Po netikėtos traumos garbaus amžiaus ir šviesaus proto Nijolė Janina Klišiūtė (86) atsidūrė gerontologijos ir reabilitacijos centre. Čia ji dienas leidžia neįgaliojo vežimėlyje. Išlikti geros nuotaikos jai padeda prisiminimai apie bohemišką jaunystę – moteris visą gyvenimą pradirbo Lietuvos kino studijoje apsupta iškiliausių to meto menininkų.
Po kojos lūžio – dienos vežimėlyje
Tokių pašnekovių kaip Nijolė – reta. Jos puiki atmintis, pasakojimai persmelkti konkrečių detalių, atvirumo, o balso tembras keičiasi priklausomai nuo pasakojamų įvykių – liūdnus lydi susijaudinęs balsas ir drėkstančios akys, o smagius – virpantys lūpų kampučiai.
„Ilgą laiką gyvenau savo bute Žvėryne. Vieną dieną visiškai netyčia namuose suklupau, nukritau ir man lūžo šlaunikaulio kaklelis. Kaimynė skubiai išvežė mane į Greitosios pagalbos ligoninę, ten buvo atlikta operacija. Vėliau manęs laukė keli slaugos namai, reabilitacijos, tačiau gerų prognozių nesulaukiau – teko sėstis į vežimėlį“, – prisiminė moteris.
Pašnekovės asmeninis gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. „Niekada nebuvau ištekėjusi. Nenorėjau turėti vyro, ir viskas. Tik kai vieną kartą susipažinau su vaikinu, supratau, kad labai noriu turėti mergytę, tačiau susilaukiau dvynukų – berniuko ir mergaitės. Auginau juos viena. Be to, kad turėjau vaikus, visą gyvenimą pradirbau Lietuvos kino studijoje kostiumų dailininke. Juk buvau baigusi dailės institutą, todėl visą gyvenimą buvau apsupta meniškos sielos žmonių. Pamenu, kaip pradėjau dirbti su A.Žalakevičium ir kitais iškiliausiais menininkais“, – prisiminė moteris.
Prisiminė menininkų vakarones
Akys ėmė žibėti, kai Nijolės paprašiau prisiminti bohemiškas menininkų vakarones. „Oi kiek jų būta! Visas šventes švęsdavome dailininkų sąjungoje. Mes ten ir šokdavom, ir vaidindavom. O kiek vakarų praleista restorane „Neringa“. Aišku, kadangi turėjau du vaikus, mano laisvalaikis buvo ribotas, tačiau smagių įvykių tikrai buvo“, – šypsojosi pašnekovė.
Paklausta, ar kada nors galėjo įsivaizduoti savo senatvę tokią – neįgaliojo vežimėlyje, slaugos namuose ir be artimųjų, moteris nusiėmė akinius ir susimąstė. „Gyvenimas buvo kupinas permainų, bet aš visada sakau – yr kaip yr. Mano dukra dirba Anglijoje, nes jai reikia užsidirbti pensijai. Kai ieškojo globos namų, mano reikalams išleido didžiulius pinigus, todėl turi ir toliau dirbti. Kadaise Lietuvoje dirbo dizainere, kūrė žymiausius interjerus, tačiau vėliau darbai baigėsi ir turėjo emigruoti. O mano sūnaus istorija dar liūdnesnė – nesulaukęs 50-ies jis mirė nuo stemplės vėžio, našle liko jo žmona su sūnumi“, – braukė ašaras Nijolė.
Ji tikino labai norinti gyventi namuose kartu su dukra, tačiau puikiai suvokia, kad tai yra neįmanoma. „Kiek galiu, tiek laikausi. Turiu gerų knygų, žiūriu televizorių. Tik va su ausinėmis, nes labai blogai girdžiu. Suprantu, kad kitaip nesugebėčiau gyventi, nėra kam manęs prižiūrėti. Juk visi turi savo gyvenimus ir savus darbus. Kadangi daugiausiai guliu lovoje, tai mane reikia ir apversti, ir sauskelnes pakeisti – kas gi darys tokius darbus“, – susimąstė moteris.
Norėtų gyventi su katinu
Pašnekovė prisipažino – ją dažnai aplanko slogios mintys ir bloga nuotaika. „Kai jaučiu, kad darosi liūdna, imu telefoną ir visiems skambinu. Namuose turėjau katiną Feliksą. Atsimenu, kaip sėdėdavau virtuvėje, žiūrėdavau televizorių, o jis gulėdavo šalia manęs – taip mes bendraudavome, nebuvo liūdna. Jis net susiraitė šalia manęs tada, kai aš namuose parkritau ir susilaužiau koją. Kaip gerai būtų jį čia turėti – vis smagiau būtų“, – sakė senolė.
Garbaus amžiaus moteris prisipažino esanti labai ramaus charakterio. „Aš stengiuosi į viską žiūrėti labai realiai. Suprantu, kad turiu čia būti, nes nėra kitos išeities. Namuose manimi niekas nepasirūpins. Dukra turi užsidirbti pinigų, anūkas vasarą vedė ir dabar kuriasi šeimyninį gyvenimą. Išmokau prisitaikyti prie susidariusių situacijų, – Man už rankos paėmusi sakė moteris ir pridūrė. – Yr kaip yr.“
