Claire pirmą kartą išvydau vienos parodos atidaryme, kai po oficialiosios dalies prie britų diplomatės priėjo vyras, nešinas mažu berniuku. Netrukus guvus mažylis įsitaisė ant ambasadorės rankų.
Paaiškėjo, kad vienuolikos mėnesių Theodore’as – naujosios Jungtinės Karalystės ambasadorės pirmagimis sūnus.
Suderinti diplomatinį darbą ir motinystę – nelengvas iššūkis.
Kaip jai tai pavyksta, C.Lawrence atskleidė vieną popietę savo rezidencijoje geriant arbatą.
Nors ambasadore tapo pirmą kartą, Claire jau nemažai metų dirba užsienyje ir turi diplomatinės patirties.
Prieš atvykdama į Lietuvą ji dirbo Kinijoje, Vakarų Afrikoje ir Belgijoje, Briuselyje.
Lietuvoje C.Lawrence su šeima gyvena tik keturis mėnesius. Šalis ir ypač Vilnius ambasadorei nuo pirmos dienos labai patiko.
„Mėgstu skaityti istorines knygas ir neseniai su pasimėgavimu perskaičiau rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės į anglų kalbą išverstą knygą „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“, – pasakojo diplomatė.
C.Lawrence pagyrų negailėjo ir lietuviškai virtuvei – jos vienuolikos mėnesių sūnus Theodore’as labai pamėgo bulvinius blynus su grietine. Juokaudama ambasadorė sakė, jog dėl sūnaus pasistengs, kad žiemos metu namuose netrūktų bulvių.
– Birželio mėnesį į Lietuvą atvykote su šeima. Tikriausiai nemenką bagažą atsigabenote į svečią šalį?
– Atvykome automobiliu, nes keliavome su sūnumi ir šuniu. Automobilis buvo pilnas būtiniausių daiktų, žaislų tiek vaikui, tiek šuniui.
Turiu didelę knygų kolekciją. Daug jų atsivežiau ir į Lietuvą. Vieną spintą užpildžiau istorijos knygomis, į kitą sudėjau meno albumus, mėgstamus romanus.
Nedaug turiu suvenyrų iš Jungtinės Karalystės, nes didžiąją gyvenimo dalį keliavau. Tačiau turiu įvairių suvenyrų iš Afrikos ir Kinijos. Man patinka įvairių tautų etnokultūra. Aš ir čia ieškosiu tradicinių folklorinių atributų, o kai baigsiu darbą Lietuvoje, juos pasiimsiu į kitą šalį.
Kitas dalykas, kurį ruošiuosi išsivežti iš Lietuvos, – tai lietuvių kalba. Jau dabar mudu su vyru jos mokomės.
Bet gali būti, kad sūnus, pradėjęs tarti pirmuosius žodžius, padarys didesnę pažangą mokantis lietuvių kalbos nei aš. Theodore’as jau turi kelias lietuviškas knygutes su paveikslėliais.
– O kas tas knygutes jam skaito?
– Dažniausiai aš, nors mano lietuviška tartis nėra pati tobuliausia. Taip pat turime lietuvę namų ekonomę, kuri kartu su Theodore’u tas knygutes varto.
Kai vyras atveža sūnų į ambasadą, visi mažylį kalbina lietuviškai. Todėl jis pradeda šį tą suprasti.
– Ir pirmas svarbus diplomatinis postas, ir mažas vaikas ant rankų... Tikriausiai nelengva vienu metu siekti karjeros ir auginti vaiką?
– Norint gerai atlikti abi šias misijas, būtina tinkamai surikiuoti darbus.
Bet karštligiškos pastangos viską padaryti tobulai nebūtinai gali baigtis kokybišku rezultatu. Į viską reikia žvelgti ramiai.
Be abejonės, laviruoti tarp tų dviejų atsakomybių padeda mano komanda. Svarbiausias ramstis yra mano vyras, kuris dienos metu prižiūri sūnų, ruošia maistą, susitaiko su mano dalyvavimu įvairiuose renginiuose.
Taip pat man daug padeda ambasados darbuotojai.
– Kad tapsite ambasadore, sužinojote būdama nėščia, o dirbti pradėjote, kai sūnui buvo septyni mėnesiai. Ar nebuvo kilęs noras atidėti diplomatinę karjerą, kol vaikas paaugs? Lietuvoje daugelis moterų motinystės atostogose būna metus ar net dvejus.
– Jungtinėje Karalystėje įprastai moterys vaikus namuose prižiūri šešis mėnesius arba dar mažiau.
– Kai pateikiau paraišką dėl ambasadorės posto, jau laukiausi. Kai gavau teigiamą atsakymą, vis dar laukiausi. Tačiau žinodama, kada pradėsiu dirbti, jaučiausi rami.
Tuo pat metu mano kolegė Jungtinės Karalystės ambasadorė Latvijoje irgi laukėsi. Kūdikį ji pagimdė mėnesiu anksčiau negu aš. Ir šiuo metu ji dirba diplomatinį darbą.
– Jūsų vyras Markas atsisakė savo karjeros, kad galėtų būti su vaiku?
– Dar prieš gimstant sūnui Markas išėjo iš darbo – toks buvo mūsų susitarimas. Iki tol jis dirbo Generalinėje medicinos paslaugų standartų taryboje.
Kelis mėnesius mes abu prižiūrėjome vaiką, tad Markui buvo įprasta būti su vaiku nuo jo gimimo.
– Vyras ir naktimis keliasi, ir košes verda?
– Taigi taigi, reikia gerai pagalvoti, kieno darbas sunkesnis – jo ar mano. Mums pasisekė, kad Theodore’as gerai miega ir anksčiau nei pusė septynių dažniausiai nepabunda. Didesnis iššūkis prižiūrėti jį ropojantį.
Vakar beropinėdamas Theodore’as pačiupo mano mobilųjį telefoną. Turiu būti labai akyla, nes vaikas gali kokiam nors svarbiam asmeniui išsiųsti žinutę. (Juokiasi.)
– Ar sūnus jus ramiai išleidžia į darbą?
– Panašumas tarp mamos ir ambasadorės yra tas, kad niekada negali nustoti būti nei mama, nei ambasadore.
Iš ryto aš pažadinu sūnų, mes pasisveikiname su aplinka, medžiais, paukščiais. Dažniausiai aš parenku jam dienos drabužius ir jį aprengiu.
Viskas priklauso nuo to, kaip iš vakaro būnu susiplanavusi kitą dieną, pagal tai sprendžiu, kiek sūnui galiu skirti dėmesio.
Tačiau paprastai aš esu tas žmogus, kuris iš ryto jam pasiūlo pirmąjį pieno buteliuką. Kai berniukas būna sotus ir aprengtas, tuomet mudu atsisveikiname. Ašarų nė vienas neliejame, nes Theodore’as man išeinant jau būna kuo nors užsiėmęs.
Visada stengiuosi punktualiai išeiti iš darbo, kad galėčiau pavakarieniauti ir pažaisti su sūnumi prieš jam einant miegoti.
Mano, kaip ambasadorės, privilegija yra ta, kad aš galiu planuoti savo laiką. Jeigu rezidencijoje turi vykti oficiali vakarienė, stengiuosi ją organizuoti tokiu metu, kad galėčiau pirmiausia pasakyti „labanaktis“ savo sūnui, o po to pasilabinti su svečiais.
– Galbūt Theodore’as ambasadoje turi savo kampelį, mėgstamus darbuotojus?
– Theodore’as yra susipažinęs su mano darbo kabinetu, nes kartą per savaitę mano vyras mokosi lietuvių kalbos, tad kol vyksta pamoka, dažniausiai aš prižiūriu sūnų – jį pamaitinu, pabendrauju. Be abejo, tuo metu mes pasivaikštome po ambasadą, pasisveikiname su darbuotojais.
– Jūsų vyras geranoriškai paliko savo darbą, nors ir rizikuoja – nežinia, ar po pertraukos pajėgs sėkmingai grįžti į senąsias karjeros vėžes. Ar Didžiojoje Britanijoje toks šeimos modelis, koks yra jūsų šeimoje, dažnas, ar išimtis?
– Tai nėra tipiškas pavyzdys, tačiau Didžiojoje Britanijoje vyrai vis dažniau ima tėvystės atostogas. Vieni mano draugai pasidalijo tėvystės ir motinystės atostogas – iš pradžių moteris keturis mėnesius prižiūrėjo gimusį vaiką, po to ją pakeitė vyras.
Kai vaikui buvo septyni mėnesiai, tėvai grįžo į darbą.
Tačiau aš esu be galo dėkinga savo vyrui, kad jis sutiko pasirinkti tokį nelengvą kelią.
– Kaip jūs susipažinote su Marku?
– Susitikome Kinijoje. Aš buvau jaunesnio rango diplomatė, dirbau politikos ir ekonomikos srityse.
Susituokėme Meksikoje 2006 metais, kartu gyvenome Afrikoje. Taip jau susiklostė, kad užsienyje gyvename ilgiau nei Jungtinėje Karalystėje.
– Į kurią šalį norėtumėte sugrįžti?
– Meksika, kurioje sumainėme žiedus, iki šiol kelia daugiausia sentimentų. Tačiau labiausiai mūsų santykius grūdino Siera Leonė. Šioje Afrikos šalyje, kuri buvo smarkiai nukentėjusi nuo pilietinio karo, korupcijos, buvo labai sunku dirbti.
Nebuvo nė vieno restorano, kur būtų galima ramiai praleisti vakarą. Tekdavo būti namuose, bet dviese praleistos akimirkos mus dar labiau sutelkė.
– Kaip dabar su vyru pabėgate nuo rutinos?
– Prieš savaitę į svečius buvo atvykusi mano mama. Tad turbūt po kokių šešių mėnesių pertraukos mes turėjome vadinamąjį pasimatymą.
Dirbanti šeima paprastai svajoja, kad šeštadienio rytą galės pailsėti, ramiai pabendrauti apie šį bei tą, bet išaušta rytas, ir galiausiai pokalbis pasisuka apie mokesčius, apie tai, ką reikia nusipirkti ir ką svarbaus atlikti buityje.
Tad mes gaudome kiekvieną laisvesnę akimirką, nes nerūpestingas pabuvimas dviese mums kol kas yra didelė privilegija.
– Gal turite pomėgių, kurių neatsisakote, kad ir kur būtumėte?
– Esu aistringa skaitytoja, man patinka menas, tapyba, labai mėgstu baletą. Viliuosi, turėsiu progų apsilankyti Operos ir baleto teatre.
Mano vyras yra puikus kulinaras. Jis taip pat domisi muzika, mėgsta fotografuoti, ypač dažnai įamžina Vilniaus senamiesčio architektūrą.
Markas domisi ir sportu – neseniai stadione stebėjo futbolo rungtynes tarp Anglijos ir Lietuvos komandų.
Dabar planuoja nueiti į krepšinio rungtynes, nes, manau, negali savęs laikyti gyvenusiu Lietuvoje, jei niekada nebuvai krepšinio rungtynėse.
– Kokiais ypatingais patiekalais Markas jus pamalonina per šventes?
– Galiu papasakoti, kuo vyras pradžiugino per mano praėjusį gimtadienį. Buvo praėjusios dvi savaitės po sūnaus gimimo. Markas pagamino totorišką kepsnį ir šokoladinių putėsių. Kadangi mano gimtadienis vėl sparčiai artėja, vyro paprašiau, kad šventės dieną jis iškeptų morkų pyragą.
– Kokius tėčio patiekalus labiausiai mėgsta Theodore’as?
– Pastaruoju metu jį labai džiugina bulvių ir žirnių salotos su pesto padažu.
– Ar ateityje leisite Theodore’ą į vaikų darželį, ar samdysite auklę?
– Mes esame tvirtai nusprendę, kad berniukas lankys darželį. Taip pat sieksime, kad jis mokytųsi anglų ir lietuvių kalbų tuo pat metu, nesvarbu, ar vėliau jis turės progų kalbėti lietuviškai.
Theodore’as labai judrus, bendraujantis vaikas. Jam patinka susitikti su vaikais Vilniaus žaidimų aikštelėse.
– O kaip jūs savo vyrą palepinate?
– Mano vyras yra kilęs iš Šiaurės Anglijos. Ten žmonės mėgsta valgyti mėsos pyragą (angl. „pie“). Kartkartėmis ir aš jį iškepu.
– Kokia buvote jaunystėje? Ar anuometinės ateities vizijos atitinka nūdieną?
– Esu kilusi iš Pietų Anglijos, Dorseto grafystės. Šiuo metu mano tėvai gyvena netoli Oksfordo. Vaikystėje norėjau tapti balerina, tačiau suvokiau, kad esu ne tam skirta.
Būdama vienuolikos ar dvylikos metų pamačiau per televiziją laidą, kurioje buvo pasakojama apie diplomatų darbą. Man pasirodė, kad tokia veikla turėtų būti įdomi.
Buvau gera mokinė, bet galėjau uoliau studijuoti lotynų kalbą, dabar tai man būtų padėję mokantis lietuvių kalbos. Kembridže studijavau istoriją. Apie Lietuvą taip pat sužinojau mokydamasi universitete. Baigusi universitetą pradėjau dirbti Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministerijoje.
Bet kad tapčiau diplomate, turėjau išmokti ir specifinių dalykų, pavyzdžiui, viešo kalbėjimo. Kitas dalykas, ką darau labai nenoriai, – tai fotografavimasis. Tačiau tai mano darbo dalis ir su tuo turiu susitaikyti.
– Ar jums teko pakovoti dėl aukšto posto?
– Niekada nepajutau diskriminacijos savo srityje. Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministerija remia įvairumą ir lygiateisiškumą.
Teisę siekti karjeros turi ir moteris, ir homoseksualus žmogus, ir neįgalus.
Žinoma, dar galioja stereotipas, kad ambasadoriumi turi būti vyras. Manęs pačios kelis kartus klausė, ar aš esu pavaduotoja. Manau, moteriai ambasadorės postas suteikia daug privalumų, nes galima kalbėtis apie daug ką su skirtingais žmonėmis. Tarkim, apie motinystę.
– Ar jūsų vyro nežeidžia, kad gyvenime turi groti antru smuiku ir vadintis ambasadorės vyru?
– Dar vienas iš mano vyro privalumų – tai, kad jis man neleidžia pūstis. Jis viską atvirai išsako, tačiau leidžia man būti savimi.
– Ambasadorės darbas neatsiejamas nuo protokolo, renginių, įvaizdžio formavimo. Ar turite savo siuvėją, stilistą?
– Įvaizdžio formavimas man yra iššūkis, nes rytą tenka pagalvoti ne tik kuo pati vilkėsiu, bet ir kuo aprengsiu vaiką.
Pažįstu nemažai kolegių ambasadorių, pasidomiu, kaip jos formuoja savo garderobą. Be to, mano vyras man atvirai pasako, kas man tinka, o kas ne.
– Karjera ir moteriškumas ne visada suderinami. Kaip kilti karjeros laiptais ir neatsižadėti savo prigimtinių savybių?
– Prieš pradėdama eiti šias pareigas gavau patarimą: „Kad ir kas nutiktų, būk savimi.“ Šio patarimo laikausi. Tikiu, kad vienintelis būdas būti geru vadovu – tai išlaikyti savo autentiškumą, o ne tapti kažkuo įsivaizduojamu.
Beje, vien Baltijos ir Šiaurės šalių regione iš 8 ambasadorių 5 yra moterys.
