Mamos – buvusios garsios Lietuvos bėgikės Teresos Anos Lozdovskajos – pavardę turinti Evelina mano, kad taip geriau.
„Beveik niekas ir nežino, kad galėčiau būti Storpirštytė. Vienu metu buvo kilusi mintis pasikeisti pavardę. Bet juk pavardė – ne rodiklis.
Svarbiausia – tavo darbai“, – įsitikinusi A.Storpirščio nesantuokinė dukra Evelina, su tėvu pirmą kartą susitikusi tik būdama penkiolikos metų.
„Aš – nesantuokinis mamos vaikas. Ji niekada mums nedraudė bendrauti, tik džiaugėsi tuo. Mūsų santykiai su tėčiu geri, kai tik važiuoju į Vilnių, stengiuosi jį aplankyti, pasiilgstu, nuolat susiskambiname, susitinkame, šnekamės ne tik apie teatrą, bet ir apie gyvenimą.
Vasarą tėtis filmavosi Nidoje, nemažai laiko praleidau pas jį. Bendrauju ir su tėčio vaikais – jie man tarsi broliai. Ir su tėčio broliu aktoriumi Gediminu Storpirščiu, jo vaikais“, – sakė Evelina.
Jaudinantis susitikimas
Evelinos ir jos tėvo susitikimo istorija – tarsi iš kino filmo ar romano.
Jie vienas kitą surado tik prieš dvylika metų. Evelina seniai žinojo, kas jos tėvas, žiūrėdavo visas televizijos laidas, kuriose jis dalyvavo, ir filmus, kuriuose jis vaidino: „Tai buvo mano laikas prie televizoriaus su tėčiu.“
Paauglė eidavo į renginius, kuriuos vedė A.Storpirštis, stebėdavo jį, bet neišdrįsdavo prieiti.
„Dievas davė mums galimybę susitikti. Graži mūsų susitikimo istorija. Kartą su klasės draugais nuėjau į renginį Rotušėje, kurį jis vedė. Draugai įdavė man lapą popieriaus ir liepė jam rašyti. Iš pradžių atsisakiau, paskui parašiau kelis žodžius: „Tėti, čia aš, Evelina, mama daug pasakojo apie tave, man viskas gerai.“ Na, kažką panašaus.
Vienas draugas pačiupo lapą ir nunešė jam. O aš iškart parbėgau namo. Niekada nesutrikdavau panašiose situacijose, bet tąkart jaudulio buvo, jaučiausi išmušta iš vėžių“, – dabar jau ramiai šypsodamasi pasakojo E.Lozdovskaja.
Kitą dieną ji sulaukė tėvo skambučio. Abu suprato, kad tuo pat metu ėmė vienas kito ieškoti.
A.Storpirštis neseniai buvo bendravęs su Evelinos žolės riedulio treneriu, auklėtinių sąrašuose pamatė jos pavardę ir sužinojo telefono numerį.
„Mes susitikome. Net neabejojau, kad viskas klostysis tik į gera. Jis sakė, kad aš pasielgiau drąsiai. Susipažinau su dabartine tėčio žmona, broliu. Brolis dar sakė: „Jei nebūtum mano sesė, draugaučiau.“
Pirmąkart visi susiėjome per Auksinių svogūnų šventę. Po to viskas klojosi savaime. Džiaugiuosi, jog taip įvyko, kad paauglystėje neužvaldė pykčio jausmas dėl to, jog manęs neaugino. Labai norėjau turėti tėtį“, – atvirai kalbėjo Evelina.
***
Istorijos tęsinį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
