Pasaulio stogu vadinami Pamyro kalnai didingi kaip ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybinis palikimas, kurį kiekviena karta atranda iš naujo.
Mintis ruoštis į prosenelio vardu pavadintą viršūnę R.Zubovą aplankė prieš kelerius metus. Tuo metu M.K.Čiurlionio namuose susirinko 1964 metais į Pamyro viršukalnę įkopę ir jai garsiojo menininko vardą davę Lietuvos alpinistai. Jie pažinojo ir Roko tėvą, kuris buvo jų bendražygis.
Nors kalnų traukos pianistas niekada stipriai nejautė, būsima ekspedicija jam atrodė kaip naujas iššūkis. Kaip dar viena galimybė papasakoti pasauliui apie tragiško likimo Lietuvos menininką.
Išskirtinę vietą pianisto muzikiniame repertuare užimantis prosenelio M.K.Čiurlionio kūrybinis palikimas paskatino Roką išbandyti ir aktoriaus duoną.
2013-ųjų vasarą pasirodė britų režisieriaus Roberto Mullano sukurtas filmas „Laiškai Sofijai“, kuriame R.Zubovui teko pagrindinis vaidmuo ir rimta užduotis įkūnyti savo prosenelį. Dėl šio vaidmens pianistas net turėjo sublogti – neteko 18 kilogramų.
Tačiau kelionėje į Pamyrą pianistą persekiojo ne mintys apie prosenelį, kurio garbei buvo skirta ekspedicija, o prieš 44 metus įvykusi jo šeimos tragedija.
Sielvartas dėl tėvo netekties pianistą aplankė tik šiemet. Patyręs dvasinį sukrėtimą M.K.Čiurlionio provaikaitis tikino, kad pirmą kartą gyvenime ėmė gedėti tėvo, kurio neteko būdamas vos ketverių metų.
Roko mama Teodora Laima Zubovienė ir močiutė Danutė Čiurlionytė-Zubovienė stengėsi, kad jo vaikystės neaptemdytų netekties šešėlis.
Kai ketverių metų berniukui močiutė ir mama aiškino, kad tėvas išvykęs ir vėliau grįš, jis tuo nuoširdžiai tikėjo. Dar dvejus metus po tėvo mirties jis naiviai vylėsi, kad tėvas grįš, nes į jo laidotuves niekas berniuko nenuvedė.
Roko mama darė viską, kad apsaugotų jį nuo skausmo.
„Mano šeimos tragedija buvo padėta į stalčių ir niekas man apie tai nepasakojo“, – prisipažino pašnekovas.
Tik šiemet grįžęs iš kalnų ir susitikęs su tėvo draugais pianistas suprato, kiek daug paveldėjo iš savo tėvo.
Jis susirado iš kalnų rašytus tėvo laiškus ir nustebo, kad kalnuose taikė tokį pat kvėpavimo ritmą kaip ir tėvas.
Ruošdamasis kopti į kalnus, M.K.Čiurlionio proanūkis R.Zubovas troško taip pagerbti šį žymų menininką ir jo palikimą, dar kartą prisiliesti prie šio genijaus asmenybės, papasakoti Dušanbės televizijoje apie šią ekspediciją ir M.K.Čiurlionį.
Tačiau užkopus į beveik 6 kilometrų aukščio viršūnę prieš akis prabėgo visas pianisto gyvenimas. Prie savo tėvo, jo pasaulio menininkas dar niekada nebuvo taip priartėjęs.
40 minučių jis jautėsi taip, lyg būtų paniręs į gilų šulinį, kur tėvo žūtis buvo neišjaustas ir neišsakytas sielvartas.
– Garsūs pianistai apsidraudžia savo rankas, nes įvykus traumai negalėtų tęsti karjeros. Ar vykdamas į Pamyro kalnus nebijojote susižeisti? – paklausiau R.Zubovo.
– Jaunystėje anksti pradėjau žaisti tinklinį ir krepšinį. Bėgimas, plaukimas man irgi į naudą. Turiu tokį posakį, kad saugumas prasideda galvoje. Jei būdamas kalnuose žmogus jaučiasi saugiai, tikėtina, kad jam nieko neatsitiks.
Aš niekada nebuvau alpinistas, esu tik kalnų turistas. Patyriau, ką reiškia fizinis krūvis, kuris tenka širdžiai, plaučiams ir kojoms.
Ispanijoje su žmona Sonata esame nuėję Santjago de Kompostelos piligrimų keliu 800 kilometrų. Neabejojau, kad man pavyks įkopti ir į Pamyro kalnuose esančią M.K.Čiurlionio viršūnę, kurios aukštis – 5794 metrai.
– Ar patyrėte, kas yra aukštikalnių liga?
– Mūsų grupėje buvo 12 žmonių, iš jų keli prastai pasijuto. Jie net turėjo kelias dienas praleisti gulėdami. Bet man pavyko išvengti tokios ligos. Mūsų vadovas Algimantas Jucevičius, kuriam 73 metai, puikiai suplanavo, kaip turime aklimatizuotis.
Mes po dvi dienas praleidome iš pradžių 3 tūkstančių metrų aukštyje, po to 4 tūkstančių ir beveik 5 tūkstančių metrų aukštyje. Stengėmės daug vaikščioti, kad kraujyje pasigamintų kuo daugiau raudonųjų kūnelių. Tai padeda papildyti deguonies atsargas organizme.
Mūsų žygis nebuvo skirtas vien alpinistams. A.Jucevičius surengė vieną treniruotę, kurioje mokėmės kopti prisirišę prie virvės. Tokie įgūdžiai būtini, nes pasitaiko vietų, kur pavojinga eiti be apsaugos.
Mes mokėmės, kaip vaikščioti ledynu, užsidėjus kates. Kalnuose privalai būti atsargus, jei nori likti gyvas.
– Gal iš savo tėvo paveldėjote aistrą kalnams?
– Mano tėvui architektui K.Zubovui šiemet būtų sukakę 75 metai. Jis nesulaukė savo 31-ojo gimtadienio, žuvo kalnuose, nors buvo vienas profesionaliausių Lietuvos alpinistų. Jis turėjo daug mokinių, lydėdavo alpinistų grupes į kalnus.
Neseniai vykusiame vakare, skirtame mano tėvo atminimui, viena moteris prisiminė, kaip jis mokė kvėpuoti kalnuose: vienas žingsnis – įkvėpti, kitas žingsnis – iškvėpti.
Aš nežinojau, kaip reguliuojant kvėpavimą galima sau palengvinti kopimą. Bet toks kvėpavimo ritmas, kokį siūlė mano tėvas savo bendražygiams, yra naudingas.
Kai ruošiausi kelionei į kalnus, rytais daug bėgiodavau, galvodavau apie gilesnį kvėpavimą, buvau įsitikinęs, kuo daugiau plaučiai pasisavins deguonies, tuo lengviau bus širdžiai. Šeši žingsniai – įkvėpti, aštuoni žingsniai – iškvėpti, toks buvo mano treniruočių planas.
Kol kalnai siekė trijų kilometrų aukštį, kvėpavau tokiu rimtu, pakilęs į 5 kilometrų aukštį kvėpavau kur kas dažniau – aš įkvėpdavau ir iškvėpdavau kas žingsnį.
Paaiškėjo, kad taip elgėsi ir mano tėvas. Tada pagalvojau, ar nebus mano genuose polinkio kopti į kalnus.
– Ar šįkart teko aplankyti vietą, kur žuvo jūsų tėvas?
– Ne, tėvas 1971-ųjų liepos 2 dieną žuvo Tian Šanio kalnuose, o aš lankiausi Pamyre.
Tais metais Lietuvos alpinizmo rinktinė, kuriai priklausė tėvas, ruošėsi šturmuoti Komunizmo viršūnę – aukščiausią tuometėje Sovietų Sąjungos teritorijoje buvusį kalną.
Mano tėvo žūtis buvo kaip likimo ženklas. Iš visos grupės jis liko paskutinis, kai riedėdamas akmuo nukirto virvę, prie kurios buvo prisirišęs mano tėvas. Likęs be apsaugos jis nukrito ir užsimušė.
Tėvas savo senelio M.K.Čiurlionio vardu pavadintoje viršūnėje lankėsi likus metams iki žūties. Jo draugai prisiminė, kaip užlipęs tėvas pasakė: „Keista vaikščioti per savo senelio pakaušį.“
Tai buvo 1970-aisiais, o aš į ją įkopiau šių metų vasarą – rugpjūčio 14-ąją.
Tėvas buvo daug žadantis architektas, jo projektuota Kryžkalnio autobusų stotis nuolaidžiu trikampiu stogu tais laikais labai skyrėsi nuo kitų pastatų. Tėvas sukūrė ir ne vieną tipinį projektą, pavyzdžiui, Rusnės žvejų namą.
– Kaip manote, kodėl žmonės kopia į kalnus? Ar ši paslaptis jums paaiškėjo įveikus M.K.Čiurlionio viršūnę?
– Žygiai į kalnus visada buvo siejami su laisvės ilgesiu.
Yra daugiau nei 30 kalnų, kurie vadinami lietuviškais vardais. Taip Lietuvos alpinistai stengiasi garsinti savo šalį.
– Ar kopdamas jautėte didelį nuovargį?
– Negalėčiau skųstis, žinojau, kur einu. Sunkumai užklumpa tada, kai nebūni tam pasiruošęs. Iki 4,5 kilometro aukščio mūsų mantą nešė asilai – visų alpinistų palydovai. Mes nešėmės tik lengvas 8–9 kilogramus sveriančias kuprines.
Vėliau kuprinės svėrė gerokai daugiau – maždaug 18 kilogramų, nes vieną dieną surengėme kopimą su nakvyne.
Bendražygiai įspėjo, kad nuo 5 kilometrų aukščio svoris jaučiamas dvigubai sunkesnis.
Vadinasi, tempėme tokias kuprines, kurios lygumose būtų svėrusios 36 kilogramus.
Turėjau ir pavyzdį, kuo sekti. Mūsų vadovas A.Jucevičius kopė remdamasis ramentu, nes jam buvo lūžęs pėdos kaulas.
Kas vakarą jis nežinojo, ar rytą sugebės eiti. Kai matai tokį valingą žmogų, negali sustoti. Tai įkvepia nepasiduoti.
– Daug keliaujate kartu su žmona Sonata, kuri taip pat yra pianistė. Ar šįkart ji pabūgo sunkumų?
– Sutarėme, kad pagrindinis kelionės tikslas – mano kopimas. Kadangi manyta, kad būsiu silpniausias grupėje, o visi kiti turės mane globoti, Sonata pasiaukojo laukti manęs namuose. Laimė, žygyje netapau niekam našta.
Įsivaizduokite, tris savaites praleidau kalnuose ir neturėjau jokių traumų.
Vos grįžau į Lietuvą, namuose tvarkiausi, timptelėjau ranką, ėmė skaudėti, negalėjau groti, o po dviejų dienų turėjo būti koncertas. Matyt, negaliu gyventi aukso narvelyje.
– Kaip jautėtės tą dieną, kai pasiekėte tikslą?
– Pradėjome kopti 5 valandą ryto. Man vienas draugas davė želė, teikiančios daugiau energijos. Ant kalno pabuvome apie 40 minučių, o leidžiantis ledynu žemyn man taip ėmė plėšti galvą, kad, atrodė, negalėsiu žengti nė žingsnio – spengė ausyse, dvejinosi akyse.
Gavau dar vieną porciją energinės želė. Tai padėjo nesustoti. Maždaug 18 valandą visi grįžome į stovyklą.
– Ar rašėte dienoraštį?
– Tai buvo kaip laiškai mano žmonai Sonatai.
Pakilęs į M.K.Čiurlionio viršūnę patyriau stiprų sukrėtimą. Aš puikiai žinojau, kodėl lipu.
Staiga supratau, kad įžengiau ne į prosenelio, o į savo tėvo pasaulį. Iki tol negalvojau apie jo žūtį.
Niekada nebuvau jo gedėjęs, šio periodo nebuvo mano gyvenime.
Mano mama ir senelė ilgai nuo manęs slėpė tai, kad tėvas žuvo. Buvau įpratęs, kad jis kartais būna namie, o kartais – ne, nes dažnai keliaudavo į kalnus. Man buvo aiškinama, kad tėvelis išvažiavo ir tuoj grįš.
Keletą metų po tėvo mirties gyvenau vaikiškame pasaulyje nieko nesuprasdamas. Jo vietą užimdavo koks nors svarbus žmogus. Pats susirasdavau tokį, kuris mane įkvėpdavo ir tapdavo tėvo modeliu.
Sulaukęs beveik 50 metų ir sėdėdamas ant M.K.Čiurlionio kalno pirmą kartą pradėjau gedėti savo tėvo.
Sėdėjau kaip įkritęs į gilų šulinį. Jaučiausi taip, lyg žiūrėčiau pro kaleidoskopą, kai pakanka vieno pasukimo, kad susidarytų kitoks vaizdas.
Tai mane labai sukrėtė, grįžęs namo ramiai visiems paaiškinau, kad daugiau nekopsiu į kalnus.
Stengiuosi iš naujo pažinti savo tėvą. Manęs niekas nenuvedė su juo atsisveikinti, kai buvo pašarvotas darbovietėje Kaune. Manau, mano mama elgėsi išmintingai.
Kita vertus, nežinau, kiek tėvo prisiminimas realus, o kiek psichologiškai sukonstruotas. Liko nuotraukų, kuriose esu įamžintas kartu su juo, kai man buvo 3–4 metai.
Vieną dieną atrodo, kad atsimenu savo tėvą. Kitą sykį galvoju, kad jo įvaizdį susidėliojau tik iš nuotraukų.
Tokia dviprasmybė kankina. Pavyzdžiui, atsimenu, kaip kvepėjo tėvo megztinis – yra tokia nuotrauka, kurioje žiemą esu prigludęs prie tėvo, o jis tuo metu vilki megztinį ir paltą.
Būdamas 14 ar 15 metų nešiojau tą megztinį ir paltą. Bet negalėčiau pasakyti, kada šis kvapas į mane įsismelkė – ar vaikystėje, kai tėvas buvo dar gyvas, ar paauglystėje, kai jo jau nebebuvo.
– Ar jus mama saugojo nuo alpinizmo?
– Esu šeimoje vienturtis. Žuvus tėvui močiutė, tėvo mama, švelniai stūmė mane į muziką, sakyčiau, tolyn nuo svajonės apie kalnus.
Taip elgėsi ir mama. Vėliau, daugiau sužinojęs apie tėvo vaikystę ir jaunystę, supratau, kad nedaug kuo nuo jo skiriuosi.
Persirgau visomis ligomis, kurios persekiojo ir tėvą, – vaikystėje, kaip ir jis, turėjau įlipti į kiekvieną medį, kokį tik pamatydavau.
Eidamas pro Kauno pilį būtinai stengdavausi lipti ne laipteliais, o akmenimis, sumūrytais į sieną.
Iš manęs juokdavosi draugai, kad pirmiau išmokau lipti į kalną, o tik vėliau eiti tiesiai keliu. Tikriausiai tai lėmė tėvo genai.
Manau, tai suprato ir mama, ir močiutė, kurios stengėsi mane apsaugoti nuo „kalnų ligos“. Tik dabar atrandu tėvo laiškų, rašytų kalnuose. Man jaunystėje niekas jų nerodė.
Mūsų šeimos tragedija buvo ramiai padėta į stalčių. Dabar atėjo laikas iš arčiau susipažinti su tėvo pasauliu.
