Ačiū, prašau, atsiprašau – šie žodžiai nuolatos skamba P.Geniušo ir jo antrosios žmonos Kristinos lūpose, todėl namuose niekada nekyla įtampos ir barnių.
Po ilgoko santykių išbandymo susituokusi pora šeimoje jaučia ramybę – dukra kasdien mato abu tėvus, džiaugiasi jų laime ir jaučiasi saugi.
„Vedybų tikėjausi“, – daugelį metų tokia viltimi gyveno K.Norvilaitė, kuri su garsiu pianistu susipažino, kai jis dar buvo vedęs.
Nors P.Geniušas senokai negyveno su garsia rusų pianiste Ksenija Knorre, oficialiai jų santuoka nutrūko tik 2014 metų gegužę. Iš pirmos santuokos muzikas turi sūnų Luką (25 m.), taip pat pianistą.
2014-ųjų vasarą sūnus ir tėvas tapo jaunikiais – L.Geniušas Maskvoje liepą vedė muzikę Aną, o P.Geniušas Vilniuje rugpjūtį susituokė su ilgamete savo mūza ir dukters motina Kristina.
Po vestuvių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius atvėrė naują gyvenimo puslapį – su šeima įsikūrė naujame bute sostinės senamiestyje.
Per pirmuosius santuokos metus sutuoktiniai džiaugėsi ir bendrais kūrybiniais projektais. Kas dar nutiko įsimintina?
Kristina: Metai pralėkė greitai – man buvo daug parodų, Petrui – koncertų.
Petras: Nuo rudens profesoriauju ir Karališkojoje škotų muzikos ir dramos akademijoje Glazge, todėl prisidėjo daugiau kelionių. Profesinėje srityje irgi buvo įvykių – išleidome kompaktinį diską „Lietuvos trio“ (pianistas P.Geniušas, smuikininkas V.Čepinskis, violončelininkas V.Sondeckis), kurio viršelio dizainą sukūrė Kristina.
Tai mūsų ir kaip poros bendras kūrybinis darbas.
Kristina: Šimtą kartų perklausiau naujojo disko kūrinius, visi kartu sprendėme dėl jų eiliškumo, todėl buvo daug derinimų, kol sujungėme muziką ir dailę.
Namuose muzikos ir dailės sintezė juntama kasdien – pavyzdžiui, Petras mokosi naują kūrinį, o skambesys mane įkvepia kūrybai. Kai jis groja Sergejaus Prokofjevo kūrinį, vieni darbai atsiranda, kai Antonino Dvorako – kiti.
Tai vyksta nejučia – A.Dvorakas asocijuojasi su mėlynu dangumi, tinkančiu šiam rudeniui.
S.Prokofjevas verčia griebtis pilkų, baltų atspalvių, tinkančių žiemai.
– Nemėginote apsikeisti instrumentais?
Kristina: Juokais pabandome. Kadaise privačiai mokiausi skambinti fortepijonu, bet dailė nusvėrė muziką. Mano tikslas buvo išmokti groti dviem rankomis rimtus kūrinius, tačiau nesiekiau koncertuoti.
Petras: Vaikystėje tonas popieriaus esu pripiešęs. Buvau fanatiškas paišytojas.
Kristina: Petras turi talentą, labai tikiuosi, kad jis kada nors surengs parodą. Gimus Laurai, Petras jai taip pat piešdavo. Išsaugojau tuos piešinius.
Petras: Kristina mane drąsina, tačiau man atrodo, kad dailėje taip ir likau penktokas. Būdamas penktoje klasėje baigiau piešti, nes prasidėjo mano romanas su muzika.
Kristina: Petras neturi tikslo rengti parodų, bet jo darbuose matau stiprią kompoziciją, gerą piešimą. Įdomūs jo piešiniai – jis pieštuku įamžindavo įvykius, panoraminius vaizdus. Galima rasti ir nupieštų mūšių, ir gatvės vaizdų, ir arklių.
– O kaip nuspalvintumėte dabartinius savo santykius? Ar jie po vestuvių pasikeitė?
Kristina: Atsirado daugiau meilės, pakantumo. Viskas klostosi ramiau, pozityviau.
– Jūsų meilės istorija prasidėjo senokai. Kur pirmąkart vienas kitą sutikote?
Kristina: Susitikome galerijoje, nepamenu, kokioje parodoje. Susipažinome bendroje kompanijoje.
Petras: Laikas taip greitai bėga, bet atrodo, kad viskas šviežia, kad dar tik neseniai susipažinome. (Juokiasi.)
– Kaip dukra reagavo į permainas, kai po ilgos draugystės susituokėte?
Kristina: Vaikui buvo daug džiaugsmo. Jai labai patiko vestuvės. Laurai tai buvo svarbu.
Petras: Netgi su buvusia šeima labiau susitvarkė mano santykiai.
Kristina: Ta santuoka visiems atnešė ramybę. Dabar viskas aišku, nors tarsi ir prieš tai visiems buvo gerai.
Petras: Ir anksčiau buvome šeima de facto – iš tikrųjų.
Dabar – ir de facto, ir de jure – pagal įstatymą.
Protestantiškose šalyse niekas neklausia, ar jūs vyras ir žmona? Priimta antrąją pusę vadinti partneriu.
Mūsų katalikiškoje šalyje žmonėms svarbu santuoka. Lengviau ir patiems neiti prieš visuomenę. Mums ramu, kai vienas kitam įsipareigojome.
– Santuoką liudijančių žiedų nenešiojate?
Petras: Groti su žiedu negaliu, nes trukdo. O Kristina irgi dirba su dažais, laku, kurie kenktų papuošalams. Tačiau žinome, kur padėti mūsų vestuviniai žiedai.
– Po vestuvių pakeitėte pavardę?
Kristina: Pasilikau savo, tačiau ruošiuosi pakeisti. Tai – laiko klausimas. Norėčiau dvigubos pavardės.
– Minėjote, kad po vestuvių jausmai tik sustiprėjo. Ar šventė tapo santykių atnaujinimu?
Kristina: Taip. Po vestuvių atsirado daugiau pakantumo ir atleidimo vienas kitam.
– Turbūt nujautėte, kad kada nors susituoksite?
Kristina: Ėjome link to.
Petras: Tokie dalykai vyksta spontaniškai. Juk neplanavau, kad dabar ko nors ieškosiu.
– Sukūrę šeimą gyvenate panašiu ritmu – kartu keliatės, pusryčiaujate, vakarieniaujate?
Petras: Sunku visuomet nutaikyti vienodai – muzikantai juk dažniausiai keliasi vėliau. Dukra keliasi septintą valandą ryto ir skuba į mokyklą, todėl mama dažniausiai aukojasi – kyla anksti.
Kristina: Nevadinčiau to aukojimusi. Išleidusi dukrą į mokyklą, dirbu savo darbus. O Petras nuo dešimtos valandos pradeda groti. Visi susitinkame vakare, tuomet daug bendraujame. Kiekvienas papasakoja dienos įvykius, problemas, džiaugsmus.
Petras: Kai esu Vilniuje, namuose pabūnu iki pietų. Kartais ir Kristina pasilieka iki pietų, pasitinkame dukrą. Po to ji eina į savo galeriją, Laura – į B.Dvariono muzikos mokyklą, aš – į akademiją. Menininkų šeimoje aiškaus ritmo nėra, todėl išlieka ir nemažai chaoso.
– Kuria meno kryptimi lavinate dukrą?
Kristina: Ji muzikos mokykloje mokosi skambinti fortepijonu, dainuoja, o su manimi paišo. Mano ir Lauros užsiėmimai vyksta nuolat – ji tapo, raižo, spaudžia linoraižinius.
Petras: Ji labai kūrybinga. Be viso to, mėgsta filmuoti, kurti vaizdo klipus. Mes neišmanome tų technologijų, o ji dailę, muziką ir filmuotus vaizdus sujungia. Net ir angliškai tuos filmukus įgarsina.
Bet jai neparodysi pirštu, ką reikia daryti. Jeigu ji nenori groti, nepriversi. Ji pati nusprendė mokytis skambinti fortepijonu, o ne mes to norėjome.
– Kuo skiriasi auginti sūnų ir dukrą?
Petras: Lukas ir Laura – panašaus charakterio.
Sūnus taip pat buvo ne iš tų vaikų, kuriam būtų galima liepti ką nors daryti. Jis turėjo aiškią liniją, matyti, kad ir Laura ją turi. Greičiausiai tai susiję su kūrybiškumu.
– O kaip Laura sutaria su Luku?
Petras: Lukas nedažnai būna Lietuvoje, nes jo koncertų grafikas labai intensyvus. Susitinkame kur nors kelioms valandoms, po to mėnesį nesimatome. Bet dažnai kalbamės telefonu.
Kai Lukas atvyksta į Vilnių, pasimato ir su Laura. Jie pabendrauja. Laura labai nori eiti į jo koncertus.
– Kaip dalijatės buities rūpesčius?
Kristina: Skalbiu, tvarkau, ruošiu valgį.
Petras: O aš nupirkau šaunią buitinę techniką. (Juokiasi.) Nepraradome vilties, kad galėtų pagelbėti namų tvarkytoja, bet Kristinai sunku įtikti. Jai reikia, kad viskas būtų idealiai tvarkinga.
Kristina: Vaikas alergiškas, todėl namų tvarkymas – specifinis, nepakanka tik paviršių nuvalyti. Labai nemėgstu kitam stovėti už nugaros ir nurodinėti, kai reikia tvarkyti. Geriau pati tai padarysiu.
– Kaip visa šeima leidžiate laisvalaikį?
Kristina: Petras groja, aš vaikui rodau savo darbus – visi pomėgiai susiję su profesija. Mums labai įdomu sava sritis. Ir Petras, ir aš daug keliaujame, todėl sugrįžę mėgstame ramiai pabūti namuose.
Petras: Visi kartu sekmadienį einame į bažnyčią. Tačiau mums būti trise namuose – geriausia pramoga.
– Kokie jūsų šeštadienio pusryčiai?
Kristina: Kepu kiaušinienę, ruošiu kavą. Kartais iš vakaro paruošiu „Napoleono“ tortą, kad šeštadienio rytą būtų prie kavos. Pusryčius patiekiu į lovą – Petras ir Laura būna patenkinti.
Jie šeštadienį miega, kiek nori, todėl ir pusryčiai – be skubėjimo. Laurai patinka šeštadienį pusryčiauti lovoje, juk visą savaitę anksti keliasi į mokyklą, todėl laukia gardžios savaitgalio staigmenos.
Petras: Neseniai perskaičiau, kad režisierė Dalia Ibelhauptaitė nemėgsta pusryčiauti lovoje. Anksčiau aš irgi maniau, kad nemėgstu, bet kai atneša, labai malonu.
