Kūdikių namuose – kaip viešajame tualete
Moterys čia dirba daugiau nei 30 metų. Per tiek laiko jos – ne tik kolegės, bet ir bičiulės, kurios interviu metu nuolat viena kitą papildė prisimindamos savas patirtis. „30-ies metų darbo stažas tikrai gali atrodyti didelis, tačiau iš tiesų taip nėra. Mūsų širdyse iki šiol gyvi tų dienų prisiminimai, kai tik pradėjome dirbti. Net keista pagalvoti, kaip viskas pasikeitė ir kokiomis sąlygomis kažkada dirbome“, – į prisiminimus grimzdo pašnekovės.
Irena pasakojo niekada nepamiršianti kvapo, kuris buvo juntamas kūdikių namuose. „Įsivaizduokit, nebuvo jokių sauskelnių, tik vystyklai. Kūdikių namuose kvapas priminė viešuosius tualetus – vystyklus plaudavome konvejeriu“, – vaizdžiai pasakojo auklėtoja.
Pašnekovės prisiminė ir tai, kad fiziškai nespėdavo dirbti metodinio darbo su mažaisiais globotiniais. „Anksčiau grupėje būdavo po 17 vaikų su viena auklyte. Mes galėdavom suspėti tik pamaitinti, užmigdyti ir išvesti į lauką. Net neturėdavom laiko dirbti ugdomojo darbo – lavinti vaikučius, juos pamokyti“, – kalbėjo Rasa.
I.Ponomariovienė prisiminė, kaip atėjo dirbti į trimečių vaikų grupę. „Kai gavau paskyrimą dirbti vaikų namuose, buvau paklaikusi – trejų metų vaikučiai nesugebėdavo pasakyti net žodžio „mama“. Pamenu, pradėdavau vaikučiams dainuoti, o jie atsisėsdavo, įsikišdavo pirštą į burną ir linguodavo. Ką jau kalbėti apie žaislus – jei jų būdavo, tai tik plastmasiniai“, – pasakojo auklėtoja.
Jai antrino ir Rasa. „Žaislus į kūdikių namus nešdavome iš namų. Surinkdavom iš savo vaikučių tuos, su kuriais nebežaisdavo. O ką daryt, juk čia mažyliams irgi norėdavosi. Dabar visai kitaip – daugybė žaislų, vaikams jau net ne viskas įdomu. Materialiai mums netrūksta nieko, tik savo žmogaus, kuris priglaustų, globotų vakus“, – sakė auklėtoja ir džiaugėsi, kad visi žaislai ir būtiniausi daiktai į globos namus yra suvežami geraširdžių žmonių.
Negalėtų dirbti vaikų darželyje
Pašnekovės papasakojo, kaip švenčia mažylių gimtadienius. „Viena moteris gimtadieniams kepa pyragus ir visada juos čia atneša. Taip pat su auklytėmis gaminame atvirukus, į kuriuos tekstus užrašo buvusi lietuvių kalbos mokytoja. Mes jai apibūdiname jubiliato išvaizdą, ir ji kiekvienam sukuria po eilėraštį. Labai džiugu, kad yra geraširdžių moterų, kurios nuolat mažyliams mezga liemenes, kojines, neša drabužėlius ar net vežimėlius“, – džiaugėsi auklėtojos.
Irena palygino darbą vaikų darželyje ir kūdikių namuose. „Skirtumas didžiulis. Čia gerokai sunkiau. Turime būti ir už mamą, tėtį, dėdę, tetą. Vaikams labai svarbus artumas ir ryšys su kitu žmogumi – net ir patį judriausią vaiką galiu pasisodinti ant kelių, ir jis sėdės net visą dieną. O darželyje kitaip – visi išdykauja, dūksta, bėgioja ir tikrai tiek nevertina ryšio su kitu žmogumi“, – sakė auklėtoja.
Ji papasakojo apie pasakų sekimo ritualus. „Būna, seku pasakas atsisėdusi ant kilimo, o mažyliai nuolat glaudžiasi prie manęs taip, kad bent ranka galėtų paliesti mane, tarpusavyje kovoja dėl vietos. Kiekvienas nori būti pastebėtas. Dabar svarstau, kad net nemokėčiau dirbti darželyje – ten aš tiesiog būčiau nesuprasta dėl nuolatinio vaikučių mylavimo, glostymo, gražaus žodžio pasakymo. Nebūčiau suprasta, jei norėčiau išreikšti jausmus vaikams. O kūdikių namuose šito labai reikia – su kiekvienu elgiamės kaip su savu“, – atviravo Irena.
Utėlės ant blakstienų
Moterys, kasdien dirbdamos su vaikučiais, žino daugybę istorijų, kaip jie čia pateko ir iš kokių šeimų buvo paimti. „Esame mačiusios vaiką, kuris atvažiavo su utėlėmis ant blakstienų. O atvežtos dvi sesutės mums priminė iš koncentracijos stovyklos atvežtus vaikučius. Jos buvo visiškai nevalgiusios, akytės įdubusios, paakiai juodi. Kai pamatė maistą, jos ėmė net drebėti. Matėsi, kad mergaitės labai prisikentėjo.
Tokiems vaikams reikia nemažai laiko, kad jie galėtų adaptuotis naujoje aplinkoje. Būna, kad užpuola depresija, nuolat verkia, nenori žaisti ir bendrauti. O kai kurie vaikai greitai prisitaiko, pamilsta auklėtojas ir kitus grupės vaikučius“, – pasakojo Irena.
Tuo tarpu Rasa pasidalijo jai atmintin įsirėžusia istorija apie mamą, kuri pagimdė net 15 vaikų. „Mama gimdė vaikučius tol, kol pati nemirė. Baisiausia buvo tai, kad kiekvienas vaikutis gimdavo vis silpnesnis. Koks ten gyvenimo būdas galėjo būti tėvų ir artimųjų, jei niekas vaikučių nepaėmė į savo globą. Baisu įsivaizduoti“, – vienu metu pasakojo pašnekovės.
Jos tikino, kad tokio likimo vaikučiams kūdikių namai yra tikras gelbėjimosi ratas. „Vienareikšmiškai – vaikai turi augti ne čia. Jie turi matyti mamą, tėtį, maistu kvepiančius namus, tačiau jei namuose – asociali šeima, žinoma, kad šie namai – gyvybės išgelbėjimas. Mes labai džiaugiamės, kai vaikučius įsivaikina, visada laukiame nuotraukų, skambučių iš šeimų, kurios augina iš mūsų namų paimtus mažylius.
Įvaikinimo situacija ir padidintas dėmesys į įstaigas, kuriose gyvena beglobiai vaikai, atsirado sulig pirmosiomis gerumo akcijomis. Kai prasidėjo pirmieji telemaratonai, raginantys atkreipti dėmesį į vienišus vaikučius, žmonės ėmė plūsti į kūdikių namus. Vieni norėdami paremti, kiti net įsivaikinti. Padidėjęs dėmesys pagerino gyvenimo sąlygas – gavome autobusiuką, su kuriuo galime vaikus vežioti į išvykas ar ekskursijas“, – sakė kūdikių namų darbuotojos.
Įvaikintas kūdikis – Dievo dovana
Paprašyta papasakoti sėkmės istorijų, kai vaikų likimus pakeitė įtėviai, Irena prisiminė kūdikių namuose augusią mergytę. „Labai gerai ją pamenu. Nors mergytė sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje, tačiau buvo labai tvirto charakterio, tikra kovotoja. Geri žmonės ją įsivaikino ir išsivežė į Ameriką. Dabar ji žaidžia neįgaliųjų rankinį. Gera žinoti, kad jai gerai sekasi“, – džiaugėsi darbuotoja.
Jai antrino ir Rasa. „Netoli mano namų yra mokykla, kurią lanko įtėvių paimta mergaitė iš šių globos namų. Kas rytą matydavau, kaip tėvelis ją lydi į mokyklą, myluoja, pabučiuoja. Po kiek laiko pamačiau, kad šeima stumia ir naujagimio vežimėlį. Vadinasi, toje šeimoje viskas gerai, vaikučiai auga laimingi“, – šypsojosi pašnekovė.
Moterys sutartinai tvirtino, kad iš kūdikių namų paimtas vaikelis – tikra Dievo dovana. „Gali pasirodyti, kad mes juokaujame, tačiau žinome daugybę atvejų, kai po įsivaikinimo šeimos susilaukdavo savo vaikučių. Kartą buvo atvejis, kai atvažiavusi pasiimti vaikelio iš globos namų, tėvai sužinojo, kad patys laukiasi mažylio. Kita mama, pasiėmusi vaikutį, vėliau pagimdė net tris savus“, – šypsojosi vyr. auklėtojos Rasa ir Irena.
