– Sakote, kad sportas Jus suformavo kaip asmenybę. Kaip juo susidomėjote ir kada pradėjote sportuoti?
– Sportas jau nuo vaikystės tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Išbandžiau daug sporto šakų, kol 7-toje klasėje neišsikėliau sau tikslo tapti pirmu mokykloje 100 metrų bėgime. To tikslo siekiau pakankamai uoliai 6 metus be trenerių pagalbos. Pats save motyvavau, užvesdavau ar bardavau. Savo tikslą aš įgyvendinau. Tai, turbūt, buvo vienas iš charakterį padėjusių formuoti veiksnių.
Vėliau, universitete, buvau pakviestas į ritulio stūmimo ir disko metimo komandas. 3 metus aktyviai važinėjau riedučiais. Turėdavome savo programas, dienotvarkes, susitikimus, riedėjimus iš miesto į miestą, dalyvaudavome įvairiose akcijose. Stengiausi būti aktyvus studentas.
– Kodėl 6 metus tikslo siekėte be trenerių pagalbos. Juk dabar pats esate lektorius ir mokytojas Wing Tsun Kung Fu kovos meno treniruotėse?
– Turbūt todėl, kad pakankamai gerai sekėsi. Taip pat bijojau tam daugiau skirti laiko, nes sportas man buvo malonumas – jei noriu, užsidedu sportinius batelius ir einu pabėgioti, jei ne – ilsiuosi. Nebuvo žmogaus, kuris mane ragintų, stebėtų mano darbą. Nenorėjau, kad malonumas taptų rutina.
Žinoma, buvo ir mokslai, kuriems turėdavau skirti daug laiko. Tiek mano tėvai, tiek ir aš vadovavomės gyvenimo šūkiu, kad sveikame kūne turi būti sveika siela. Jaunas žmogus turi skaityti, šviestis, praturtinti savo asmenybę kaip įmanoma labiau.
Aišku, dabar akivaizdu, kad su trenerių pagalba mano rezultatai galėjo būti ženkliai geresni. Galbūt ir laiko viskam būtų užtekę, kai būtume dirbę tikslingai. Tačiau savo klaidas pamatai tik po to, kai jas padarai.
– O kaip Jūsų gyvenime atsirado kovos menai?
– Pirmą kartą kovos menus išbandžiau po 1990 m., kai Lietuvoje bokso, kikbokso ir panašūs sporto klubai pradėjo dygti kaip grybai. Turbūt kiekvienas, kažkiek treniravęsis, sugalvojo atidaryti po klubą. Viename iš tokių apsilankiau ir aš. Tačiau man nepatiko režimas, treneris, todėl nepasilikau ten.
Vėl apie kovos menus pradėjau galvoti, kai gyvenime atsidūriau tokioje situacijoje, jog pats negalėjau apsiginti. Tada supratau, kad svorių kilnojimas man padės pakelti svorį, lengvoji atletika – bėgti ir taip toliau, o apsiginti ir apginti artimą aš įgūdžiu neturiu.
Išsikėliau atitinkamus reikalavimus ir ėmiau ieškotis sporto klubo. Vienas iš kriterijų buvo, kad tai būtų kažkas mažai žinomo, nekasdieniško, ekskliuzyvinio. Taip radau Baltijos Wing Tsun Kung Fu ir mokytoją Liną Gudonavičių. Žinoma, ši sporto šaka dar imponavo ir dėl vaikystės atsiminimų, matytų filmų ir filmukų. Pradėjau treniruotis 2007 m., tačiau po kelių mėnesių mečiau. Vėl grįžau po metų, bet po kelių mėnesių vėl išėjau. Turėjau labai daug studentiškos veiklos, taip pat vis dar aktyviai domėjausi kitomis sporto šakomis. Visgi, kažkas mane traukė atgal. Supratau, kad rimtu sportu reikia užsiimti rimtai, todėl susimokėjau už visus metus į priekį ir pradėjau rimtai treniruotis. Nuo tada šio sporto nebepalikau.
– Sakėte, kad kovos menų ėmėtės, nes norėjote išmokti apsiginti. Ar teko panaudoti savigynos įgūdžius gatvėje?
– Tas ir įdomiausia, kad pradėjus treniruotis nebeteko atsidurti tokioje situacijoje ir panaudoti, ką išmokstame treniruočių metu. Tačiau tai yra natūralu, nes Wing Tsun – pirmiausiai yra filosofija ir gyvenimo būdas. Mes labai daug diskutuojame apie rytų išmintį, gyvenimą. Čia išmokstame, kaip neatsidurti konfliktiškose situacijose, neiti į pavojingas vietas, nesivelti į beprasmius ginčus. Agresija, kuri prasideda žodžiais, gali baigtis labai liūdnai. Reikia suprasti, koks trapus yra žmogaus kūnas, kad kiekvienas veiksmas turi pasekmes.
Jausčiau didelį kartėlį, jeigu ekstremalioje situacijoje aš nesugebėčiau susivaldyti ir tektų panaudoti kovos veiksmus. Juk aš nesu tik aš. Aš nešu atsakomybę už savo šeimą, tėvus, Wing Tsun Kun Fu organizaciją, KTU, draugus. Aš negaliu jų apjuodinti ir sumenkinti savo neapgalvotais veiksmais.
Treniruotėse įdiegta disciplina daro labai didelę įtaką ir kasdieniniame gyvenime. Tu supranti, jog turi gerbti visus. Aš jau daugelį metų, išeidamas iš namų, jiems nusilenkiu. Nusilenkiu aplinkai, kurioje gyvenu. Jei tu gerbsi kitus ir kiti gerbs tave. Vertinant savo aplinką, atsiranda noras ja rūpintis, prižiūrėti. Tiesiog tave supanti aplinka apgaubia gėrio rėmais, kuriose tu gyveni visą likusį savo gyvenimą.
– Ar tie bendri gėrio rėmai ir rytų kovos menų įdiegta išmintis pakeitė Jus kaip dėstytoją?
– Tai dvi skirtingos aplinkos. Universitete ateina labai didelė masė žmonių iš įvairiausių sluoksnių ir skirtingų aplinkų. Čia ir disciplina šiek tiek kitokia. Žmonės jaučiasi ir elgiasi laisviau, todėl darbas yra sudėtingesnis. Sudominti pilną auditoriją, kurioje sėdi 100 jaunų žmonių – labai sunki užduotis. Pradžiai reikia nusistatyti darbo etikos taisykles, terminus ir kitką, o tada jau parodyti žmogui, kad tik sunkus ir nuoseklus darbas leidžia pasiekti užsibrėžtą tikslą. Šioje vietoje Wing Tsun yra labai geras pavyzdys, nes Kung Fu taip ir verčiasi – sunkus darbas, siekiant tobulybės ir užsibrėžtų tikslų. Treniruotėse tu kyli ir leidiesi, kyli ir leidiesi. Žinoma, gali viską mesti, tačiau liksi tame pačiame lygyje. Norėdamas tobulėti, visą laiką turi kovoti su savimi, įveikti save. Aš tai žinau, tačiau studentai dar nežino, kad, jei jie sunkiai dirbs, tai pasieks puikių rezultatų. Daugelis mano, kad gali šiek tiek padirbėti ir kažkaip praeis. Pas mus taip nebūna, todėl mano viena iš užduočių – išmokyti juos sunkiai dirbti.
Dirbdamas individualiai su baigiamąjį darbą rašančiais studentais, elgiesi jau kitaip. Turi artimesnį ryšį. Kaip sakome Wing Tsun šeimoje, turi nutiesti tiltą tarp savęs ir jo, kad perduotum žinias. Turėdamas bendravimo tiltą, gali perteikti savo požiūrį, dalelę savo gyvenimiškos patirties. Tai mane ir žavi, kad turiu galimybę mokyti, kad jie išgirs mano mintis, pamatys mano požiūrį, kad tai jiems padės ateityje.
Žinoma, perduodamas žinias, negali nuklysti per daug į šoną. Wing Tsun Kung Fu yra centrinės linijos principai, kurie sako, kad savo tikslo turi siekti tiesia trumpiausia linija. Tačiau bendravime yra ir šios linijos atšakų, šakelių. Ta tiesė yra specialisto sukūrimas, šakelės – tai mūsų bendravimas, klausimai apie hobius, filmus, laisvalaikį ir kitką. Aš galiu jį matyti kaip specialistą, tačiau galiu matyti ir visomis kitomis jo turimomis spalvomis. To bendravime ir siekiu.
– O ar universitete įgytus įgūdžius pritaikote vesdamas treniruotes?
– Tiek KTU, tiek ir Wing Tsun mokytojas yra vedlys, kuris parodo teisingą kelią. Visgi, Kung Fu yra šeima. Tai menas, kurį šeima perduoda šeimai, iš rankų į rankas. Čia tik dirbdamas sunkiai gali pajusti kovos meno vertę, suprasti, kad kiekvienas veiksmas nėra tiesiog paprastas smūgis – tai šimtamečiai principai, istorija, vertybės ir tradicijos.
Kung Fu yra universali kalba, kuriai nereikia žodžių. Tau nereikia žodžių, kad suprastum, ką žino tavo kolega. Panašiai yra ir universitete, kai magistrantas, baigdamas studijas, yra išmokęs, pavyzdžiui, inžinieriaus kalbos ir specialia terminologija gali susikalbėti su dėstytoju ar šios srities specialistu. Wing Tsun terminologija yra judesiai, piešimas rankomis, kurį kartojame iki tobulybės.
Žinoma, tiek KTU, tiek ir vedamose treniruotėse, turi matyti žmogų, kada reikia paskatinti, motyvuoti, parodyti daromas klaidas. Kartais pas mus ateina labai kietų jaunuolių, kurie turi per daug energijos. Tokius reikia nukreipti reikiama linkme, tiesiog užvesti juos ant tinkamų bėgių, kad ta energija jų nepražudytų.
– Ką patartumėt jaunam žmogui, kuris dar nežino savo kelio, o jį tik renkasi?
– Nesvarbu, kas tai būtų – mokslai ar sportas, reikia niekada nebijoti suklysti. Jei jūs nieko nedarysite – stovėsite vietoje, netobulėsite, todėl bandykite, ieškokite, kol atrasite savo kelią. Nebijokite keistis. Kai būsite savo vėžėse, tada viskas ateis lengvai. Tačiau atsidūrę savo kelyje, nepamirškite, kad toliau jus ves tik sunkus darbas ir atsidavimas. Norint kažką pasiekti, reikia atiduoti visą save, visą energiją ir laiką.
