Nustebino močiutės laiškas
„Gerbiama p. Gita, norėjau parašyti ir pasakyti ačiū, kad atidarei savo mokyklą man ir mano šeimai, kai mes lankėme Lietuvą. Aš tiesiog neturiu žodžių išsakyti savo dėkingumui, kad taip sąžiningai išlaikot mano senelio J.Zikaro atminimą tarp mokyklos sienų. Matydama mokyklos pavadinimą, J.Zikaro statulą, viską, kas laikoma po stiklu, jaučiausi ypatingai. Aš ir vaikai nustebome matydami senas fotografijas, išsaugotus laiškus. Visos valandos, praleistos pas jus, lieka mums labai gražiais prisiminimais. Ačiū už viską, ką dėl mūsų padarėte.“
Tokį laišką Panevėžio rajono Paįstrio Juozo Zikaro gimnazijos direktorė Gita Kubilienė gavo prieš trejus metus, po to, kai savo senelio – garsaus skulptoriaus J.Zikaro gimtinę Paliukuose aplankė Amerikoje gyvenanti jo anūkė 55 metų Eglė Marija Zikaraitė-Calabrese. Ji atvyko su vyru, trimis sūnumis ir dukra.
Tris sūnus ir dukterį išaugino ir garsusis jos senelis.
E.M.Zikaraitė itin stebėjosi muziejuje saugomais senais laiškais ir džiūgavo radusi savo močiutės rašytą laišką dukteriai, jos mamai Aldonai Zikarienei.
Muziejaus įkūrėjas buvęs mokyklos direktorius Vaclovas Krikščiūnas sakė, kad idėja tokia ir buvusi – rinkti ne senus daiktus, buities rakandus, bet medžiagą apie žymius krašto žmones.
Nuotraukų ir pasakojimų apie J.Zikarą mokykla surinko iš gyventojų ir skulptoriaus giminių.
Suvedė dovanota akvarelė
E.M.Zikaraitė susirašinėja su buvusia bibliotekininke ir tautodailininke Stase Mikeliūniene ir atvykusi į Panevėžį su ja praleido visą dieną. Paįstryje ir Paliukuose skulptoriaus anūkė lankėsi pirmą kartą, nors tikino apie tai seniai svajojusi. Vis kas nors sutrukdydavo.
Su S.Mikeliūniene ir šeima E.M.Zikaraitė aplankė Paįstrio bažnyčią – ją puošia senelio drožtos šv. Apaštalų Petro ir Povilo, šv. Jurgio skulptūros, nusifotografavo Kristaus Karaliaus skulptūros fone Panevėžio katedroje, apžiūrėjo darbus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, pastovėjo P.Puzino gatvėje, kur gyveno ir kūrė skulptorius.
Ypatingą įspūdį paliko J.Zikaro sukurti dvylika „Atlantų“, laikančių dabartinio DNB banko skliautus.
Panevėžietės draugystė su J.Zikaro giminėmis prasidėjo nuo E.M.Zikaraitės mamos Aldonos Zikarienės, J.Zikaro marčios.
S.Mikeliūnienė pasakojo, kad prieš 25 metus J.Zikaro dvyniai vaikai – Amerikoje gyvenęs sūnus Vainutis ir Kaune likusi dukra Alytė atvažiavo į Paįstrio mokyklą ir čia išvydo jos akvarelę. Kūrinys jiems taip patiko, kad V.Krikščiūnas svečiams ją padovanojo. Po kurio laiko S.Mikeliūnienė sulaukė Vainučio žmonos Aldonos laiško su padėka.
A.Zikarienė atvykdavo dviem savaitėms, apsistodavo pas tolimą savo giminaitę.
Pro stogą pasipylė vanduo
S.Mikeliūnienė pasakojo, kad A.Zikarienė labai rūpinosi savo uošvio atminimu.
J.Zikaro namelis Paliukų kaime, kur jis gimė ir augo, kolūkio lėšomis sovietmečiu buvo atstatytas nuo pat pamatų, bet vėliau kraštiečių klubas perdengė jo stogą. Darbavosi ir S.Mikeliūnienė, todėl prisimena, kaip patys darė šiaudinius kūlius, o gerai išmanančio tą darbą tarp jų nebuvo.
Greičiausiai tarp šiaudų užsiliko neiškultų grūdų, ir stoge įsiveisė ne tik pelių, bet apsigyveno kiaunė ir pragraužė stogą.
„Aldona lankėsi J.Zikaro namelyje, kaip tik užėjo lietus. Pro kiaurą stogą sienomis ėmė pliaupti vanduo. Aldona susigraudino ir išsigando: „Kas bus su nameliu?“ – prisiminė S.Mikeliūnienė.
A.Zikarienė sutarė su Panevėžio kraštotyros muziejaus vadovu Arūnu Astramsku, kad jis suras gerą meistrą, o ji finansuos darbą ir medžiagas. Taip stogas buvo uždengtas naujomis nendrėmis.
Bet darbo rezultato A.Zikarienė nepamatė – sunkiai susirgo ir mirė.
Gavusi šią žinią, S.Mikeliūnienė užsakė bažnyčioje Mišias ir nuvažiavo į Paliukus paminėti jos atminimo.
Po A.Zikarienės mirties prasidėjo E.M.Zikaraitės ir S.Mikeliūnienės draugystė internetu. Panevėžietė gauna per metus bent 4 jos laiškus, sveikinimus švenčių proga.
E.M.Zikaraitė neblogai šnekanti lietuviškai, o vyras italas ir vaikai šios kalbos nemoka.
Piemenukas – lyg iš vaikystės
A.Zikarienė nebeišvydo ir Paliukus papuošusios „Piemenuko“ skulptūros. Būtent taip ji norėjo pagerbti sunkiai vaikystėje gyvenusį, badavusį, iki paauglystės piemenavusį būsimą garsų skulptorių.
S.Mikeliūnienė pasakojo susisiekusi su panevėžiečiu skulptoriumi Algirdu Varžinsku, ir šis išpildė J.Zikaro giminaitės norą – apsigobęs juodu maišu Piemenukas Paliukų kieme groja dūdele.
Šalia J.Zikaro namelio gyvenantis skulptorius Stanislovas Buziliauskas irgi prie skulptoriaus įamžinimo prisidėjo savo darbu – išdrožė jam skirtą rūpintojėlį.
Iš akmens, medžio, gipso, betono skulptūras kuriantis S.Buziliauskas skundėsi tik dėl vieno – ankančių akių. Jis sakė, kad močiutė yra pasakojusi apie Zikarų gyvenimą, bet dėl amžiaus ir sveikatos tai prisiminti jau sunku.
O tolėliau gyvenantis Albinas Samuolis pasakojo, kad vaikystėje Zikarų apgriuvusioje troboje basi žaisdavo karą. Tam pasigamindavo špagas ir vadinamąsias „parakinkas“, į kurias prikimšdavo sieros ir šaudydavo.
A.Samuolis pasakojo, kad kadaise kaime buvo daug trobų – stogas sulig stogu. Nebuvę galima net akmens pramesti.
Gyventojus iškėlė melioracija, liko tik kelios trobos palei kelią. O Zikarų namuose kurį laiką gyveno kitos šeimos, kol namas ėmė griūti. Jį atstatinėjant vietiniai vaikai kabarodavosi pasieniais. A.Samuolis dabar stebisi, kaip jie sprandų nenusisukiojo.
Vietoj skrydžio – beržinė košė
J.Zikaro muziejų Paliukuose dabar daugiausia lanko mokiniai, nes jame likusios tik nuotraukos, o eksponatai iškeliavę į Panevėžio kraštotyros muziejų.
Muziejininkas Virginijus Kiršgalvis pasakojo, kad stengiasi nepaleisti J.Zikaro gyvenimo ir kūrybos iš atminties, bet pasakojimas turi būti suprantamas vaikams. Šie labai stebisi: kaipgi galėjo visa šeima sutilpti kambarėlyje žemomis lubomis, be tualeto, kitų patogumų, miegoti ant krosnies. Mat kitame trobos gale buvo šeimos tvartelis.
V.Kiršgalvis mokinukams ir darželinukams daugiausia pasakoja apie J.Zikaro vaikystę, kaip piemenaudamas jis ilgesingai žvelgdavo į debesis ir svajodavo skraidyti, pakilti iki pat dangaus.
Kartą jis pabandė svajonę įkūnyti – užlipo ant namo stogo, bet nepakilo į padanges, o skaudžiai krito ant akmenų.
Bet vaikio ryžtingo būta. Slapta nukniaukęs mamos sijoną, suplėšė ir manė pasidirbinęs neprastus sparnus. Jau rengėsi kitam bandymui, laimei, suaugusieji jį pastebėjo ir vietoj svaigaus skrydžio link debesų mažasis Zikariukas gavo beržinės košės.
J.Zikaras drožinėti pradėjo vaikystėje, nes jo tėvas stalius dovanojo sūnui peiliuką. Savo darbelius berniukas parduodavo turguje.
Šviesuoliai finansavo mokslus
Moksleiviai stebisi išgirdę, kad pradinę mokyklą Pumpėnuose J.Zikaras pradėjo lankyti būdamas 16 metų. Buvo labai gabus, užuot mokęsis 4 metus, baigė per dvejus.
Tuomet išvyko į Panevėžį, norėjo mokytis gimnazijoje, bet nebetiko pagal amžių, o ir mokslas buvęs mokamas. Tad įsidarbino sargu mokytojų seminarijoje.
J.Zikaras skurdo, todėl gal ir nebūtų atskleidęs savo sugebėjimų, jei ne lemtingas atsitiktinumas. Jam daraktoriaujant Berželių dvare, drožtas skulptūrėles išvydo šviesuolė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Supratusi, kad vaikinas talentingas, ji susisiekė su Jonu Jablonskiu ir sutarė finansuoti mokslus Vilniuje.
Bet J.Zikaro ambicijos buvo kur kas aukštesnės – jis troško mokytis prestižine laikytoje Peterburgo dailės akademijoje. Į akademiją pateko sunkiai, tik iš trečio sykio, bet džiaugėsi, esą tik tuomet prasidėjo jo gyvenimas.
Lito monetos eskize – paršelis
S.Mikeliūnienė pasakojo, kad su būsima žmona rokiškiete Anele Tūbelyte J.Zikaras susipažino, kai šioji jam pozavo. Diplominis darbas „Motina“ buvo itin gerai įvertintas – pelnė sidabrinį akademijos ženklą.
Su šeima grįžęs į Panevėžį, J.Zikaras mokytojavo, už sukurtas lietuviškas lito monetas pasistatė namą dabartinėje P.Puzino gatvėje. Viename iš jo eskizų buvo nupieštas paršelis. Lietuva tada garsėjo kaip kiaulių augintojų kraštas, bekonus eksportuodavo ir į užsienį.
S.Mikeliūnienė šypsojosi prisimindama skulptoriaus dukters Alytės pasakojimą, kaip jiedu su dvyniu broliu išdykavo vaidindami skulptūras.
J.Zikaras prie namo buvo įrengęs kolonėles savo sukurtiems kūriniams statyti.
Dvyniai kartą sugalvojo: kam rodyti dirbtines skulptūras, jeigu jie patys kuo puikiausiai gali jas vaidinti.
Kažkuriam kilo klausimas: betgi skulptūros būna nuogos?
Atsikėlę anksti rytą, brolis ir sesuo sustingo atsistoję ant tų kolonų visiškai nuogi.
Vakare J.Zikaro žmonai skambina kaimynė ir teiraujasi, kuo gi prasikalto jų vaikai, kad esą tokią baisią bausmę skyrė.
Svarbiausios vertybės – Kaune
Iš viso J.Zikaras su žmona turėjo 4 vaikus – sūnus Vaidutį, Teisutį ir Vainutį bei dukterį Alytę.
Gyvenant Kaune ir užėjus karui vokiečiai išsiuntė jo sūnus kasti apkasų. Jaunuoliai dingo kaip į vandenį, kažkas pranešė radę jų kuprines ir skeveldrų žemėmis užverstas duobes.
Maža to, kad tėvas sielvartavo dėl greičiausiai žuvusių vaikų, jį ėmė tardyti saugumas, reikalaudamas išduoti, kur yra jo sūnūs.
Palaužtas skausmo, tardymų ir sielvarto, J.Zikaras ištarė paskutinius žodžius: „Aš išeinu pas vaikus“ ir išgėrė mirtiną dozę vaistų. Jis mirė, taip ir nesužinojęs, kad sūnūs nukako iki Amerikos ir Australijos.
Kaune likusi dukra Alytė tėvų name gyveno su motina. Tėvo dirbtuvėje ji įrengė kone slaptą J.Zikaro darbų muziejų, o po mirties jį ir namą paliko Nacionaliniam Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejui.
Bene garsiausi J.Zikaro kūriniai – „Laisvės“ ir „Knygnešio“ skulptūros yra Kaune, bet gipsinius jų maketus galima pamatyti Panevėžio kraštotyros muziejuje. Čia saugomas ir Jono Basanavičiaus biustas, Kazimiero Paltaroko bareljefas.
