Tačiau mano pašnekovė Liudmila Stropienė (68 m.), gyvenanti Vilniaus gerontologijos ir reabilitacijos centre, tik juokėsi. „Man nereikia nei kojinių, nei batų – jūs tik pagalvokit, kiek aš sutaupau“, – sakė ji.
Buvo smalsi keliautoja
Mūsų pokalbis prasidėjo amžiną atilsį maestro Stasio Povilaičio mirties tema. Liudmila sakė, kad prisimena jį dar iš universiteto laikų.
Taip ji pati ir paniro į atsiminimus apie savo jaunystę. „Buvau prancūzų kalbos mokytoja. Po Sąjūdžio, kai atsivėrė sienos, ėmiau dirbti gide. Išmaišiau Prancūziją, kitas Europos šalis. Buvau labai smalsi, man patiko keliauti, pažinti pasaulį“, – sakė ji.
Liudmila, artimųjų vadinama tiesiog Liuda, sakė gyvenime sukūrusi šeimą. „Turėjau vyrą, tačiau mūsų santuoka ilgai netruko. Jis dirbo psichiatru, o ten nuolat gaudavo konjako, saldainių. Taip jis įniko į alkoholį. Man tai nepatiko, todėl nutariau – kam man su girtuokliu gyventi“, – prisipažino moteris.
Cukrinis diabetas atėmė kojas
Visgi pašnekovė kitokia nei daugelis iš mūsų. Ji sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Nors Liudmila pasipuošusi dailiu sijonu, bet kojų ji neturi. Tačiau jai tai – ne tokia jautri tema, kaip būtų galima pagalvoti.
„Viskas prasidėjo gana seniai. Mano mama sirgo cukriniu diabetu. Tikrinausi cukrų ir aš, tačiau kai pradėjau aktyviai keliauti, nerūpėjo sveikata. Ilgainiui ėmė kristi svoris, nuolat troškindavo. Galvojau, kad tai normalu, nes nuolat keliauju, daug kalbu. Tačiau kai pradėjau jausti nepakeliamus kojos skausmus, sunerimau ir nuėjau pas savo šeimos gydytoją. Ji nutarė duoti siuntimą į onkologijos skyrių, tačiau ten mano sutiktas pažįstamas nusiuntė mane pas endokrinologą, kuris man iš karto pasakė, jog sergu cukriniu diabetu. Tačiau jau buvo gerokai per vėlu, buvo sutrikusi kraujotaka vienoje kojoje, todėl gydytojai ją operavo. Po operacijos dar 12 metų galėjau drąsiai vaikščioti, keliauti, bet visgi amputuoti koją reikėjo“, – pasakojo Liudmila.
Ji teigė, kad netekti kojos buvo sunku tiek fiziškai, tiek psichologiškai. „Dar sunkiau buvo tada, kai po kelių metų man amputavo ir antrąją koją. Pirmasis klausimas, kuris kėlė nerimą, kaip galėsiu nueiti į tualetą ir apsitarnauti. Labai nenorėjau būti su sauskelnėmis ar jaustis visiškai priklausoma nuo kitų“, – sakė ji.
Moteris jau penkerius metus gyvena be kojų. Ji pasakojo, kad gyventi reabilitacijos centre sugalvojo pati, niekas tam įtakos neturėjo. „Mano mama po sunkios ligos septynerius metus gulėjo namuose, aš ją slaugiau. Tuo pačiu metu ir dirbau, ir vaiką auginau. Supratau, kad nenoriu būti našta ir apkrauti artimųjų. Su tokia mano fizine padėtimi, čia yra idealios buitinės sąlygos. Kambaryje gyvenu viena, turiu atskirą vonią, balkoną. Į lauką išvažiuoju specialiai neįgaliesiems pritaikytu liftu. Esu labai savarankiška, pati apsirengiu. Iki tol, kol gyvenau namuose, buvau priklausoma nuo kitų – artimųjų prašydavau ir vaistų nupirkti, ir maisto parnešti. Čia aš esu laiminga. O svarbiausia – nors viena, bet nesu vieniša“, – atviravo ponia Liudmila.
Raudos nieko nepakeis
Paklausta, kaip reagavo artimieji, kai moteris pasakė, jog išvyksta gyventi į reabilitacijos centrą, ji teigė, kad nuomonių būta įvairių. „Su vyru aš išsiskyrusi, tačiau sūnus ir kiti artimieji negalėjo atsistebėti mano sprendimu. Juk visiems senelių namai asocijuojasi su skurdu, vienatve, tačiau iš tiesų taip nėra. Priėmusi sprendimą čia gyventi esu labai laiminga. Visą dieną skaitau, naudojuosi kompiuteriu, sprendžiu kryžiažodžius. Man patinka skaityti detektyvus, Šventąjį Raštą“, – dėstė Liuda.
Moteris sakė, kad gyventi be kojų jau priprato. „Bet vienas dalykas nervina iki šiol. Tai nuolatiniai klausimai, kaip aš jaučiuosi ir kaip man sekasi gyventi be kojų. Daugelis prašo papasakoti tą istoriją, tačiau aš nebenoriu to prisiminti. Susigyvenau su savo padėtimi ir nebesinori net mintimis grįžti į tą laikotarpį“, – tikino ji.
Liudmilai optimizmo netrūksta. „Kas iš to, jeigu aš raudosiu ir krimsiuosi. Juk man kojos dėl to neataugs. Dėkoju Dievui, kad gyvenau gerą gyvenimą, pažinau pasaulį, daug keliavau, po šokius vaikščiojau, aukštakulnius avėjau. O ir dabar man nieko netrūksta – turiu rankas, galiu judėti. Ko gi daugiau gyvenime reikia“, – koketiškai mirktelėjo moteris.
