Kabinete – visas gyvenimas
Nežinia, kaip reikėtų vienu žodžiu apibūdinti 58 metų A.Lūžą – veterinaras prižiūri ne tik Panevėžio miškų urėdijos Pašilių stumbryno galiūnus, bet ir Vidurio Azijos, Kazachstano privačių žvėrynų žvėris. Dar jį būtų galima vadinti ir fotografu, genetiku mėgėju, į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktų retų ir nykstančių rūšių tyrinėtoju, buvusiu šalies Veterinarijos gydytojų asociacijos pirmininku, net žolininku.
Tačiau pokalbį A.Lūža pradeda pristatydamas save kaip veterinarą. Mat būtent nuo šios profesijos ir prasidėjo visos kitos išvardintos jo veiklos.
Su A.Lūža kalbėjomės jo kabinete, įsirengtame Kėdainių rajono ūkininkės fermose, esančiose truputį daugiau nei dešimt kilometrų nuo jo namų Krekenavos miestelyje.
Čia, rodos, jis sukėlė visą savo gyvenimą: sienos nukabintos nuotraukomis, iškamšomis, laikraščių iškarpomis, naudinga informacija, palubėje ant ištemptos virvės kybo daugybė žolelių, surištų kaip pirties vantos, lentynoje sukrauta ir degtukų dėžučių kolekcija, kurioje yra ir smetoniška – 1924 metų dėžutė, o spinta prie išėjimo iš kabineto – pilna drabužių.
Ją pravėręs šeimininkas juokiasi, kad taip jis yra pasiruošęs visiems gyvenimo atvejams.
Padėjo gimti girininko sūnui
A.Lūža yra kilęs iš Plungės. Jo gyvenimo kelias galėjo būti visai kitoks – jaunas ketino studijuoti gintaro granito technologijas, tačiau nuvažiavęs stojamųjų taip ir nesuprato, ko egzaminuotojai iš jo nori, tad nukabinęs nosį grįžo pas močiutę į kaimą.
O ji tuoj bedė pirštu į laukuose besiganančius karvę, arklį ir pasiūlė išmokti veterinaro darbo.
Kai jaunuolis technikume jau buvo baigęs tris kursus ir atliko antrą praktiką Mažeikiuose, susidūrė su rimtu iššūkiu – A.Lūžai teko priimti vietinio girininko kūdikį. Mažeikiuose jis tada gyveno miške, vietinių senelių sodyboje, turėjo jam paskirtą sportinį žirgą.
„Šeimininkė vieną dieną iš tolo pamatė, kad pas mane girininkas atjoja. Ji viską suprato ir kaipmat pradėjo krauti mano rankinę, skubinti mane ruoštis. Girininko žmona gimdė ne pirmą kartą, tačiau tą sykį vaikui buvo galvytė truputį užsisukusi, reikėjo viską sutvarkyti“, – pasakojo veterinaras.
Po to šeimininkas jo ilgai iš namų neišleido, surengė didžiausią šventę. Mat iki tol girininkas turėjo tris dukteris, o A.Lūža priėmė jo sūnų.
Į Krekenavą – kaip į mėnulį
Po tarnybos armijoje veterinaras gavo darbą Radviliškio rajono ūkyje. Ten ir sau žmoną Kristiną sutiko. Vėliau ji gavo darbą Krekenavoje, abu susituokė ir atsikraustė į šį miestelį.
„Bet reikėjo kokių penkerių metų, kol pripratau prie vietinių žmonių. Man atrodė, kad kaip į mėnulį patekau – visai kitokie žmonės čia buvo nei Žemaitijoje“, – pasakojo jau 35 metus čia gyvenantis vyras.
Iš pradžių prižiūrėjo tūkstantį melžiamų karvių, dirbo kaip jų ginekologas.
Kartą jis sulaukė giminaičio skambučio ir žinios, kad stojant į Veterinarijos akademiją nebereikia fizikos egzamino. Būtent dėl jam neįkandamos fizikos apie akademiją tekdavo tik pasvajoti.
Turint akademijos diplomą galima buvo atsidaryti privačią veterinarijos kliniką. Tą jis netrukus ir padarė.
„Krekenavos apylinkėje buvo 11 tokių veterinarijos gydytojų, tad buvo trintis, konkurencija. Bet per kelerius metus likau vienas“, – aiškino A.Lūža.
Teko nukentėti nuo galiūnų
Prieš penkerius metus veterinarą įdarbino Panevėžio miškų urėdija. Jam buvo skirta rūpintis stumbrais, muflonais ir dėmėtaisiais elniais. Kiek muflonų ir dėmėtųjų elnių yra urėdijoje, A.Lūža neturi teisės atskleisti.
Užtat aptvare šiuo metu ganosi 16 stumbrų su dviem mažyliais. Trečia stumbrė buvo pilvota dėl ligos.
Apžiūrėti ligotą stumbrę nebuvo lengva – juokdamasis veterinaras rodo spyrio žymę ant savo plaštakos. Tačiau dėl to jis numoja ranka, ne to yra pasitaikę. Kartą ir į šonkaulius pikta stumbrė dūrė, kai jis galvojo, kad ji kietai įmigusi nuo nemažos vaistų dozės.
Daugiau nuo stumbrų jam nukentėti neteko. Dauguma pažįsta jį, nepuola. Bet veterinaras mena, kaip prieš kelerius metus teko gelbėti dvi garbaus amžiaus stumbryno lankytojas.
Moterys atvažiavo į darbo pabaigą ir paklausė, ar galima šerti stumbrus. Veterinaras uždraudė, bet jos neklausė: kišo galiūnams per aptvaro tinklo skylę morką ir kaip tik pasitaikė prieiti viena iš piktųjų stumbrių. Ragu ji prispaudė vienos močiutės ranką ir trynė ją į tvorą. Vaizdas buvo kraupus: stumbrė moteriai nuplėšė rankos odą, nutraukė raiščius.
Stumbro kelio nepakreipsi
Veterinaras patikino, kad miške laukinį stumbrą paprastas žmogus retai kada sutiks. Šie žvėrys jaučia žmogų jau per porą kilometrų ir traukiasi nuo jo. Taip pat elgiasi ir lūšys.
Iki šiol Panevėžio apskrityje nebuvo atvejų, kad žmogus būtų nukentėjęs nuo laukinio stumbro, nors jų laisvėje Krekenavos apylinkėse laksto 29 su jaunikliais – tai vadinamoji Upytės banda.
Užpykdyti laukinį stumbrą būtų galima tik tuomet, jeigu pasitaikytų rujojanti patelė arba užliptumėte ant miegančios patelės su vaiku.
Pernai į kelią išbėgus stumbrui Upytės rajone nukentėjo mašina važiavusi penkių asmenų šeima. A.Lūža pasakojo, kad tokių nutikimų kelyje nutinka, nes stumbras turi ožišką užsispyrimą – jeigu tai yra jo takas, jis ir eis juo, nesvarbu, kas ten bebūtų.
„Jeigu iš miško stumbras išėjo pro vieną kampą, tai ūkininkams neverta jo baidyti, varinėti atgal į mišką. Taip, stumbras grįš į mišką, bet apeis ten ratą ir grįš eiti pro tą patį kampą, savo taku. Tokius savus takus miške turi ir elniai, stirnos, šernai. Jie bet kur nevaikšto“, – aiškino veterinaras.
Tiria stumbrų genetiką
Pradėjęs dirbti urėdijoje A.Lūža gavo iš Aplinkos ministerijos nurodymą stebėti, analizuoti, fotografuoti, filmuoti į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktų retų gyvūnų rūšis.
Šiuo metu jis stebi tik stumbrų genetiką. Neseniai lenkai pasikvietė jį tirti jų stumbrų genetikos, mat vienintelis tai savo šalyje darantis lietuvis šioje srityje pralenkė ir juos.
Mūsų krašte stumbrai yra atėjūnai. Tai veterinaras sužinojo iš laukinių ir savų stumbrų pamestų plaukų, išmatų.
Prieš šešerius metus mūsų krašte atsirado visai kita stumbrų linija: iš Baltarusijos, Lenkijos atėję stumbrai išnaikino vietinių stumbrų kraujomaišą ir šiuo metu sėkmingai dauginasi.
Pirmieji stumbrai į Panevėžio apskritį buvo atvežti iš Maskvos beveik prieš 50 metų.
Žino, kur kas miške gyvena
„Randu gandro plunksną, kokį pelės kauliuką, tuoj viską dedu į maišelį ir siunčiu į Klaipėdos universiteto Genetikos skyrių“, – sako A.Lūža.
Mokslui reikia laboratorijų, didžiulių pastatų, todėl jam tenka dirbti komandoje, o ne vienam.
Stebėti – tai kasdienis jo darbas. Šįmet A.Lūža fiksavo aštuonis įvairių paukščių lizdus nuo jų susukimo, kiaušinių padėjimo, paukščiukų išsiritimo iki išskridimo iš lizdo. Į A.Lūžos kadrus pateko kėkštai, strazdai, lingės, kragai, laukiai, suopiai, varnėnai, geniai.
„Kai tik turiu laiko, čiumpu fotoaparatą ir lekiu į mišką. Žinau, kur kieno lizdas, kur kokia gyvatė, vabalas retas, drugelis gyvena. Panevėžio apskritis yra daugiausia šalyje laukinių žvėrių turinti teritorija. Čia daugiau nei kur kitur yra elnių, stirnų, šernų, briedžių“, – aiškino veterinaras.
Užkonservavo pelėdos kojas
Šįmet aplinkui Krekenavą juodieji gandrai turėjo net keturis lizdus. Anksčiau jų būdavo po vieną du.
Tik pradėjus kurtis šiems dideliems juodiems plunksnuočiams, veterinaras pamatė būrelį vaikų, žaidžiančių su juoda plunksna. Gandro plunksną jis nusipirko už keturis saldainius. Tuomet ją išsiuntė į universitetą.
Apylinkėje šįmet perėjo ir jūriniai ereliai.
A.Lūža tiria ir užmuštus paukščius, sužino, kaip paukštis migravo, kuo maitinosi. Šią vasarą jis šalia kelio rado nutrenktą didžiąją pelėdą. Jos plunksnas, kaulelius išsiuntė genetiniams tyrimams.
„Šiaip parodyčiau, bet dabar negražiai atrodo. Užkonservavau pelėdos apžėlusias, lyg kailiu padengtas kojas. Vėliau išdžiovinsiu ir pasikabinsiu kabinete“, – džiaugėsi A.Lūža.
Kazachstano platybėse
Kaip miške nepaklysti? A.Lūža sako, kad ir pats to nežino, tiesiog turi tą orientavimosi pojūtį, ir viskas. Jis nebuvo paklydęs net Kazachstano miškuose.
Į Vidurio Azijos valstybę jis išvyko vadybininkui prašant. Ten esąs nemažas žvėrynas, bet niekas nemoka jo prižiūrėti.
Išties krekenavietis apstulbo pamatęs privačių medžioklės ūkių plotus. Vienas mažiausių – tai 102 tūkst. hektarų privataus miško su namais, ūkiu.
Veterinaras pasakojo, kad lietuvių ten yra daugybė – ir architektų, ir statybininkų. A.Lūžai teko įvairių darbų – jis ir fazanyno, laukinių žvėrių aptvarų brėžinius darė.
„Pavasarį papaišai, rudenį atvažiuoji – viskas jau padaryta. Ir jeigu kitam kazachui šis pastatas patiko, jis pasikviečia ir sako: „Ar gali man padaryti tą patį, tik kelis kartus didesnį?“
Kazachstane tarp laukinių žvėrių laksto ir mūsiškiai stumbrai, taurieji ir dėmėtieji elniai, danieliai. Baisios lemties dėl kiaulių maro išvengė ir keli ten išvežti lietuviški šernai.
Kazachai norėjo, kad krekenavietis pas juos pasiliktų dirbti bent dešimčiai metų, bet A.Lūža nesutiko. Tad iš tūkstančio kazachų veterinarų A.Lūža išrinko tris moteris, nes vyrai ten tinginiai, apmokė jas ir dabar bendrauja internetu.
Žirgo kaina nutirpdė kojas
Pašnekovas rodo į nuotrauką kabinete, kur jis sėdi ant stipraus, išpuoselėto sportinio žirgo – per šį ristūną jį buvo ištikęs lengvas šokas.
Prieš porą metų gražuolį žirgą veterinarui teko operuoti, atpalaiduoti raiščius. Tik atlikęs operaciją A.Lūža žvilgtelėjo į lentelę prie žirgo aptvaro ir neteko žado.
„Kiek metų man dabar reikės dirbti Kazachstane, jeigu nepavyks operacija?“ – tada pirmiausia pagalvojo.
Operuoto žirgo vertė – 28,8 milijono dolerių. Tačiau operacija buvo sėkminga ir po metų žirgas varžybose laimėjo aukso medalį.
Pasak A.Lūžos, iš viso tame žirgyne yra 18 žirgų, o jų bendra vertė – 500 milijonų dolerių.
Jeigu įgeltų gyvatė
Iš Kazachstano A.Lūža ne tik įspūdžių, bet ir įvairių žolelių parsiveža. Jas kartu su mūsų gamtos augalais veterinaras džiovina čia pat savo kabinete.
Mat ne tik žmonėms žolelės naudingos. Jos ir stumbrams padeda.
„Žolės niekada nepakenks, tik prisidės gydant. Štai, paprastasis kietis, pelyno pusbrolis, turi visas vaistines savybes – jis tinka apsinuodijus, valo organizmą“, – pasakojo A.Lūža.
Rodo ir gyvatžolę, kurios šaknys gydo. Jos tinka, kaip ir sufleruoja žolelės pavadinimas, nuo gyvačių įkandimų. Seniau gyvatžolės šaknų nuoviro būdavo beveik visuose namuose.
Pašilių miške yra nemažai nuodingų geležinių gyvačių. Jos auga iki 30 centimetrų ilgio ir yra įvairių spalvų: žalios, raudonos, juodos.
Gydo ir bičių, rupūžės užpilai
Klausiame, kuri žolelė yra geriausia. A.Lūža parodo į krūminę sidabražolę ir ežiuolę. Šios žolelės valo organizmą, stiprina imuninę sistemą, stabdo vėžinių ląstelių atsiradimą.
Nuo sąnarių skausmo tinka vadinamieji žemės taukai. Tai toks grybas, kurį reikia užpilti degtine. Naudoti šį užpilą reikia tik išoriškai.
A.Lūžos spintelėje prie visokių liaudiškų vaistų yra ir bičių lavonėlių užpilas, padedantis nuo dantų skausmo.
„Jeigu kiauras dantis, pamirkyk vatą bičių užpile, uždėk ant danties ir lyg elektra nukratys, bet skausmas dings“, – moko pašnekovas.
Veterinaras turi ir rupūžės užpilo.
„Pagavau gyvą rupūžę, sukalbėjau maldelę, atsiprašiau, kad su jos gyvybe išgelbėsiu kitą, ir užpyliau degtine. Ji prisigėrė degtinės ir užsikonservavo. Šį skystį galima ir gerti, ir išoriškai naudoti“, – kalbėjo A.Lūža.
Žvėrių grožio procedūros
Ne tik sveikatos, bet ir gyvenimo būdo reikia pasimokyti iš gamtos – tuo įsitikinęs mūsų pašnekovas. Jis žavisi žvėrių saiku maitinantis.
„Banda pirmiausia ėda viską iš eilės, po to pailsi porą valandų. Tada grįžta ėsti toliau to, ko dar trūksta jų organizmui, atsirenka. Po to, dar pailsėję, jie eina rinkti vaistažolių, kokį mėtos lapelį sukremta ar dar ką. O kaip mes darome? Vienu prisėdimu valgome viską, kol bloga pasidaro“, – nusijuokė A.Lūža.
Kai ką žmonės iš gamtos jau nužiūrėjo – gydymąsi ir poilsį. Susižeidę, pavargę ar šiaip vitaminų pritrūkę žvėrys ieško dumblo, molynų, smėlynų ir guli, maudosi juose.
„Taip ir mes į Palangą ant smėliuko važiuojame pagulėti“, – lygino krekenavietis.
Dukroms – savas kelias
Anksčiau sutuoktiniai Lūžos lankydavo Krekenavos chorą, jiems teko ir trijose dainų šventėse dalyvauti. Tik dabar tam nebėra laiko.
Dvi dukros tėvo dėmesiu nesiskundžia. Viena, jaunesnioji, iki dešimtos klasės padėdavo dirbti, kartu su juo operuodavo gyvūnus, skiepydavo juos.
„Pabaigė mergaitė dešimt klasių ir jau tryniau rankomis, kad bus man pamaina. Bet kartą įsipjovė pirštą ir apalpo. Nuo to karto ir baigėsi pagalba man bei svajonės apie pamainą“, – apgailestavo veterinaras.
Užtat ši dukra baigė tėvui taip ir likusius paslaptimi fizikos mokslus, kita – lietuvių kalbos mokslus.
Senelių džiaugsmas – keturios anūkės ir vienas anūkas.
