Mamos – buvusios garsios Lietuvos bėgikės Teresos Anos Lozdovskajos – pavardę turinti Evelina mano, kad taip geriau.
„Beveik niekas ir nežino, kad galėčiau būti Storpirštytė. Vienu metu buvo kilusi mintis pasikeisti pavardę. Bet juk pavardė – ne rodiklis.
Svarbiausia – tavo darbai“, – įsitikinusi A.Storpirščio nesantuokinė dukra Evelina, su tėvu pirmą kartą susitikusi tik būdama penkiolikos metų.
„Aš – nesantuokinis mamos vaikas. Ji niekada mums nedraudė bendrauti, tik džiaugėsi tuo. Mūsų santykiai su tėčiu geri, kai tik važiuoju į Vilnių, stengiuosi jį aplankyti, pasiilgstu, nuolat susiskambiname, susitinkame, šnekamės ne tik apie teatrą, bet ir apie gyvenimą.
Vasarą tėtis filmavosi Nidoje, nemažai laiko praleidau pas jį. Bendrauju ir su tėčio vaikais – jie man tarsi broliai. Ir su tėčio broliu aktoriumi Gediminu Storpirščiu, jo vaikais“, – sakė Evelina.
Jaudinantis susitikimas
Evelinos ir jos tėvo susitikimo istorija – tarsi iš kino filmo ar romano.
Jie vienas kitą surado tik prieš dvylika metų. Evelina seniai žinojo, kas jos tėvas, žiūrėdavo visas televizijos laidas, kuriose jis dalyvavo, ir filmus, kuriuose jis vaidino: „Tai buvo mano laikas prie televizoriaus su tėčiu.“
Paauglė eidavo į renginius, kuriuos vedė A.Storpirštis, stebėdavo jį, bet neišdrįsdavo prieiti.
„Dievas davė mums galimybę susitikti. Graži mūsų susitikimo istorija. Kartą su klasės draugais nuėjau į renginį Rotušėje, kurį jis vedė. Draugai įdavė man lapą popieriaus ir liepė jam rašyti. Iš pradžių atsisakiau, paskui parašiau kelis žodžius: „Tėti, čia aš, Evelina, mama daug pasakojo apie tave, man viskas gerai.“ Na, kažką panašaus.
Vienas draugas pačiupo lapą ir nunešė jam. O aš iškart parbėgau namo. Niekada nesutrikdavau panašiose situacijose, bet tąkart jaudulio buvo, jaučiausi išmušta iš vėžių“, – dabar jau ramiai šypsodamasi pasakojo E.Lozdovskaja.
Kitą dieną ji sulaukė tėvo skambučio. Abu suprato, kad tuo pat metu ėmė vienas kito ieškoti.
A.Storpirštis neseniai buvo bendravęs su Evelinos žolės riedulio treneriu, auklėtinių sąrašuose pamatė jos pavardę ir sužinojo telefono numerį.
„Mes susitikome. Net neabejojau, kad viskas klostysis tik į gera. Jis sakė, kad aš pasielgiau drąsiai. Susipažinau su dabartine tėčio žmona, broliu. Brolis dar sakė: „Jei nebūtum mano sesė, draugaučiau.“
Pirmąkart visi susiėjome per Auksinių svogūnų šventę. Po to viskas klojosi savaime. Džiaugiuosi, jog taip įvyko, kad paauglystėje neužvaldė pykčio jausmas dėl to, jog manęs neaugino. Labai norėjau turėti tėtį“, – atvirai kalbėjo Evelina.
Ji neklausinėja, kodėl jos tėvai išsiskyrė. „Mama visada sakydavo, kad aš gimiau iš didelės meilės. Tas laikas – jų gyvenimo istorija, jų džiaugsmai ir problemos – tegul taip ir lieka. Taip geriau, negu knaisiotis praeityje“, – mano Evelina.
Klaipėdoje – penkti metai
Ji nesigaili iš Vilniaus persikėlusi į Klaipėdą, vilniečių akimis, Lietuvos provinciją, iš kurios ne vienas stengiasi pabėgti į sostinę.
Viskas nutiko spontaniškai.
E.Lozdovskaja mokėsi Vilniaus kolegijoje, aktoriaus ir režisieriaus Valentino Masalskio vadovaujamame kurse. Kartą jis atėjo į auditoriją ir paklausė, kas važiuotų tęsti mokslų ir dirbti į Klaipėdą.
Nesitarę visi pakėlė rankas. Evelina Klaipėdoje – jau penkti metai.
Po studijų kolegijoje Klaipėdos universiteto Menų fakultete baigė išlyginamąsias studijas ir įgijo aukštąjį išsilavinimą. Evelina dar baigė didaktikos ir režisūros magistro studijas. Vaidina Jaunimo teatre ir nori, kad šiam teatrui kuo geriau sektųsi.
„Kartais sukirba mintis sugrįžti, pasiilgstu tėvų, Vilniaus šurmulio. Bet sostinėje – daugybė pagundų, o čia turime galimybę užsidaryti ir kurti. Neįsivaizduoju, kaip mūsų teatras būtų išlikęs ten. Tuo metu visos nišos buvo užimtos.
Mes atsitraukėme ir per penkerius metus daug nuveikėme, Vilniuje to nebūtume padarę. Čia, mieste prie jūros, gera terpė kurti“, – mano Evelina.
Jaunimo teatras jau turi savų gerbėjų ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje. Nerašyta šio teatro taisyklė – aktoriai nesifilmuoja serialuose ir reklamose.
Evelina dar vaidina Klaipėdos muzikiniame teatre, dalyvauja Klaipėdos koncertų salės projektuose.
„Neslėpsiu, kartais pagalvoju, kaip išlikti nenusižengiant taisyklėms, nesusigundant lengvesniais pinigais. Yra paprastesnių būdų išgarsėti, mes pasirinkome ilgesnįjį.
Visi nori greitai kuo nors tapti, o paskui eini į spektaklį ir galvoji: kur aš jį mačiau – šokolado ar dantų pastos reklamoje? Šiandien taip kalbu, nežinau, ką sakysiu rytoj“, – svarstė aktorė.
Ji neatsisakytų gero pasiūlymo Vilniuje. Ir dabar važinėja į aktorių atrankas, bet kol kas nepavyko patekti ten, kur norėtų.
Didžiuojasi savo ūgiu
182 centimetrų ūgio aktorė nemano, kad tai kliūtis, tik scenos partneris gali būti per žemas.
„Abu savo tėvus praaugau, nors mama taip pat aukšta. Ji juokaudama sako: nuo kaklo į viršų aš – į tėtį, nuo kaklo žemyn – į ją“, – juokėsi Evelina.
Jaunai aktorei skaudu, kad Klaipėdoje trūksta teatro žiūrovų. Parodai spektaklį tris kartus, ir viskas – daugiau bilietų nebeperka. Nemažos dalies klaipėdiečių norai ir pomėgiai baigiasi ties „Akropoliu“.
Viena viltis, kad žmones į teatrą sugrąžins prieš savaitę po ilgos rekonstrukcijos duris atvėręs Dramos teatras.
Nors nuo mažens žinojo, kad jos tėvas – aktorius, Evelina apie aktorystę nesvajojo, tačiau scena ją visada traukė.
„Eidavau žiūrėti spektaklių, kuriuose vaidina tėtis, bet jis nesistengė manęs pratinti prie teatro, vis kartodavo, kad tai – be proto sunkus darbas, kad jam turi atiduoti visą save, o turtingas niekada nebūsi.
Nemaniau, kad taip užsidegsiu teatru, bet gal genuose paslėptas potraukis padarė savo darbą“, – svarstė Evelina.
Jos motina T.A.Lozdovskaja praeityje buvo garsi Lietuvos lengvaatletė.
Evelina paauglystėje taip pat daug sportavo. Treniravosi ir pas motinos trenerį, taip pat tikėjosi tapti gera bėgike.
Bet liovėsi treniruotis po kelių trenerio įvertinimų: na, neblogai, bet mama bėgioja geriau. Gal tai tebuvo trenerio taktika, bet paauglė pasuko kitur.
Žolės riedulys sekėsi puikiai, net buvo pakviesta į moterų rinktinę. Reikėjo rinktis: sportas ar muzika. Tuomet ji mokėsi M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Muzika nugalėjo.
„Tėčiui sakiau: tikrai nestosiu į aktorinį, nors vaidina visa giminė. Sakiau, tai – ne man. Baigusi vidurinę mokyklą panorau tapti džiazo atlikėja – nepavyko. Tuomet atėjau į Vilniaus kolegiją, į pramoginį scenos meną.
Buvo renkamas miuziklo atlikėjų kursas. Šokis, dainavimas, aktorinis – viskas viename, man pasirodė labai tinkama. Nežinojau, kad kursui vadovaus V.Masalskis, labai tuo džiaugiuosi. Tiesiog atrodo, kad kažkas tarsi už virvelių vedžiojo, kol atsidūriau ten, kur turėčiau būti“, – pasakojo E.Lozdovskaja.
Aktorė turi pakankamai darbo ne tik Jaunimo teatre. Ji dainuoja keturiuose Klaipėdos muzikinio teatro spektakliuose – „Adata“, „Tinginėlių kaimas“ vaikams, „Šaunuolynas“, „Smuikininkas ant stogo“. Labai džiaugiasi projektu Koncertų salėje: čia ji – Merė Popins.
Nuo rugsėjo Evelina dirba ir Klaipėdos universitete – kartu su V.Masalskiu dėsto aktorinį meistriškumą, padeda jam rengti trečiąją jaunųjų aktorių laidą.
Iš pirmosios ir antrosios laidų – keturiasdešimties aktorių – Jaunimo teatre liko maždaug pusė.
„Vienas vyrukas iš antrosios laidos labiausiai nustebino: išvažiavo studijuoti kinų kalbos. Kai tenka rinktis – teatras ar šeima, dažnai pasirenkama šeima.
Tuos dalykus sunku suderinti. Tėtis sako: aktorius negali turėti šeimos. Jo žodžiuose daug tiesos. Ne viena mano kurso draugė augina vaikus, viena – du.
O man gruodį sukaks 28-eri, oho“, – nusijuokė Evelina.
Klaipėdoje ji gyvena nuomojamame bute, o mintyse – planai įsikurti savame būste. Iš pajūrio trauktis dar neketina, mano, kad namai yra ten, kur gali kurti ir dirbti.
Be to, pripažįsta turinti širdies draugą Gytį iš to paties teatro.
„Prie jūros labai gera, ypač tuomet, kai atrodo, kad jau nebegali ištverti įtampos. Ta galybė nuramina, vėjas prapučia galvą, ir vėl viskas gerai.
Kartais net naktį sėdu į automobilį ir važiuoju prie jūros. Važinėju dviračiu, riedučiais, bėgioju, vaikštau. Pajūrio klimatas man tinka – nebesergu bronchitu ir kitomis panašiomis ligomis.
Anksčiau laukdavau vasaros, kol su draugais važiuosime į Nidą. Pirmasis mano susitikimas su jūra buvo gal ketverių. Tuomet Nidoje ilsėjomės su mama. Banga nusinešė mano žaislą. Apsiverkiau.
Tuomet kita banga jį sugrąžino. Pamaniau: kokia tu gera, jūra. Taip ir susidraugavome“, – pasakojo aktorė, vis dažniau pagaunanti save manant, kad čia – jos namai.
Pirmąkart prabilo ir nesantuokinė legendinio fotografo dukra
Žiūrovų širdis baigia užkariauti kino teatruose rodoma dramatiška dokumentinė juosta „Meistras ir Tatjana“, pasakojanti tragiško likimo legendinio fotografo Vito Luckaus ir jo žmonos Tatjanos meilės istoriją. Tačiau filmo kūrėjams nepavyko įkalbėti jame įsiamžinti dar vienos reikšmingos šios istorijos dalyvės.
„Šį interviu duodu atsiklaususi Tatjanos, nes iki šiol apie tai niekur nekalbėjau. Atsigręžti į trisdešimties metų senumo istoriją vis dar beprotiškai sunku visiems jos dalyviams“, – LRT televizijos laidos „Gyvenimas“ kūrėjams prisipažino nesantuokinė V.Luckaus dukra Inga Filipovič.
Vilniuje gyvenančios, nuo vaikystės neįgaliojo vežimėlyje sėdinčios 37 metų moters – žinomos teatro aktorės I.Filipovič – akyse viso pokalbio metu žibėjo ašaros. Moters motina apie romaną su gabiu ir garsiu to meto fotografu nekalba iki šiol.
„Tai jos pasirinkimas, jei kada nors ateis diena, kai ji jau galės leistis į prisiminimus, susėsime ir pakalbėsime apie mano tėtį. O savo istoriją sužinojau iš močiutės“, – atviravo Inga.
Po daugelio metų ji susitiko su savo tėvo seserimi Gražina, susirado brolį Simoną – dar vieną ne santuokoje gimusį V.Luckaus sūnų, tačiau ilgiausiai laukė akimirkos, kai akis į akį susidurs su T.Luckiene. Didžioji V.Luckaus gyvenimo meilė ir jo kūrybos mūza beveik tris dešimtmečius gyvena už Atlanto. Inga pripažino, kad susitikimo buvo verta laukti.
„Apsikabinome viena kitą ir nepaleidome iš glėbio penkiolika minučių“, – emocijų neslėpė I.Filipovič.
„Vitas ilgą laiką savyje nešiojo paslaptį, kuri labai slėgė jo širdį. Kai ši našta tapo per sunki, prisipažino man, kad kažkur yra dar vienas jo vaikas. Tuo metu auginome įdukrą Kotryną. Po šios išpažinties jam palengvėjo“, – pasakojo Amerikoje antrąkart ištekėjusi T.Luckienė-Aldag.
Kaip jaučiasi žmogus, kurio didžiausios gyvenimo paslaptys, skaudžiausi ir šiurpiausi prisiminimai atsiduria didžiajame ekrane? Tatjana leidžiasi į prisiminimus dienos, apvertusios aukštyn kojomis jos gyvenimą.
1987-ųjų kovo 16-ąją jų namuose V.Luckus nudūrė draugą ir žuvo pats, iššokęs per ketvirto aukšto balkoną.
Moteriai su maža dukrele greitai teko palikti Lietuvą ir su penkiasdešimt dolerių kišenėje užuovėjos nuo slegiančių prisiminimų, skaudžių žodžių ir smerkiančių žvilgsnių ieškoti Amerikoje. Plačiai nuskambėjusi istorija į dienos šviesą sugrįžo beveik po trijų dešimtmečių – režisierė Giedrė Žickytė ją perkėlė į kino juostą.
