Sostinės „Arkos“ galerijos direktorė D.Tomkutė neslėpė – kartais jos viena kitą sumala į miltus, bet nuo to santykiai neblogėja. Tačiau jeigu jas lyg fantastikos filme kas nors sukeistų vietomis, abi, matyt, stengtųsi pertvarkyti kitos gyvenimą.
Adile: Kartą, kai dar dirbau Turkijos ambasadoje, susirgau gripu. Prisimenu, sėdžiu viena namie, galva neplauta, piešiu palmes. Atėjo Dovilė su vaistais ir nustebo: „Pieši? Geriau butą susitvarkytum.“
Po to atidžiau pažiūrėjo į mane ir pasitaisė: „Gal tu teisi, vis dėlto piešk.“ Visą gyvenimą taip ir darau. Namuose gali būti netvarka, pasaulis aplinkui griūti, bet aš piešiu arba rašau ir jaučiuosi laiminga.
O Dovilei atgaiva – tvarkytis namie ar eiti į gamtą.
Dovilė: Tvarkymasis yra mano hobis, gyvenimo būdas ir meditacija.
Kartais man būna per daug Adile kalbėjimo. Kai tenka tris dienas praleisti kartu kur nors poilsiaujant, tai Adile kalba be paliovos, man lieka tik tylėti. Todėl kartais gerai, kai Adile išvažiuoja į Baku keliems mėnesiams. Per tą laiką viena kitos labai pasiilgstame.
– Nors esate skirtingos, abiejų jūsų santuokos nesusiklostė. Kaip rinkotės vyrus?
Adile: Dovilė jaunystėje rinkdavosi iš tų vyrų, kurie ją būdavo nusižiūrėję, o aš sparną rėždavau apie tuos, kurie man krisdavo į akį.
Nors buvo ir skausmo, ir ašarų, dabar esu pasiekusi tokį gyvenimo etapą, kad galiu sau leisti į įvykius pažvelgti tarsi iš šalies. Tada prieinu išvadą, kad svarbiausia – taika su savimi.
– Su vyru, su kuriuo pragyvenote daug metų, pasukote skirtingais keliais. O naujo mylimojo, kuris suteiktų saugumo pojūtį, šiuo metu, atrodo, nėra.
Adile: Gyvenau su vyru skulptoriumi, kurį nepaprastai mylėjau, kartu užauginome sūnų. Manau, tai didelė sėkmė.
Bet mums svarbiausia buvo ir yra kūryba.
Galbūt tai paveldėjau iš savo tėvo dailininko. Nesugebėjau išsaugoti jausmų, bet dėl nieko nesigailiu.
Kai kurie žmonės gyvena ir nemylėdami vienas kito vien dėl to, kad kas nors būtų šalia. Aš jausmuose niekada savęs neprievartauju.
Vienam dar lengviau: nesilankstai niekam ir tau niekas nieko nediktuoja. Nemėgstu užgniaužti norų, tada pasidarau kaip spyruoklė, kuri bet kuriuo momentu gali iššauti. Kitaip sakant, esu lyg šampano buteliukas – kai prisikaupia daug burbuliukų, tada geriau jo neatkimšti.
– Negi nesinori, kad šalia būtų vyras, kuris pristumtų kėdę ar atidarytų duris?
Adile: Kėdę galiu pasitraukti ir pati. Visada troškau abipusio supratimo, skaidrių santykių, o ne materialinių patogumų.
Dovilė: Iš patirties galiu pasakyti, kad buvimas su kažkuo visada yra tarsi dvi medalio pusės – džiaugiesi, kad artimas žmogus papildo tavo gyvenimą, tačiau visada kyla ir problemų, nesusikalbėjimo.
Tuomet atsiranda nepasitenkinimas tuo žmogumi, galiausiai ir savimi.
O kuo vyresnis esi, tuo sunkiau gludinti kampus, prisitaikyti, keisti įpročius ir ypač požiūrį į gyvenimą. Tad didelį džiaugsmą jaučiu, kai kur nors keliauju viena ir jau sėdžiu lėktuve – atrodo, atsiplėšiu nuo visų žemiškų rūpesčių. Arba kai gražų vasaros šeštadienio rytą važiuoju saulėtu miško keliuku apsipirkti į Ignalinos turgų.
– Kas formavo jūsų požiūrį į vyrus?
Dovilė: Jaunystėje aš, kaip ir daugelis, buvau maksimalistė.
Maniau, kad viskas turi vykti taip, kaip rašoma gražiuose romanuose.
Gal todėl, kad nelankiau vaikų darželio, augau knygų ir piešinių pasaulyje, pirmieji susidūrimai su lietuvių Romeo nebuvo džiuginantys. Vaikystėje man vyro pavyzdys buvo tėtis – aktorius Vytautas Tomkus.
Jis buvo vyriškas, gražus, garbstomas kaip aktorius, filmuose demonstruojantis įvairias dorybes. Gyvenime jis irgi dorybių turėjo pakankamai, todėl buvau aukštai iškėlusi idealaus vyro kartelę. Ilgai ieškojau, kas ją atitiktų, bet buvau priversta tą kartelę leisti žemyn.
Jaunystė man buvo didžiausias nusivylimų laikotarpis. Vadovaujiesi vienokiomis vertybėmis, o tikrovė reikalauja elgtis kitaip.
Tuo galėčiau paaiškinti, kodėl mano šeiminis gyvenimas nebuvo tvarus.
Vyliausi sutikti tokį, kuris nešios ant rankų, o po kiek laiko paaiškėjo, kad pati ne tik nešu ant rankų pagrindinę gyvenimo naštą, bet ir savo partnerį.
Galiausiai teko pripažinti, kad našta yra per didelė.
Kartais paskaitau jaunystės laikų dienoraščius ir suprantu, kad tapau kitu žmogumi. Iš tiesų niekada nebuvau dorybių rinkinys, mačiau, kad turiu daug pykčio, nusivylimo, sumaišties.
Dabar suvokiu, kad laikas eina, kad negaliu sau leisti prabangos jaustis blogai.
– Vadinasi, jau nebekiltų noro nešti partnerį ant rankų?
Dovilė: Labai daug puikių mano amžiaus moterų gyvena vienos. Vyro nešimas ant pečių ir joms, matyt, yra praėjęs etapas. Tokiu atveju verčiau nešti save su visomis savo problemomis.
Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad vienatvė yra geriausia išeitis. Tik kartais kitos išeities tiesiog nebūna.
Be abejonės, moterys, net ir brandaus amžiaus, laukia savo svajonių išsipildymo. Manau, kad net didžiausia feministė ranką ant širdies padėjusi gali pasakyti, jog vis dar laukia artimo žmogaus. Aš kartais galvoju, kad galbūt gyvenime jau buvau sutikusi geriausią variantą.
– Kai ištinka jausmų krizė, ar geriau viską nutraukti, ar laikytis įsikibus santykių, kurie buvo kuriami ne vienus metus?
Dovilė: Aš santykius gelbėju iki paskutinės akimirkos. Tačiau porą kartų pati viską nutraukiau. Metams bėgant moterys tampa racionalesnės, ne tokios pažeidžiamos.
Dabar sunkiai įsivaizduoju dramas, kokios vykdavo, kai man buvo dvidešimt ar trisdešimt metų. Siaubingai bijau to jausmo, kai širdis plyšta į gabalus.
Tada gyvenimas subyra į šipulius ir tampa neaišku, kaip save surinkti.
Adile: Kaip sprendžiu santykių krizę? Priklauso nuo asmens, su kuriuo ta krizė įvyko.
Stengiuosi viską, jeigu įmanoma, klijuoti.
Viename mano eilėraštyje yra tokia eilutė: „Ir vėl į kelionę, ir vėl už pečių liko nelaisvė, kuriai aš pavydžiu tik iš toli.“ Atramos tašką visada randu savyje.
– Kiek dabar dėl meilės galėtumėte paaukoti?
Dovilė: Dėl jausmų galiu pamesti galvą, bet racionalumą išsaugau. Manęs niekas nepriverstų užstatyti namų, rizikuoti vaiko, tėvų gerove.
Adile: Dovilė visada buvo už mane racionalesnė – ne kartą ji mane yra nuleidusi ant žemės. Dovilė maksimalistė buvo jaunystėje, o aš maksimalistė likau iki šiol.
Įsimyliu retai, tačiau stačia galva neriu į meilės vandenyną, net jei žinau, kad visa tai truks penkias dienas.
Kai meilė baigiasi, didelio nusivylimo niekada nejaučiu dėl to, kad šiame pasaulyje neįmanomi amžinai darnūs santykiai. Tad savo jausmų valtelę pririšau prie patikimesnio laivo – kūrybos.
– Ar jums svarbu, kad partneris pakankamai uždirbtų, nuvestų jus į restoraną ar dovanotų keliones?
Adile: Žmogus gali būti neturtingas, nemokėti įkalti vinies, bet jis turi suprasti mane ir būti ištikimas. Finansinės problemos man nerūpi, galiu gyventi ir mažame butelyje.
Dovilė: Nesakau, jog reikia užgyventi dvarus, bet aš, kuriai gyvenime ne viskas pasisekė iš pirmo karto, džiaugiuosi, kad turiu materialųjį pagrindą po kojomis. Jei šalia manęs atsirastų vyras, kuris būtų kaip valtelė jūroje be inkaro, tikrai nesiryžčiau su juo megzti stabilių santykių. Gyvenime turi susitikti du lygiaverčiai partneriai.
– Daug porų skundžiasi, kad buitis nužudo santykius.
Dovilė: Buitis iš tikrųjų yra sunkus inkaras, kuris traukia žemyn. Manau, kad tik tos moterys yra laimingos šeimoje, kurios gali gimdyti ir auginti vaikus, o jų vyrai aprūpina šeimą.
Savo motinystę atsimenu kaip ne itin laimingą ir ramią, greičiau kaip nesusipratimą, kai dažnai būdavau su dukrele viena.
Tikėjausi meilės, saugumo ir įvertinimo, todėl kartais kovojau kaip liūtė. Tačiau mano šeimos vizija netapo realybe.
Mokykloje esame mokomi įvairių dalykų, bet bendravimo meno mūsų niekas nemoko.
Tik gyvenimas mus dažnai pastato į vietą.
– Esate skirtingų tautų atstovės, ką galėtumėte pasakyti apie vyrų ir moterų bendravimo subtilybes?
Adile: 1981 metais iš Azerbaidžano atvykau į Vilnių studijuoti dailės. Gyvenau studentų bendrabutyje su dar trimis merginomis. Jos jau tuomet guodėsi, kad Lietuvoje nėra gerų vyrų.
Viena buvo 24 metų ir, mano didžiausiam nustebimui, vadino save senmerge. Jaučiausi sutrikusi, nes dėmesio sulaukdavau per akis. Žinoma, pirma teko perprasti lietuvių vyrų ir moterų bendravimo ypatumus.
Azerbaidžane vyrai atvirai išsako savo jausmus, ketinimus. O čia iš nudelbto žvilgsnio, nedrąsaus priėjimo tekdavo susigaudyti, ką jis tau jaučia.
Dovilė: Lietuvoje, bent jau mūsų amžiaus grupėje, flirtavimas yra mirštantis menas. Žmonės nemoka grakščiai bendrauti.
Kai pradėjau daugiau keliauti, nesunkiai ėmiau atskirti tautiečius, skrendančius į gimtinę. Lietuvis, kai prie jo prieini lėktuve, niekada nenusišypsos, pirmas nepasisveikins, nepasiūlys atsisėsti prie lango, nepadės užkelti krepšelio.
Bet kai jis lėktuve pasivaišina antru buteliuku vyno, pradeda žnaibyti tau į šoną, siūlyti telefono numerį ir kviesti susitikti.
Vakariečiai vyrai kiek kitokie. Tikrą vyrą pažinsi iš pirmo žvilgsnio, šypsenos, pasakytos frazės. Man svarbus pirmas įspūdis.
– Kai jau esi brandaus amžiaus, kur ieškoti partnerio?
Adile: Pats geriausias būdas neieškoti, tada tikrai atsiras.
Dovilė: Manau, daugelis moterų norėtų bent menkiausios užuominos, kur rasti tinkamą partnerį. (Juokiasi.)
– Ar prisiminimuose yra įstrigęs koks nors malonus vyro poelgis?
Dovilė: Mano gyvenime buvo žmogus, kuris pateikdavo daug malonių staigmenų. Vieną pavasarį jis atvažiavo į svečius ir didžiuliame lagamine atvežė savo sode užaugintų šviežių narcizų. Kiekvienas žiedas buvo suvyniotas į atskirą sudrėkintą servetėlę ir įdėtas į maišelį. Gėlių buvo tiek daug, kad teko panaudoti visus įmanomus indus.
Bet ir su juo santykiai netapo amžini.
