių klubus.
Dailiosios lyties atstovės paslaptingą barzdaskučių širmą gali kelioms minutėms praskleisti tik užsukusios į saloną nupirkti vyrui dovanų kupono.
„Teko lankytis vyrų grožio salonuose Anglijoje ir Airijoje, ten barzdaskučių tradicijos itin senos. Moterims net nekyla noro juose apsilankyti.
Jos supranta, kad tai – intymi vyrų oazė, kad jie į grožio saloną eina ne tik apsikirpti, bet ir pabendrauti su bendraminčiais, užmegzti pažinčių, pailsėti, paskaityti laikraščio ar surūkyti cigaro“, – sakė V.Lėveris.
Atgaivino istorinį amatą
Kad tai galėtų būti išskirtinai vyrų grožio salonas, Vilius su Kazimieru nusprendė ilgokai pasėdėję prie interneto.
Draugai, tuo metu krimtę ekonomikos ir politikos mokslus, ėmėsi gaivinti istorinį amatą, Lietuvoje klestėjusį XVI–XIX amžiuje. Tik tais laikais į barzdaskučio veiklą įėjo ne tik barzdų skutimas, bet ir savamokslė chirurgija. Barzdaskučiai turėjo net savo herbą.
Kalbėdamas apie savo verslą Vilius juokavo, kad norint dirbti šioje srityje reikia būti jaunam, kvailam ir ko nors norėti.
Dar mokydamasis vidurinėje mokykloje jis įsidėmėjo vieno mokytojo žodžius, kad sėkmės lydimas verslininkas penkis kartus bankrutuoja, o šeštą kartą jam jau ir ką nors doro pavyksta padaryti, ir bankai į tokį verslininką rimtai ima žiūrėti.
Tad jauną verslininką guodė mintis, jog iš pradžių gali ir nepasisekti.
„Pinigų pradėti verslui neturėjome, tad neturėjome ko prarasti. Bankai į barzdas skusti nusiteikusius jaunuolius žiūrėjo kaip į ateivius. Finansiškai šiek tiek padėjo tėvai, tačiau tikrai nepadėjo minkštų pagalvių.
Viską darėme patys, pinigų skolinomės iš draugų, iš kredito unijų, rašėme verslo projektus ir pasinaudojome Europos Sąjungos parama. Norėjome atidaryti išskirtinę vyrų kirpyklą, kurioje meistrai dirbtų vienašmeniais peiliais pagal senąsias tradicijas“ , – verslo pradžią prisiminė V.Lėveris.
Barzdaskučių profesija Europoje bei Amerikoje gerokai sumenko praėjusio šimtmečio 7-ąjį–8-ąjį dešimtmetį, kai atsirado AIDS, hepatitas, kitokių per kraują perduodamų ligų.
Tuomet net buvo uždrausta barzdas skusti vienašmeniais peiliais, tad barzdaskučių imperija po truputį ėmė griūti.
Šis amatas atsigavo, kai buvo sukurti vienkartiniai vienašmeniai skustuvai, dabar naudojami visame pasaulyje.
„Jei norėtume dirbti autentiškais peiliais, turėtume juos kas kartą dezinfekuoti kaip chirurginius skalpelius, o tai yra sudėtinga ir brangu“, – sakė salono bendraturtis.
XXI amžių galima drąsiai vadinti barzdaskučių renesansu – rugsėjo 5 dieną net minima Barzdų diena. Daugelyje pasaulio šalių vyksta tarptautiniai barzdų čempionatai.
Didžiausia problema, su kuria susidūrė Vilius ir Kazimieras, buvo ne finansinė. Šiais laikais Lietuvoje stilistų yra kiek nori, tačiau patyrusio barzdaskučio nė su žiburiu nerasi.
Išsigelbėjimas – iš Ruklos pabėgėlių centro
Ieškodami darbuotojų, verslininkai iš pradžių buvo atsidūrę aklavietėje. K.Norkus net išskrido į Londoną, į barzdaskučių mokyklą, bet to mokslo jam buvo per mažai.
Skusdamas barzdą jis neišvengdavo įpjovimų, galiausiai susitaikė su mintimi, kad ir talento šiam darbui neturi.
Išsigelbėjimas atėjo iš Ruklos, Pabėgėlių priėmimo centro. Bet ne iš karto. Verslininkai žinojo, kad Artimieji Rytai, be kita ko, garsėja ir barzdaskučių tradicijomis, o pastaraisiais metais Rukloje nuolatos glaudžiasi pabėgėlių iš Afganistano bei Sirijos.
Kai lietuviai apsilankė Pabėgėlių priėmimo centre ir pasiteiravo, ar yra mokančių skusti barzdas, išgirdo, kad visi esą barzdaskučiai.
Bet netrukus paaiškėjo, kad daugelis „meistrų“ net šukų normaliai nemoka laikyti.
Kartą atsitiktinai Vilius ir Kazimieras perskaitė straipsnį apie pabėgėlį iš Sirijos, gyvenantį Rukloje ir ieškantį darbo pagal specialybę – jis buvo būtent kirpėjas-barzdaskutys.
„Siras Mahranas Karho iš karto pasirodė esąs savo srities specialistas. Viskas sekėsi puikiai, jau po kelių mėnesių atsirado tiek klientų, kad nespėjome suktis“, – pasakojo V.Lėveris.
Verslininkai ir vėl dėmesį sutelkė į Pabėgėlių priėmimo centrą. Po kelių mėnesių jie gavo pranešimą, kad yra pabėgėlis barzdaskutys Suleimanas Ali Mohamedas Ibrahimas iš Šiaurės Rytų Afrikos, iš Eritrėjos.
Smulkutis juodaodis Suleimanas savo šalyje turėjo dvi žmonas. Viena nuo pilietinio karo pasislėpė Sudane su trimis vaikais, o kita žmona atvyko į Lietuvą su vienu vaiku. Gyvendama Lietuvoje pabėgėlių šeima susilaukė dar dviejų vaikų.
36 metų meistras, kalbantis arabiškai ir angliškai, greitai pramoko lietuviškai. Jo porininkas 31 metų Mahranas irgi kalba arabiškai, rusiškai ir jau neblogai lietuviškai.
Darbuotojų rasti nelengva
Du meistrai salone sukosi sparčiau, tačiau eilės apsilankyti jame vyrams reikėdavo laukti savaitę. Tada imta ieškoti trečio barzdaskučio.
Vilius su Kazimieru apsilankė vienoje turkiškoje kebabų kepykloje ir savininko pasiteiravo, ar šis savo gimtinėje nepažįsta gero barzdaskučio, kuris norėtų dirbti Lietuvoje. Kebabų kepėjas turėjo barzdaskutį draugą, gyvenantį Stambule.
Į Vilnių atvykęs turkas Halafas Kacmazas įrodė, kad yra vienas patikimiausių meistrų, turintis 26 metų darbo patirtį.
„Jei klientas sėdi pas Halafą, jaučiuosi ramus, nes jis viską padaro puikiai – šukuoseną ir barzdą priderina prie kiekvieno veido formos. Dar nebuvo nė vieno nepatenkinto kliento.
Žinoma, kol nesuprato tam tikrų lietuviškų frazių, kartais per trumpai nurėždavo barzdą, bet dabar jis net žino, kuo skiriasi „trumpai“ nuo „truputį trumpiau“, – juokėsi Vilius.
Siras Mahranas užmezgė artimus santykius su lietuvaite ir apsigyveno Kaune. Kas rytą barzdaskutys į darbą iš Kauno atvažiuodavo traukiniu. Šiuo metu Mahranas yra išvykęs į gimtinę dėl šeimos reikalų, bet pažadėjo grįžti.
Ieškoti barzdaskučių vilniečiams padėjo net užpraeitą sezoną „Lietuvos ryto“ krepšinio komandoje žaidęs Juanas Palaciosas iš Kolumbijos.
Lankydamasis „Barzdaskučių“ salone jis išgirdo, kad savininkai nepaliaujamai ieško naujų darbuotojų. Kolumbietis pasigyrė, kad du jo vaikystės draugai dirba barzdaskučiais.
Šiems kvietimas atvykti į Lietuvą pasirodė patrauklus. Tačiau su emigracija susijusios procedūros, dokumentų tvarkymas užtruko per ilgai.
Galiausiai prieš mėnesį kolumbiečiai 32 metų Asprilla Davila Alvaro Homiltonas ir 30-metis Pablo Arielis Cuesta Saa atvyko į Vilnių. Tamsiaodžiai, sportiško sudėjimo barzdaskučiai po truputį apsipranta svečioje šalyje, nors ir nesidžiaugia vėsiu oru.
Kolumbiečiai ne tik įsitraukė į darbus, bet ir randa laiko savo pomėgiams. Barzdaskučiai propaguoja sveiką gyvenimo būdą, sportuoja, kiekvieną rytą bėgioja ir tris kartus per dieną valosi dantis. Šie simpatiški juodaodžiai tapo populiarūs ir tarp lietuvaičių merginų.
Tik ispaniškai kalbantys kolumbiečiai su savininkais, kolegomis bei klientais kol kas susikalba gestais, šypsenomis ir vartydami žodyną.
Senąsias barzdaskučių tradicijas puoselėjančiose šalyse šio amato vyrai mokosi iš tėvų ar giminaičių. Tačiau dažniausiai patyręs meistras išugdo kelis mokinius.
Pavyzdžiui, turkas Halafas turi 26 metų patirtį, nors jam – tik 34 metai. Sulaukęs vos aštuonerių jis jau pradėjo dirbti pas barzdaskutį pagalbininku.
Nemažai berniukų nuo mažens priimami į kirpyklas, ten sukasi nuo ryto iki vakaro. Iš pradžių jiems tenka sušluoti nukirptus klientų plaukus, sutvarkyti darbo įrankius, stebėti meistro darbą.
Ilgainiui pagalbininkai tampa meistrais.
Susikalbėti padeda gestai
Užsieniečių barzdaskučių komandoje dirba ir stilistas iš Lietuvos 23 metų Artiomas Burba. Skusti ir kirpti barzdas jis mokėsi Olandijoje. Kai kurie klientai nori, kad meistras laisvai kalbėtų lietuviškai, jie mėgsta smulkiai aptarti kiekvieną detalę. Tačiau būna ir tokių, kurie atsisėdę į kėdę paprašo: „Padaryk, kad būčiau gražus.“
„Barzdaskučių“ salono darbuotojų amžiaus vidurkis – apie 30 metų.
Vilius dar vieną barzdaskutį rado Birštone. Vyrukas iš Libijos atvyko į Lietuvą aplankyti savo širdies draugės. Ši papasakojo apie barzdaskučių saloną, tad atvykėlis kreipėsi dėl darbo.
Skirtingų kraštų meistrai turi savus darbo metodus, kartais net gana keistokus.
Pavyzdžiui, barzdos, antakių ar ausų plaukų depiliacija gali būti atliekama vašku, ugnimi ar siūlais. Turkas smulkius plaukelius aplink ausis nudegina žiebtuvėliu. Siras ant pagaliuko užvynioja vatą, pamirko į spiritą ir uždega. Tuomet nudegina nereikalingus plaukus. Ugnies fakelas, sukiojamas palei veidą, atrodo kiek bauginamai, bet įspūdingai.
Dalis meistrų yra musulmonai. Ramadano pradžioje, kai reikia įpratinti savo organizmą nevalgyti, kelias dienas šie meistrai atrodo šiek tiek suirzę.
Kaip susikalba kolektyvo nariai? „Padeda nuoširdumas ir gestai. Pavyzdžiui, kolumbiečiai moka tik ispaniškai, niekas kitas tos kalbos nemoka.
Tačiau visi darbuotojai vieni į kitus žiūri geranoriškai, net pirmą kartą susitikę elgiasi lyg draugai, per pietus dalijasi atsineštu maistu, vieni kitiems padeda“, – pasakojo Vilius.
Barzdos stilių diktuoja jos vešlumas
Vienas meistras per dieną vidutiniškai apkerpa aštuonias barzdas. Barzdų stilių diktuoja ne tik mada, bet ir individualios savybės. Rytuose vyrų barzdos būna vešlios, gerai auga, jos atrodo kaip metaliniai šepečiai. Lietuvių vyrų barzdos retesnės, minkštesnės. Jas lengva tvarkyti.
Kuo barzda tankesnė, tuo daugiau visko jai galima padaryti. Kai barzda reta, tuomet fantazijai nėra kur pasireikšti. Dažniausiai tokiu atveju žmogus sako: „Jūs – meistras, aš patikiu savo barzdą jūsų rankoms.“
Reta barzda geriau išryškės, kai bus trijų keturių centimetrų ilgio, o ne visiškai trumpa.
Ilgesnei barzdai reikia mažiau priežiūros, todėl vyrams, kurie stokoja laiko, užtenka kartą per dvi tris savaites apsilankyti salone. Kai barzda trumpa ir su griežtu rėmeliu, tuomet jai reikia kas kelias dienas skirti nemažai dėmesio.
Visų barzdų kirpimų kaina vienoda – 20 eurų. Procedūra užtrunka apie valandą. Per šį laiką atliekama nemažai įvairių ritualų – veidas tepamas aliejais, masažuojamas, naudojami karšti bei šalti rankšluosčiai, atliekama depiliacija, antakių korekcija.
Anksčiau lietuviai, auginantys barzdas, nesuko galvos dėl jų priežiūros – kaip augo, taip buvo gerai. Kai atsirado sąlygų profesionaliai pasigražinti, imta visai kitaip į veidrodį žiūrėti. Juolab kad ir iš moterų vyrai ėmė sulaukti komplimentų. Tai, suprantama, teikia daugiau pasitikėjimo.
