Tačiau mintys kiek pasikeičia atvykus į Vilniuje įsikūrusį gerontologijos ir reabilitacijos centrą. Nors čia sienos ir šaltos, o patalpose maisto aromatas maišosi su vaistų ir higienos reikmenų kvapu, mane pasitiko šviesaus proto ir pavydėtinos atminties ilgaamžė 90-ies metų sulaukusi ponia Emilija Žiemytė, kurią nuo pirmos susitikimo minutės vadinau tiesiog močiute.
Buvo prastos charakteristikos
Į susitikimo vietą močiutė Emilija ėjo nešina dienraščiu. Nors prieš interviu moteris neslėpė jaudulio ir vis nerimavo, ko aš jos klausinėsiu, po kelių akimirkų jos nuotaika visiškai pasikeitė ir ji man papasakojo pačius gražiausius ir įsimintiniausius gyvenimo įvykius. O jų būta. Ir labai daug.
Paklausta, kiek Emilijai metų, ji pradėjo nuoširdžiai juoktis ir šmaikščiu balsu pajuokavo, kad jai visas 100 metų. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad moteriai – 90. „Esu kilusi iš didelės šeimos, turėjau tris brolius ir tris seseris, tačiau ilgainiui likau viena, nes visi artimieji išmirė. Kadaise gyvenau gautame kooperatiniame bute, tačiau vienai gyventi buvo labai nemalonu, todėl mano giminaitė pasirūpino manimi ir surado man čia vietą. Gera šiame centre. Gerai sutariam, skaniai valgom, einam pasivaikščioti arba skaitome knygas“, – pasakojo senolė.
Močiutės gyvenimas išties buvo labai šviesus. Kadaise ji baigė universitetą, visą gyvenimą dirbo mokslinių knygų redaktore. „Kadangi buvau nepartinė, tai ir mano charakteristika buvo labai prasta. Manęs niekur nepriėmė dirbti, neskyrė vietos. Tačiau kartą susitikau su vienos leidyklos direktoriumi, kuris mane įdarbino korektore, o vėliau ir redaktore. Darbas buvo labai sunkus, bet aš jį mėgau“, – prisiminė garbaus amžiaus moteris.
Sulaukė dėmesio iš Amerikos
Kai interviu metu močiutė Emilija pamatė įjungtą diktofoną, nusijuokė. „Tais laikais tokių dalykų nebuvo. Nei kompiuterių, nei technikos. Gaudavom didžiulius knygų autorių rankraščius ir juos taisydavom. Su rašalu braukdavom klaidas, net lapelius klijuodavom, kai nebebūdavo vietos parašyti ištaisytus sakinius. Redagavau mokslines, medicinines knygas. Pirmoji suredaguota knyga buvo apie vaistinius augalus. Visuose knygynuose ji buvo labai greitai išpirkta, sulaukė didelio populiarumo. Aš net gavau laišką iš Amerikos, jame buvo rašoma, kad žymūs žmonės nori su manimi susirašinėti, dėkojo už gerą knygą, tačiau juk aš nebuvau autorė, o tik knygos redaktorė, todėl laišką perdaviau autoriui“, – kuklinosi ji.
Emilija tikino nepamirštanti atvejo, kai kartą teko redaguoti ginekologinę knygą. „Ji buvo parašyta labai prastai. Turėjau ją atmesti, bet man buvo labai gaila, todėl beveik visą knygą perrašiau pati, kad ji išvystų dienos šviesą. Kai knyga buvo išleista, pas mane atvažiavo knygą rašęs gydytojas įteikti išspausdintos knygos. Aš perverčiau ir viduje radau labai storą voką su pinigais. Kai supratau, kad jie skirti man, kaip vėjas nulėkiau vytis gydytojo ir įbrukau voką jam į kišenę. Ne mano charakteriui imti pinigus, nors kiti redaktoriai taip ir darydavo“, – emocingai pasakojo ji.
Moteris visą gyvenimą pradirbo toje pačioje leidykloje. „Aš gaudavau didžiausią atlyginimą iš viso kolektyvo ir tai man labai nepatiko. Net kartą ėjau pas direktorių ir klausiau, kas nustatė, kad dirbu geriausiai, tačiau jis tik šypsojosi, nes labai mane palaikė ir gerbė. Ten dirbau iki pensijos ir dar ilgiau. Buvo juokas – viršininkas nenorėjo manęs atleisti iš darbo, todėl pareiškimą parašiau tada, kai jis buvo išvykęs atostogauti. Kai grįžo ir sužinojo, kad manęs jau nebėra, labai pyko“, – juokėsi močiutė.
Nesukūrė asmeninio gyvenimo
Paklausta apie asmeninį gyvenimą, močiutė Emilija papasakojo, kad jai niekada nesinorėjo gyventi su vyru. „Turėjau galimybę turėti ir kelis vyrus, bet mano apylinkėje Zarasuose buvo labai daug blogų pavyzdžių – aplinkui vyrai gėrė, mušė žmonas, vaikai ėjo šunkeliais, todėl man tai buvo baimės pavyzdys ir aš nutariau savo gyvenimą atiduoti darbui ir sau. Iš manęs juokėsi, bet man tai nerūpėjo“, – atviravo pašnekovė.
Ji išdavė, kad gyvenime labai mėgo keliauti. „Tai buvo pats geriausias laiko praleidimo būdas po darbų. Esu buvusi Čekoslovakijoj, Kaukaze, Bulgarijoj, Jugoslavijoj. Ten labai gražūs parkai, aš labai mėgdavau pasivaikščioti. Kartą po vakarienės nuėjom į centrą ir sutikome kelis vietinius vyrukus, kurie susidomėjo iš kur mes esam. Kai pasakėm, kad iš Lietuvos, jie nesuprato, tačiau kai paminėjom Arvydą Sabonį, jie mus apsikabino, siuntė geriausius linkėjimus žinomam krepšininkui. Vietiniai net kvietė mus kartu pavakarieniauti“, – įspūdžius prisiminė Emilija.
Moteris iki šiol nesupranta, kodėl žmonės anksčiau važiuodavo į svečias šalis pirkti deficitinių prekių. „Visų lagaminai būdavo labai sunkūs, oro uostuose patikrinimų metu juos vos pakeldavo, o mano būdavo labai lengvi. Kartą darbuotojas pakėlė jį dviem pirštais ir ėmė juoktis, kad ten nėra net žiedo. O aš jam ir sakau – kokie dar žiedai, jeigu aš net vyro neturiu. Man būdavo labai pikta, kai vykdavo vadinamos spekuliacijos, apsipirkinėjimai. Man visada norėdavosi pamatyti gamtą, į parkelius nueiti“, – sakė ji.
Purtosi bulvarinių laidų
Paprašyta išduoti ilgaamžiškumo receptą, moteris kuklinosi. „Gal genai geri? Tėvas mirė virš 90-ies, sesuo taip pat. Aš visą gyvenimą labai aktyviai gyvenau. Turėjom 30 hektarų žemės, reikėjo dirbti žemę, karves melžti nuo pat vaikystės. Ir sportą mėgdavau. Septynerių aš jau plaukioti mokėjau, o dar po metų sugebėjau perplaukti didžiulį ežerą“, – į prisiminimus paniro močiutė.
Ji teigė dabar gyvenanti visai kitokį gyvenimą. „Nėra nei gyvulių, nei darbų. Dabar labai daug skaitau, mėgstu žiūrėti žinias, informacines laidas. Labai patinka Algimanto Čekuolio laidos ir lietuviški koncertai“, – sakė ji.
Paklausta, gal mėgsta ir bulvarines pramogines laidas, moteris net nusipurtė. „Oi ką jūs! Taigi ten vien laižosi. Man bjauru žiūrėt. Žinokit, aš net romanų niekada neskaičiau. Visur ieškau tik naudingų dalykų – tiek knygose, tiek per televizorių“, – išmintingumu dalijosi reabilitacijos centre gyvenanti moteris.
