Altajaus krašte nedidelėje gyvenvietėje prie Obės gimusią Margaritą ir jos dvynę seserį jau pradinėse klasėse pravardžiavo fašistėmis. Vietiniai labai stebėjosi, kaip mergaitės drįso pasirinkti lietuvių tautybę.
„Mano močiutė Marijona Danutė Vaičiūnaitė buvo ištremta į Sibirą iš Trakų. Jos tėvas, mano prosenelis Juozas Vaičiūnas, buvo politinis kalinys ir mirė lageryje. Man ir seseriai mūsų šaknys ir kilmė labai rūpėjo, o kiti anūkai dėl to nesuko sau galvos ir mūsų nesuprato“, – kalbėjo Naujojoje Vilnioje gyvenanti Margarita.
Mergaitė nuo vaikystės jautėsi kitokia, nes jos kilmė klasės draugams kėlė nepasitikėjimo jausmą. Mama ištekėjo už vokiečio Nagelio. Jo tėvai buvo iškeldinti iš Pavolgio ir perkelti į Sibirą dėl pažiūrų ir tautybės.
Margarita visada tikėjo, kad gyvens Lietuvoje. Taip ir nutiko. Grįžusi ji išmoko lietuvių kalbą, dirbo slaugytoja. Tačiau dabar mergina vos paeina: jai reikia keisti klubo sąnarį, o valstybė apmoka tik pigiausią protezą, kuris jai netinka. Ligonę konsultavę medikai patarė rinktis ne mechaninio tvirtinimo protezą, kuriam ji neturi pinigų. Vienintelis Margaritos pragyvenimo šaltinis – neįgalumo pašalpa.
Vadino tėvynės išdavike
Margarita pasiryžo į Lietuvą keltis, kai po studijų medicinos mokykloje tapo felčere. Į Lietuvą su motina ir seserimi ji grįžo prieš dešimt metų. Vaikystėje sibirietė nuolat tyrinėjo Lietuvos žemėlapį ir labiausiai troško savo akimis išvysti Baltijos jūrą. Ji liniuote matuodavo žemėlapį, skaičiuodama, kiek kilometrų ją skiria nuo senelių gimtinės.
„Kai mes apsisprendėme grįžti, net giminės abejojo mūsų sprendimu ir vadino išdavikėmis. Kaimynams įtartinos atrodėme dar ir dėl to, jog mūsų šeima negėrė degtinės ir vaikščiojo į bažnyčią“, – pasakojo Margarita.
Atvykėlės Lietuvoje neturėjo jokių draugų. Su savimi tremtinių palikuonė Margarita turėjo tik archyvo pažymą, kada ir iš kur buvo ištremta jos močiutė. Maskvoje ji kreipėsi į Lietuvos ambasadą, bet ten negavo jokios informacijos, kokia įstaiga rūpinasi grįžusiais tremtiniais.
Vilniuje išlipusios iš traukinio, sibirietės pasiklausė žmonių, kur kreiptis. Kažkas patarė eiti į Migracijos departamentą, bet ten atvykėlėms liepė aiškintis savivaldybėje.
„Kažkurioje įstaigoje mums pasakė, kad Lietuvos paskelbta tremtinių grąžinimo programa jau baigėsi, todėl niekas nežino, kaip mums padėti. Laimė, su savimi turėjome niekada nematytos klaipėdietės telefoną. Tikras stebuklas, kad ji mus priglaudė. Mūsų geradarė – Stasė Gedminienė“, – pasakojo dėkinga Margarita.
Stengėsi išmokti lietuvių kalbą
Klaipėdietė surankiojo informaciją, kur tremtinių palikuonės turi kreiptis, ir moterys pateko į Laikino apgyvendinimo punkte grįžtantiems tremtiniams Naujojoje Vilnioje. Parvykėlei buvo suteikta Lietuvos pilietybė.
Felčerės diplomas, įgytas Rusijoje, buvo patvirtintas ir Margarita, pramokusi lietuvių kalbos, ėmė dirbti Socialinės pagalbos centre bendrosios pagalbos slaugytoja.
„Nenorėdama užtraukti mums nemalonumų, močiutė Sibire nemokė lietuvių kalbos. Grįžusi čia, stengiausi iš visų jėgų kuo greičiau prabilti lietuviškai, kad įsitvirtinčiau ir gaučiau darbą“, – sakė Margarita.
Mergina smerkia iš Rusijos grįžusius tremtinių vaikus ir anūkus, kurie pasinaudojo Lietuvos kvietimu ir tuojau pat pardavė gautus butus. Ji pati aštuonerius metus sąžiningai dirbo, kol vieną dieną ėmė nežmoniškai gelti klubo sąnarį.
„Dabar man pačiai labai reikia valstybės pagalbos. Kamuoja tokie stiprūs skausmai, kad nebegaliu kentėti“, – sako lietuvė.
Diagnozė – labai sunki
„Jeigu ne mano liga, dirbčiau Lietuvai nuo ryto iki vakaro. Tačiau be vaistų nuo skausmo jau nepaeinu. Viena injekcija kainuoja apie 30 eurų. Būna dienų, kai visai negaliu pajudėti“, – guodėsi mergina.
Gydytojai nustatė, kad ligonė kenčia dėl dešiniojo klubo sąnario IV laipsnio artrozės, šlaunikaulio galvos aseptinės nekrozės, gūžduobės lūpos plyšimo. Smarkiai pažeistas ir kairiojo klubo sąnarys. Ją nuolat kamuoja stiprūs skausmai.
Šių metų birželį Margarita sulaukė eilės keisti klubo sąnarį, bet jai buvo pasiūlytas cementinio tvirtinimo protezas, nors gydytojas rekomendavo mechaninio tvirtinimo.
„Paaiškėjo, kad Ligonių kasa kompensuos tik tą sumą, kiek kainuoja cementinis protezas, o likusius pinigus turėčiau mokėti pati. Kompensacija padengtų tik ketvirtadalį ar penktadalį man reikalingo protezo kainos. Dabar visai nežinau, ką daryti“, – aiškino ligonė.
Iš neįgalumo pašalpos mergina vos įstengia susipirkti reikalingus vaistus.
Modernų protezą įstatė amerikiečiai
Kaunietei Vitalijai Kazlauskaitei klubo sąnario keitimo operacija buvo atlikta Čikagoje. 29 metų merginai JAV medikai siūlė tiktai mechaninio tvirtinimo protezą. Jų nuomone, cementinio tvirtinimo protezas labiau nugraužia kaulą.
„Ilgai svarsčiau, ar operuotis Lietuvoje ir gauti nemokamą protezą, ar mokėti brangiai ir po dešimties metų operuotis iš naujo. Kadangi daug mano giminių Amerikoje yra medikai, jie prisidėjo finansiškai ir patarė nerizikuoti“, – sakė Vitalija.
Operaciją privačioje klinikoje nemokamai atliko vienas iš jos giminaičių.
Nemokamai išoperavo dėl reklamos
Prieš 26 metus tuometis Vilniaus jaunimo teatro aktorius Petras Steponavičius išvyko į JAV klubo sąnario operacijai.
1989 metų pavasarį Čikagos šv.Luko presbiterionų ligoninėje Amerikos lietuvių pastangomis P.Steponavičiui nemokamai buvo atlikta sudėtinga operacija – vienu metu implantuoti abiejų klubų sąnariai.
Aktorius pasirašė sutikimą šitą operaciją filmuoti ir rodyti per televiziją. Reklama per televiziją buvo būtina sąlyga atlikti operaciją nemokamai. Niekas tais laikais nekeisdavo iškart abiejų klubų sąnarių, bet lietuvis sutiko ir su dviguba operacija, kad tik jį operuotų nemokamai.
Tada buvusioje Sovietų Sąjungoje klubų protezavimo operacijos buvo retos ir nelabai sėkmingos. Operacija Amerikoje pavyko puikiai, nors aktorius po jos kentė nežmoniškus skausmus dėl iškart išoperuotų abiejų klubų.
Specialistas siūlo nebijoti
Vilniaus universiteto docentas gydytojas Manvilius Kocius sako, kad pacientų iki 40 metų, kuriems reikia keisti klubo sąnarį, yra iki penkių procentų. Per metus Lietuvoje atliekama maždaug 5 tūkstančiai operacijų.
Valstybinė ligonių kasa nenumato jokių išimčių jauniems pacientams ir visus ligonius aprūpina tik cementinio tvirtinimo protezais. Becemenčiai protezai tarnauja šiek tiek ilgiau, tačiau visus šiuo metu naudojamus protezus maždaug po 15-os metų reikia keisti.
Švedai tvirtina, kad nėra skirtumo, koks protezas, nes dyla ne protezas, o kaulas. Amžino protezo tikrai nėra, o pora aprašytų atvejų, kai protezas tarnavo 30 metų, – tik reta išimtis. Minėtai pacientei, kuriai dabar vos 33-eji, bet kokiu atveju klubo sąnario keitimo operaciją dar teks atlikti mažiausiai du kartus. Patarčiau jai kuo skubiau sugrįžti į protezų laukiančių ligonių eilę ir nesibaiminti operacijos. Ją atlikus, ligonės gyvenimo kokybė žymiai pagerės.
Jokių išimčių nedaroma
Irena Džiužaitė, Valstybinės ligonių kasos atstovė:
Pagal šiuo metu galiojančią tvarką VLK perka tik cementinio tvirtinimo klubo sąnario endoprotezus bei jų priedus, kuriuos pacientams skiria į jų pasirinktą gydymo įstaigą. Šie protezai yra kokybiški, jie atitinka aukščiausius šiems gaminiams keliamus reikalavimus. VLK neturi teisės pirkti ir skirti jūsų minimai pacientei kitokių, nei dabar VLK perkami ir skiriami endoprotezai. Išimtys nėra numatytos.
Pacientė turi galimybę savo lėšomis įsigyti kitokį, gydytojo ortopedo traumatologo rekomenduotą endoprotezą. Tokiu atveju jai gali būti skirta kompensacija – šiuo metu už savo lėšomis įsigytą klubo sąnario endoprotezą VLK pacientams kompensuoja 422,15 Eur sumą. Kompensacijos suma pervedama eilės tvarka.
VLK ir Sveikatos apsaugos ministerijoje vykusiuose susitikimuose su Traumatologų draugijos ir Sąnarių endoprotezuotojų asociacijos nariais buvo diskutuojama apie poreikį ir galimybes pirkti kitokius sąnarių endoprotezus. VLK nuomone, tokia galimybė atsirastų tada, jei būtų parengti aiškūs kriterijai, kuriais vadovaujantis gydytojai skirtų pacientams šiuos sąnarių endoprotezus. Kol kas nepavyko suformuoti vieningos nuomonės.
