Prieš mus – didelė berniuko nuotrauka. Mėlyni akinių rėmeliai ir didelė vaiko šypsena. Ant torto – žvakutė. Įamžintas pirmas berniuko gimtadienis ne kūdikių namuose, bet pas įtėvius.
Septynmetis lietuvis – ir likimo nuskriaustas, ir apdovanotas. Biologinė jo motina paliko vaiką klozete, dėl psichinės ligos negalėjo juo pasirūpinti. Tačiau jis nėra apleistas ir neprižiūrimas – jam naujus namus ir meilę padovanojo įtėviai iš užsienio.
Pirmąjį straipsnio herojų pavadinsime Mantu. Jo mama sirgo psichine liga. Kas berniuko tėvas – iki šiol neaišku. Kai moteris pastojo, nesuprato, kad laukiasi ir kad gimdys. Vaikas pasaulį išvydo namuose.
Atvykę greitosios medikai kūdikį rado klozete. Medicinos darbuotojai Mantą ištraukė, per stebuklą berniukas liko gyvas. Motina nė karto neaplankė kūdikio, vėliau iš viso jo atsisakė. Jos liga neleido kūdikio auginti.
Berniukas pateko į Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namus. Iki šešerių metų ten ir augo. Mantą ženklino įvairūs raidos sutrikimai. Nors viską suvokė, taip niekada ir neišmoko kalbėti. Darbuotojai stebėjosi vaiko meilumu, šiltumu, prieraišumu ir ūkiškumu – jis dažnai padėdavo buityje.
Lietuviams buvo suteikta pirmenybė įsivaikinti Mantą, bet neatsirado nė viena šeima, kuri jo norėtų. Lietuvius gąsdino sutrikimai.
Likus metams iki Mantas turėjo būti perkeltas į kitą globos įstaigą, jam nusišypsojo laimė. Atsirado šeima – tėtis ir mama – iš Europos pietų. Brandaus amžiaus pora savo vaikų neturėjo, įsivaikinimo laukė apie šešerius metus. Priglausti vaiką su ryškiais sutrikimais užsieniečiai nusprendė nedvejodami.
Gražus ir laimingas
Įtėvių ir Manto susitikimai vyko kūdikių namuose. Iš pradžių vaikas sutiko porą kaip svetimus žmones, paskui vis labiau susidraugavo. Įtėviai siųsdavo berniukui dovanų, kurias jis brangindavo, laikydavo prisiglaudęs.
Po trijų susitikimų, ketvirtą Mantas išvyko į naujuosius namus.
„Nieko nuo jo nepaslėpsi“, – apie vaiko įžvalgumą ir vikrumą pasakoja įtėviai. Berniukas fiziškai vystosi nė kiek neatsilikdamas nuo bendraamžių. Su vaiku nuolat dirba logopedas, ergoterapeutas, kineziterapeutas, šeimos gydytojai, specialūs pedagogai ir patys įtėviai.
Mantas puikiai supranta įtėvių kalbą, dalyvauja šeimos gyvenime, tačiau pats nieko nekalba. Mokykloje jam parengta speciali ugdymo programa.
Vaikas mielai sukinėjasi virtuvėje ir padeda gaminti maistą, lygiai kaip ir kūdikių namuose.
„Jis gražus ir laimingas. Jam labai pasisekė“, – sako Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namų vadovė Aušra Nikolajevienė.
Dauno sindromas neatgrasė
Kita liūdnai prasidėjusi, bet laimingai besitęsianti istorija – mergaitės, kurią pavadinsime Migle. Šešiametė gimė paženklinta dauno sindromo. Dėl negalios motina jos atsisakė dar gimdymo namuose. Mama jautė didelę gėdą, negalėjo matyti neįgalios dukros, vėliau nesidomėjo mergaite ir jos nelankė.
Moteris jau turėjo sūnų ir dukrą. Tuometis jos sugyventinis nebuvo neįgalios mergaitės tėvas.
Miglė pateko į Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namus. Kaip daugelis Dauno sindromą turinčių vaikų, ji švytėjo meile ir švelnumu.
Nesulaukusi nė dvejų metų mergaitė sudomino šeimą iš užsienio. Kai šeima atvažiavo Miglės lankyti, kūdikių namų darbuotojai nerimavo, ar negalia neišgąsdins įtėvių.
Tačiau užsieniečiai nereagavo į negalią: „Mes šito vaiko norime, mes jį imame. Tokį patį vaiką turime namuose, augsime kartu ir labai darniai.“
Paaiškėjo, kad būsimi Miglės įtėviai turėjo porą metų vyresnę dukrą, kuri taip pat gimė su Dauno sindromu. „Norėjo, kad būtų sesės. Jos labai susidraugavo“, – vartydama storą segtuvą su nuotraukomis ir įtėvių laiškais, pasakojo A.Nikolajevienė.
Kūdikių namų vadovė sakė ne kartą pastebėjusi, kad užsieniečių požiūris į negalią – kitoks nei lietuvių. „Jie priima neįgalius žmones kaip sveikus. Mums labai trūksta tokio požiūrio“, – įsitikinusi vadovė.
Ji mano, kad lietuvių išrankumą renkantis vaiką lemia ir prastesnės vaikų auginimo bei ugdymo sąlygos Lietuvoje, mažesnė valstybinių institucijų skiriama parama neįgaliam vaikui ir jo šeimai.
Vos neįsivaikino trijulės
Trečioji istorija asmeniškai įtraukė pačią A.Nikolajevienę. Jos dėmesį patraukė trys vienos šeimos vaikai – mergaitė ir du berniukai. Trijulės mama turėjo psichinę negalią, negebėjo vaikų prižiūrėti – pamaitinti, išskalbti drabužių, aprengti, tvarkytis buities.
„Buvo norėta juos išskirti. Nesutikau. Jie buvo iš mano močiutės krašto. Tai mane labiausiai palietė“, – sakė moteris.
Lietuvių šeimos nenorėjo vienu ypu įsivaikinti trijų vaikų. Tai – per didelė atsakomybė. Juolab, kad visi trys turėjo nedidelių specialiųjų poreikių.
„Tą trejetuką labai mylėjau. Galvojau sau: jei niekas jų nepaims, tai prisiimsiu atsakomybę pati. Parvažiuodavau namo ir apie juos galvodavau: kaip vesiu į mokyklą, kaip spėsiu padaryti valgyti, kaip suderinsiu tai su darbu“, – pasakojo dviejų dukrų motina.
Kūdikių namų vadovės maldos buvo išklausytos – vaikų panoro užsieniečiai. Įtėviai savo vaikų neturėjo, o jų namuose buvo geros sąlygos auginti trijulę. “Labai džiaugėsi širdis, kad vaikai rado namus. Iki šiol laukiu, kad šeima parašytų, kaip sekasi“, – tikino A.Nikolajevienė.
Ji skatino mamas, kurios negali auginti vaikų pačios, atnešti juos į gyvybės langelius. Vaikai gali tapti palaiminimu savo atžalų nesulaukiantiems žmonėms.
Apie vaikus svajojančias, bet savų negalinčias susilaukti poras moteris drąsino įsivaikinti ir taip padovanoti vaikams namus. Ypač ji ragino keisti požiūrį į negalią bei palaikyti šeimas, kurios augina kitokius vaikus.
