Dominuojantis pojūtis
L.Kiškūnė kvapais domėjosi nuo pat gimimo: „Kiek man mama pasakojo, aš visus daiktus uostydavau, o ne ragaudavau. Man tai atrodė gana keista, bet kai gimė sūnus mačiau, kad jis irgi neragauja daiktų, o juos uosto.“
Moteris pasakojo, kad žmogus visuomet turi vieną, rečiau keletą, dominuojančių pojūčių. Šiuo atveju kvapų ekspertė per gyvenimą žengia vedama uoslės: „Aš labai ilgą laiką maniau, kad visi žmonės suvokia pasaulį taip kaip aš, nors vėliau pasirodė, kad toli gražu ne. Jeigu tik prisimenu kokį vaizdą iš savo ankstyvos vaikystės – iš kart prisimenu kvapą. Arba jei užuodžiu kokį nors pažįstamą kvapą, iš kart grįžta dideli kiekiai įvairiausių vaizdų ir detalių.“
Nepaisant to, moteris teigia neturinti stebuklingos uoslės: „Negaliu sakyti, kad turiu šuns pėdsekio uoslę, na sūnus sako, kad turiu nenormalią uoslę. Jis su draugais kalbėjosi apie rūkymą, tai mano sako „Nu jo, parūkyčiau čia aš. Mano mama nenormalią uoslę turi, ji kieme užuostų, kad rūkiau.“ Taip, aš iš karto žinojau, kai dukra parūkė, nors niekad netikrinu savo vaikų kuprinių ar kišenių, niekad nėra poreikio. Aš tiesiog iš karto užuodžiau, kai ji grįžo į namus ir viskas. Bet tai nereiškia, kad čia kažkokia fenomenali uoslė, tiesiog svarbu atkreipti dėmesį į tai kas kvepia, ką tu užuodi.“
Užuosti galima išmokti
Net jeigu žmogus ir nėra apdovanotas puikia uosle, užuosti daugiau nei įprastai galima išmokti: „Parfumeris lavina savo uoslę visą gyvenimą, kaip ir muzikantas ar dailininkas – jei tu negroji ar netapai – tas pjūtis silpnėja, prarandi ne tik techniką, bet ir patį pojūtį. Taip pat ir parfumerijoje: lavini uoslę, didini žodžių, kuriais apibūdini kvapus kiekį, giliniesi į junginius ir medžiagas, bandai jas pažinti ir vėliau pradedi skirti daug niuansų. Dar kitas svarbus dalykas – kvapų atmintis. Labai svarbu ją lavinti, o kad tai padarytum turi dirbti sąmoningai, turi uostyti ir galvoti ką tu čia užuodei, kas čia kvepia.“
L.Kiškūnė savo uoslę lavina kasdien, moteris pasakoja, kad viskas mūsų aplinkoje skleidžia kokį nors kvapą: „Uostyti gali bet ką, nes mes neturime aplinkos kuri nekvepėtų. Aš ir savo rankas uostau, rūbus, daiktus, knygas – bet ką – ir man įdomu. Net kokį meniu pauostau kokiame nors restorane ir man jis labai daug ką pasako, nes popierius sugeria kvapus. Ypatingai būna, kad užeini į kokį nors restoraną, apsisuki ir išeini, ne todėl, kad ten labai ar kažkas labai blogo, bet todėl, kad būna toks kvapas ir supranti, kad tikėtis labai geros virtuvės nereikia.“
Kvapas padeda pažinti žmones
Iš skleidžiamo kvapo galima spręsti ne tik apie restorane patiekiamo maisto kokybę, bet ir apie žmones. Moteris pasakoja, kad draugus ir gyvenimo partnerius renkamės pagal kvapą, nors ir ne visuomet sąmoningai: „Čia jau tie mūsų eteriniai aliejai, jie mus arba pritraukia, arba atstumia. Mums gali žmogus labai patikti ir atrodyti labai gražus, bet kai jau priartėji prie jo, pradedi intymiai bendrauti, gali nepatikti jo kvapas. Ir net nebūtinai suvoksi, kad tau kvapas nepatinka, bet va kažkas nepatinka. Ir nugalėti tą nepatinkantį kvapą yra labai sunku: gali artimai būti su žmogumi tamsoje, nematyti jo trūkumų, gali prašyti, kad jis kažką darytų arba nedarytų, bet vis tiek kažkas nepatiks. Net jeigu žmogus naudoja kvepalus, būdamas su juo labai intymiai, tu vis tiek užuodi tą tikrąjį žmogaus eterinį aliejų, kuris yra pažastyse ir intymiose vietose.“
„Ir nebūtinai tai turi būti seksualinis partneris, net gi draugystėje taip pat“, – tęsia kvapų specialistė. „Kai esi draugas tu eini pas tą žmogų į svečius, jis ateina pas tave ir kažkas yra kas pradeda labai nepatikti ir draugystė taip ir neišsivysto, o su kitu žmogum atvirkščiai, lengvai susidraugauji.“
Moteris pasakojo, kad žmogaus kūne gaminamos kvepiančios molekulės yra artimai susijusios su steroidiniu junginiu , seksualiniu hormonu testosteronu. Žmogaus kvapas stipriausiai jaučiamas pažastų ir lytinių organų srityse. Taip pat prie žmogaus kvapo prisideda pieno rūgšties dariniai, šlapalas ir galybė bakterijų gyvenančių ant mūsų kūno. Nepaisant to, kad kiekvieno žmogaus kvapas yra savitas ir unikalus, jį galima šiek tiek pakeisti: „Tai priklauso ir nuo maisto. Tarkim, Indijoje žmonės valgo daug prieskoningo maisto, labai daug ciberžolės, imbiero, kario tai jų prakaitas natūraliai aštriai kvepia, nes aromatinės medžiagos taip pat išsiskiria per odą. Arba jeigu tu geri rožių vandenį, jų lašus ar kapsules, tai ilgainiui irgi pasikeičia kvapas.“ Taip pat prisideda ir emocinė būsena, kuri taip pat veikia mūsų kvapą.
Natūralūs ir sintetiniai
„Kvapai veikia mūsų emocijas, smegenis ir endokrinines liaukas. Prie aromaterapinių medžiagų nėra priprantama, tai ne kokie opioidai. Jie gali kelti mūsų nuotaiką, bet jie nesukelia priklausomybės“, – pasakoja L.Kiškūnė. Paklausta kuo skiriasi sintetiniai ir natūralūs kvapai, moteris nurodo du pagrindinius skirtumus – skirtingas pradines medžiagas sintezės metu ir organizmo reakciją į natūralias ir sintetines medžiagas.
„Nuėjusi į kvepalų parduotuvę stengiuosi kuo greičiau eiti prie tos lentynos, kurios man reikia, pasiimti kvepalų mėginį ir išeiti. Vėliau aš tą kvapą, kurį sukūrė koks nors mano mėgstamas meistras, analizuoju, domiuosi kaip jis dirba. Bet vis tiek negaliu to kvapo labai ilgai uostyti, nes man pradeda skaudėti galvą ir organizmas nelabai supranta. Jis to nepažįsta, jam tai ne serbentų kvapas, ne žemės, ne akmens, ne vandens kvapas, nes šiuos kvapus mes pažįstame ir su jais mūsų organizmas natūraliai komunikuoja“, – patirtimi dalijasi ekspertė.
„Pavyzdžiui su jazminais – žmogus uosto įvairiausius jazminaičius, juose yra dihidro jazmonas, kuris suteikia malonų, lengvai svaigų, saldų gėlinį kvapą, o kai uosto sintetinį, išimtą iš viso konteksto, dihidro jazmoną, tai tikrai vargiai kas pasakytų, kad jis kvepia jazminais.“
Žiemą uostykite citrusus
Moteris pataria šaltuoju metų sezonu į namus įsileisti citrusinius ir prieskonių kvapus: „Neatsitiktinai mes kalėdinius kvapus įsivaizduojame kaip citrusus. Jie mums iš kart sumažina depresiją ir šviesos stoką. Ir aišku, prieskoniai, kurie šildo ir tonizuoja: prieskoninės žolelės – čiobreliai – jie mums pagerina kvėpavimą ir aplinką valo, ir veikia kaip antibakteriniai, antivirusiniai, ir imuninę sistemą tonizuoja. Natūralūs kvapai labai polivalentiški, jie veikia daug taikinių vienu metu – fizinę būklę, imuninę ir hormoninę sistemas, emocijas, proto veiklą.“
L.Kiškūnė pasakoja, kad citrinų eterinis aliejus nuteikia darbui, padeda susitelkti ir sugražina šaltą protą: „O koks nors greipfrutas tiesiog pakelia nuotaiką. Jis kaip ir bergamotės yra, sakykime, švelnūs antidepresantai. Mandarinų eterinis aliejus skatina bendravimą, nuima įtampą, padeda, jeigu sunku su vaikais ar paaugliais susikalbėti. Tiesiog kur nors palašinus mandarinų eterinio aliejaus, iš karto atsiras šiluma, toks malonus jausmas ir dirglumo gerokai sumažės.“
Paklausta ar egzistuoja kokie nors universalūs visiems patinkantys kvapai, moteris nurodo vanilės ir bergamotės kvapus. Tačiau dėl pastarosios perspėja: „Bergamotė labai ramina, todėl automobiliuose, ilgai vairuojant nevertėtų jos naudoti. Tačiau namuose, jie labai tinka, tarkim vakare, ant kokios nors servetėlės užlašinus lašelį ir ją pasikišus po pagalve, miegas bus geras, su gražiais spalvotais sapnais. Tuomet net ir trumpas miegas bus gilus ir kokybiškas.“
„Gėliniai kvapai – rožės ar jazminaičiai – jau sudėtingesni, labiau kompleksiški, labiau tinka kvėpinimuisi ar atraktyvumui sukelti“, – toliau apie kvapus pasakoja moteris. Saldžių kvapų mėgėjams siūlo ambrinius kvapus: „Žiemą taip pat mėgstami ambriniai kvapai, jie tokie saldūs, šviesūs, suteikia malonaus atsipalaidavimo, siejasi su židiniu, su ugnimi ir labai gražiai kontrastuoja su šalčiu ir sniegu. Tai labdanas, Peru balzamas – jie suteikia jaukumo ir šilumos jausmą.“
Alergijų eteriniai aliejai neturėtų sukelti: „Eteriniuose aliejuose nėra žiedadulkių ar laktonų. Juose yra mažų aromatinių molekulių, jeigu jų ant odos nenaudosime tai jos ypatingų alergijų neturėtų sukelti.“
Keliones sieja su kvapais
Dar vaikystėje keliauti pradėjusi moteris pasakojo, kad jau tuomet stengėsi rinkti dar neužuostus įdomius kvapus: „Buvau jau kokioje 7 klasėje, mes išvažiavome į Krymą. Ir jie prie botanikos sodo turėjo šiokią tokią eterinių aliejų kolekciją. Ir kai juos ten uosčiau, prisimenu, kad mane pakerėjo greičiausiai artemisia balhanorum, balkaninis kietis, jo kvapas, tai žolės, citrusų ir medienos kompozicija. Ir pamenu dar buvo alpinijų šaknų kvapas, nes jos turi labai specifinį kvapą, visa Tailando virtuvė tomis alpinijomis kvepia. Dabar tai aš jau žinau, o tuomet tas kvapas buvo labai kerintis ir nepasakomas, kažkas tarp žemės ir saldainio.“
Dažnai keliaujanti moteris, savo keliones sieja su kvapais: „Šį pavasarį dar keliavome Ispanijoje ir Portugalijoje ir tai irgi buvo visiškai aromatinė kelionė. Ir visos tos kelionės būna tokios botaninės-aromatinės ekspedicijos. Aš visuomet važiuoju į kokią nors dar netyrinėtą vietą arba vietą, kur mums kažką distiliuoja ir mes tyrinėjame, padedame rinkti augalus, ką nors atrandame naujo. Šių metų mano atradimas lavandula viridis – žalioji levanda – nepaprasto grožio kvapas ir dabar labai laukiu kada čia man ją išdistiliuos draugai Andalūzijoje.“
Moterį traukia šiltieji kraštai, kur augalai žydi ilgesnį laikotarpį nei Lietuvoje: „Labai norėčiau nuvažiuoti į Pietų Ameriką, nes ji man yra visai nepažįstama. Dar norėčiau nukeliauti į Tasmaniją, kur auga labai daug augalų, kurių eterinius aliejus turime. Taip pat ten yra labai retų aromatinių augalų, kurie net nėra distiliuojami. Tuos augalus būtų labai įdomu pauostyti ir patirti kažkokį naują kvapo aspektą.“
Lietuvos kvapų kultūra
Greičiausiai dėl metų laikų kaitos Lietuva neturi subrendusios kvapų kultūros: „O čia tai tik vasarą taip, pas mus pražysta liepos, yra balzaminių tuopų, kurios skaniai kvepia. Bet šaltuoju periodu tai to kvapo kaip ir nėra. Na gal truputį dulkių, truputį benzino, bet tas kvapas labai silpnas.“
Todėl lietuvio nosiai ne visi egzotiški kvapai malonūs: „Kvapų pažinimas ir patyrimas priklauso nuo labai daug faktorių – kultūrinės aplinkos, auklėjimo, to ką valgome, kaip suvokiame aplinką. Kažkam atrodys, kad tai labai aštrūs kvapai, o kažkam labai normalūs. Jeigu turime labai siaurą kvapų patirtį, tai tuos kvapus, kurių mes nepažįstame ir neturime savo atmintyje, įvardinsime neigiamai. Tai gali būti Afrikos, Madagaskaro, Tasmanijos ar Pietų Amerikos rečiausias kvapas, bet žmogus jo nė karto neuostė ir iš kart suteikia jam neigiamą konotaciją“, – teigė moteris.
L.Kiškūnė prisidėjo ir prie Vilniaus kvapo kūrimo. Paklausta kuo jai kvepia Vilnius moteris prisimena savo pirmuosius metus sostinėje: „Nesu vilnietė, bet gana seniai čia gyvenu, tai prisimenu mane visą laiką kerėdavo tie Vilniaus cerkvių, bažnyčių kvapai, vaškinių žvakių, gėlių. Buvo tos kultinės kavinės „Bačka“ arba „Žibutė“, kurios turėjo savo specifinį kvapą. Dabar tų kvapų nebėra, jie ištrinti, o likęs toks prėskas valiklių, ploviklių kvapas. Net ir iš bažnyčių tas kvapas išėjo – atsirado elektrinės žvakės, gėlių niekas nebemerkia.“ Rudeninį Vilnių galima užuosti ir viename iš miesto rajonų: „Dar likę Šnipiškės, kur dar yra senų namų, sodelių. Dabar dar būtų visai smagu pasivaikščioti ten, kur kas kasa žemę, lapus degina, obuoliai kvepia.“
Moteris neseniai padėjo sukurti ir miesto operos kvapų rinkinį: „Pavasarį darėme tą parodą, kur ištyrinėjome kaip kvepia opera. Operos kvapas yra labai nevienareikšmiškas ir sudėtingas – vienus dalykus užuodžia žiūrovas, kitus – kai įeini į užkulisius. Po ekskursijos po operą surinkome 7 įvairiausius kvapus ir padarėme parodą. Ten buvo ir operos garažo kvapas, dirbtuvių, persirengimo ir grimo kambariai, orkestrantų duobės, kėdės ant kurios sėdi orkestrantas, uždangos, pačios scenos kvapas.“ O kiek vėliau L.Kiškūnės buvo paprašyta sukurti operos identiteto kvapą: „Kadangi jis dar nėra paviešintas, tai negaliu atskleisti visų detalių, bet jis jau yra sukurtas ir galbūt bus netikėtas. Jį patys operos žmonės aptarė, išvystė konceptą ir manau, kad jis labai geras daugiaplanis ir labai taiklus.“
Paklausta apie moteriškus ir vyriškus kvepalus moteris tai paaiškina labai paprastai – rinkodaros dalis: „Parfumeriai sukuria kokį labiau sudėtingą kvapą ir jį pavadina pour femme – moteriai, o paprastesnį tų pačių kvepalų variantą pavadina pour homme – vyrui. Ir tada jau nusiperka du buteliukus, o ne vieną.“ Kvapų ekspertė siūlo susitelkti ne į kvepalų rūšį, o į tai ką tuo kvapu norime perduoti: „Kvapas yra gamtos žinutė, kurią ji siunčia kvapu. Kai mes kvepinamės reikėtų galvoti kokią žinutę mes siunčiame aplinkai – ar mes ją norim visą užkariauti, ar sakom, kad jaučiamės vieniši, ar mes norime, kad mus kažkas gydytų, ar norime iš vis visus atstumti.“
