Dabar pora augina dvi dukras. Pirmoji – 4-erių Ema – gimė su negalia. Mergaitei Downo sindromas. Antroji – 2-ejų metų Neda visiškai sveika. Moteris sako, kad jos vyras – netipiškas musulmonas, todėl jų šeimoje sunkumų dėl tikėjimo ar kultūrų skirtumo nekyla.
H. Al Saadi – žinomos Irako advokatų giminės palikuonis. Jis džiaugiasi žmona, dukromis ir savo darbu – persiškų kilimų prekyba.
Tuo metu, kai pora susitiko, Regina gyveno Kaišiadoryse, dirbo Kaune, o į Vilnių atvažiavo aplankyti draugės. Ji mieste vaikščiojo viena, kai prie jos priėjo išvaizdus vyras ir užkalbino.
„Jis pasakė, kad yra iš Danijos. Tikrai nepriminė arabo. Jis – šviesus. Neįsivaizdavau, kad jis – musulmonas“, – prisiminė lietuvė. Visą gyvenimą moteris sau prisiekinėjo, kad niekada netekės už musulmono.
Ir argi ne likimo pirštas? Haidaras likus mažiau nei mėnesiui iki pažinties su Regina Vilniuje įsigijo butą. Užsienietis norėjo tik investuoti – išnuomoti butą kitiems.
Jis paprašė Reginos padėti jį įrengti. Nė vienas iš pradžių nenujautė, kad šis būstas taps jų namais.
Regina tuo metu draugavo su italu. Ilgametė draugystė buvo susipainiojusi it ilgas siūlas. Atsiradus Haidarui ryšys su italu greitai nutrūko.
Skyrybos dėl sūnaus apipjaustymo
„Su bet kokiu vyru kurdama šeimą, moteris turbūt negalvoja apie blogumus. Susitikom, turim šeimą ir džiaugiamės ja“, – pasakojo kaunietė.
Gyvenimas su musulmonu jai nekelia kančių. „Man vaikų atėmimo ar besąlyginio paklusimo vyrui neteko patirti. Kai buvau Jordanijoje, jo šeimoje, buvau gerbiama ir mylima visos giminės. Su problemomis nesusidūriau“, – aiškino Regina.
Moters manymu, taip yra dėl vyro ir jo šeimos išsilavinimo, kultūrų pažinimo. Ilgus metus Haidaras gyvena Europoje, todėl perėmė vakarietiškus įpročius.
Ne visoms mišrioms šeimoms taip pasisekė. „Turime pažįstamų, kurie, kaip vyras sako, yra iš kito sluoksnio. Pas juos gaji tradicija, kad gimus berniukui reikia atlikti apipjaustymą. Šeima priėjo iki pykčių ir skyrybų – lietuvė žmona nesutiko su vaiko apipjaustymu“, – pasakojo dviejų vaikų motina.
Dukros religiją rinksis pačios
Prieš pirmą kartą išlydėdamas kaunietę į Jordaniją, jos brolis ir kiti giminaičiai prisiskaitė apie musulmoniškas tradicijas ir stereotipus. „Jei šeimoje gimsta mergaitės, vyrui mirus jo turtą dalinasi jo broliai ir vaikai. Žmona tokiu atveju lieka „ant ledo“, – vieną iš tradicijų prisiminė moteris.
Tačiau Reginos vyras tai ignoruoja – kol Regina gyva, tol šeimos turtas atitektų jai.
Kitas stereotipas – kad vyras viską gali, o moteris sėdi namuose. „Pas juos taip ir yra. Atrodo, kad tik vyrai aktyvūs, o moterys, rodos, niekur neina ir nieko nedaro tik namuose aplink vaikus šokinėja. Mudu einame visur kartu, ar būtume Europoje, ar būtume tenai“, – stereotipus laužo lietuvė.
Daug lietuvių perima musulmonų vyrų tikėjimą. Reginai to neprireikė – jos vyras nereligingas – nesimeldžia, nešvenčia religinių švenčių, nesilaiko musulmoniškų tradicijų.
Poros dukros nekrikštytos. „Kai sulauks 18, jos galės pačios pasirinkti, kokį tikėjimą išpažinti, – vyro žodžius persakė Regina. – Vyro motina įsitikinusi, kad toje šalyje, kurioje vaikai gyvena, tokią religiją ir turėtų išpažinti. Ji ne prieš, kad vaikai būtų pakrikštyti.“
Regina patarė moterims dar iki santuokos pažinti, koks yra būsimas sutuoktinis ir jo šeima. „Nepažinojau jo motinos, bet buvau mačiusi daug giminaičių tiek iš Jordanijos, tiek gyvenančių Europoje, buvau mačiusi brolius. Man buvo svarbu pažinti būsimą savo vyrą. Juolab, kad kai susipažinom, nežinojau, kad jis – musulmonas“, – pasakojo Regina.
Aistra – persiški kilimai
Irakietis užsiima senovinių persiškų kilimų prekyba. Nuo pat vaikystės tai buvo didelis jo pomėgis. Šio verslo jį išmokė dėdė. Kilimais jis prekiauja rytuose – Jordanijoje ir Irake.
Visgi vyras nemelavo Reginai, kais sakė, kad yra iš Danijos. Tuo metu jis viename Danijos aukcionų vertino, kurio amžiaus kilimai parduodami. Iki šiol Haidaras Danijoje praleidžia daug laiko.
Jo klajonės po Europą prasidėjo nuo karo Irake. Vyro tėvas – advokatas. Jis nenorėjo, kad sūnus patirtų karo sunkumų, todėl išsiuntė sūnų mokytis į Paryžių pas giminaičius. Po pusės metų suprato, kad sūnui – ne mokslai galvoje. Jis nuolat mėgino kurti savo verslą.
Tėvas pabandė antrą kartą – išsiuntė sūnų mokytis į Albaniją. Bet po pusės metų paaiškėjo, kad sūnus advokatu netaps – ir čia mokslai jo nedomino. Galiausiai jis atsidūrė Danijoje, o iš čia persikėlė į Lietuvą.
Net Haidaro pase anksčiau buvo įrašyta, kad jis – prekiautojas ir kilimų ekspertas.
Jis – ir kilmingos šeimos palikuonis. Visa Al Saadi vyrija – advokatai. Haidaro senelis – dar ir buvęs Irako ministras.
Tačiau Regina nesijaučia gyvenanti su turtuoliu. „Jei gyvenčiau Irake, gal būtų kitaip. Ten šeimos turi ne vieną ir ne dvi tarnaites. Jų giminė buvo turtinga, bet karas padarė savo. Lietuvoje gyvename kaip bet kuri kita šeima“, – aiškino lietuvė.
Pakirto žinia apie negalią
Nepraėjus metams po pažinties su Haidaru Regina pastojo. Jai tuo metu buvo 36-eri. Pora apsigyveno kartu. Apie Emos negalią nebuvo jokių žinių. Vėliau medikai pripažino, kad tik dėl jų klaidos mama dar būdama nėščia nesužinojo apie Downo sindromą.
„Vyras daug lengviau priėmė vaiką su negalia negu aš. Man buvo depresija, lankiausi pas psichologą. Kai sužinojau dukters diagnozę, puoliau skaityti įvairią literatūrą. Prisiskaičiau tokių dalykų, kurie dar labiau įvarė į neviltį“, – prisiminė Regina.
Moteriai atsitokėti padėjo širdies draugas. „Nustok skaityti tą literatūrą, nustok bliauti. Įžiūrėk mergaitėje normalų vaiką“, – Haidaro žodžius ir tvirtumą iki šiol atsimena Regina.
Po gimdymo du mėnesius jie abu trankėsi po ligonines. Gydytojai negailėjo pagyrimų ištikimam užsieniečiui. „Jūs turit nuostabų vyrą. Jūs nesusituokę, jis simpatiškas, galėtų užtrenkti duris ir palikti. O jis visada kartu su jumis“, – irakiečiu žavėjosi vienas gydytojas.
Laikui bėgant lietuvė įsitikino – musulmonų ir apskritai pietiečių požiūris į vaikus kitoks bei lietuvių. „Jie vaikų nepalieka, kokie jie bebūtų. Moterį galima palikti, o vaikas – tavo kraujas“, – aiškino pašnekovė.
Ne tik jos vyras meiliai žvelgia į Emą. Malonių žvilgsnių ir švelnių žodžių bei apkabinimų mergaitė sulaukia iš daugelio musulmonų. Regina ne kartą Turkijos oro uoste stebėjo, kaip žmonės ėmė Emą ant rankų ir ją bučiavo.
Mirties bijojo labiau nei sindromo
Lietuvei perkainoti dukters likimą padėjo ir mergaitei grėsusi mirtis.
„Žinia apie Downo sindromą buvo baisi, bet dar labiau išsigandome, kai paaiškėjo, kad bet kada galime Emos netekti“, – pasakojo motina.
Mergaitė, kaip nemaža dalis Downo sindromu paženklintų vaikų, gimė su širdies yda. Reikėjo nieko nelaukiant ją operuoti. Ema buvo pustrečio mėnesio, kai medikai atliko operaciją. „Tada buvo daug sunkiau, negu sužinojus apie negalią“, – prisiminė Regina.
Ji neigė stereotipą, kad Downo sindromu sergantys vaikai gyvena trumpiau už kitus. Tai esą senos žinios. Moteris džiaugėsi, kad sindromas jos dukrą paženklino tik nežymiai: „Jai reikės paramos, bet ne tiek, kiek kitiems – stipriau sindromo paliestiems vaikams.“
Po Emos gimimo Regina nenorėjo turėti daugiau vaikų. Tačiau moterį perkalbėjo vyro giminė.
„Visi patarė, kad nedelsčiau ir gimdyčiau antrąjį. Pradedant gydytojais, baigiant artimaisiais. Visi labai norėjo, kad Ema turėtų sesutę ar broliuką. Suprato, kad ateityje jai reikės paramos“, – pasakojo Regina.
Dabar giminaičiai viliasi ir trečio vaiko – berniuko. „Kol nėra berniuko – ne šeima“, – pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjo lietuvė.
Mūsų pašnekesį nutraukė antroji Reginos dukra. Iš mažų mergaitės akelių byrėjo ašaros. „Laikas valgyti“, – paaiškino mama.
Mažylę įsodinusi į vežimėlį, Emą pasiėmusi už rankos, ji atsisveikino ir išskubėjo. Trijulės laukė kasdienė šeimos rutina.
