Už riekelę – šlapias „bučinys“
Kupiškio rajone, prie pat Antašavos, Žižmariškio vienkiemyje, 10 ha ploto aptvare grakščiai vaikšto dėmėtųjų elnių banda. Jų ryškiai rusvas kailis nusėtas baltomis dėmelėmis.
Gyvūnų šeimininkas – ūkininkas ir buvęs rajono tarybos narys konservatorius 56 metų Ričardas Barzdenis kasdien apsilanko aptvare – arba savo gražuolių šerti, arba jais tik pasigėrėti.
Atvėręs aptvaro vartus ir paprašęs garsiai nekalbėti, jis švelniai šaukia savo augintinius: „Maži, maži... Mažuti, maži...“
Ir keli pribėga žinodami, kad gaus lauktuvių – jų mėgstamiausios baltos duonos.
Rupšnoja tiesiai iš žmogaus delno.
Užkėlus rankas aukštyn, ir draugiškos patelės, ir šakotais ragais besididžiuojantys patinai pasistiebia ant galinių kojų ir riekelę paima. Už tai leidžiasi paglostomi.
Galima vaišinti ir dantimis įsikandus riekę, bet tuomet ant lūpų lieka elnio švelnus, šlapias „bučinys“.
Pokšt elniui į ragus
Supratę, kad vaišės baigtos, patinai lyg du suokalbininkai išdidžiai nubindzina.
Jei nespėjai palytėti jų itin švelnių nesukaulėjusių ragų – pantų, kuriuos įdūrus tekėtų kraujas, – tai jau tavo problema, dabar šių elnių nebepavysi.
R.Barzdenis juokėsi, esą aptvare buvo pakvipę tarptautiniu skandalu – viešnia iš Kaliningrado netyčia išmetė batono gabaliuką ant žemės. Elnias bandė paimti tą riekelę, o viešnia, irgi pasilenkdama, tik pokšt jam į ragus! Nieko tragiško, laimei, neįvyko, tik atitokusi viešnia ilgokai kasė kaktą.
Elnių pašerti veržiasi ir vaikai. „Kartą berniukas tiesia tiesia jiems riekelę, ir bumt ant nosies! Pavasaris, purvas, šlapia, bet ranką su batonu laiko aukštai iškeltą. Elnias ramiai priėjo ir paėmė iš pargriuvusio vaiko riekelę“, – juokingų nutikimų prisiminė R.Barzdenis.
Užgeso tiesiog vyro akyse
R.Barzdenis nuo aptvaro nevaro ir visiškai nepažįstamų žmonių, atvažiuojančių praleisti laiko besigėrint dėmėtaisiais gražuoliais.
„Svečiai kartais tikina užsuksiantys tik minutei kitai, atseit visai neturi laiko, o atsiplėšia po valandos kitos. Žiūrint į elnius nurimsta mintys. Žmogus atsipalaiduoja, o grakščiai per lauką bėgančių patelių ar maistą rupšnojančių jauniklių vaizdas tarsi užburia“, – pasakojo R.Barzdenis.
Apie tokius dėmėtuosius elnius R.Barzdenis svajojo kartu su žmona Lidija. Jiedu drauge statėsi erdvius namus, augino tris dukras, įkūrė pienininkystės ūkį.
Bet įžengus į namus pasitinka juoda juostele perrišta dailios moters nuotrauka. 46-erių L.Barzdenienė mirė pernai vasarą nuo širšės geluonies.
Apie netektį R.Barzdeniui sunku šnekėti – nelaimė ištiko taip netikėtai. Ūkininkas žinojo, kad žmona alergiška bičių ir širšių įgėlimui, bet manė, jog įgėlus išgelbės skubiai suleistas adrenalinas. Bet lemtingą dieną tai nepadėjo.
„Po pirmų dviejų kartų, kai įgėlė bitė, žmonai darėsi negera.
Po trečio – sveikata pablogėjo smarkiai, išgelbėjo vaistai. Bet po paskutinio, jau penkto sykio, nuodai itin agresyviai veikė, ir vaistų dozės nepakako“, – prisiminė R.Barzdenis.
Per 15 minučių iki ligoninės žmona užgeso R.Barzdenio akyse. Tik tuomet medikai paaiškino, kad reikėjo suleisti papildomą dozę adrenalino.
Vyro netektį šiek tiek apmaldo rugpjūčio pradžioje gimęs pirmasis anūkėlis. Jį pagimdė vyriausioji – pastatų energetikos specialybę universitete baigusi ir sėkmingai dirbanti dukra.
Kita dukra šiemet įstojo į kolegiją, o jaunėlė eina į 10 klasę.
Širdį tebeskauda dėl šernų
Gražius erdvius namus ir ūkį Žižmariškyje R.Barzdenis su žmona kūrė tam, kad turėtų kur vaikus auginti ir įgyvendinti savo hobį – auginti skalikus, medžioti, laikyti šernų bandą.
Pastaroji tema ūkininkui – taip pat skaudi. Užėjus kiaulių marui, buvo liepta šernų atsikratyti.
Širdį skaudėjo atsisveikinant su galingais, iki 200 kg sveriančiais, jaukiais gyvūnais. R.Barzdeniui įspūdingiausi yra mažyliai – iki pusės metų jie taip subtiliai raini, kad moterys juokauja nemokančios taip dailiai pasidažyti. Vėliau kailis ima įgauti rudą atspalvį, o laikui einant vis labiau tamsėja.
Paklaustas, kaipgi medžiotojui gaila šerno, – per medžioklę paklojamas ne vienas iltingasis knyslys, kupiškietis sakė, kad tai – visiškai skirtingi dalykai.
„Kaip galėtum šauti į gyvūną, kurį iš rankų šėrei, su kuriuo žaidei ir pokštavai?“ – klausė R.Barzdenis.
Viena patelė, vadinta Jadze, buvo pagarsėjusi tuo, kad labai mėgo girą. Išvydusi giros butelaitį, atsistodavo ant galinių kojų, priekinėmis atsiremdavo į aptvarą ir visą girą čia pat išgerdavo.
Dabar šernų aptvare auginami jautukai. O kaipgi dėl veršelių, kaip jų negaila?
Jų R.Barzdeniui irgi gaila, bet veršelių kitokia nei šernų ar elnių paskirtis. Jie auginami ne grožiui.
Visus elnius, ir ne medžioklei
R.Barzdenis pasakojo, kad seniai svajojo, be šernų, auginti ir dėmėtuosius elnius.
Bet vienas gražuolis kainuodavo apie 2–2,5 tūkst. litų, ir besikuriančiai šeimai tai buvo per dideli pinigai.
Vizija išsipildė lyg ir netikėtai. Kartą vienas pažįstamas papasakojo apie Zarasų rajone bankrutuojantį ūkelį, galintį nuleisti dėmėtųjų elnių kainą. R.Barzdenis nuvyko tartis – gal įsigytų 3–5 gražuolius. Bet šeimininkas iškėlė sąlygą – visus 30 arba nė vieno.
Kitas šeimininko reikalavimas – kad R.Barzdenis gyvūnus augintų, o ne pirktų medžioklei.
R.Barzdeniui net tokių minčių nekilo. Tad vyrai sukirto rankomis, kad per metus naujasis šeimininkas įrengs aptvarus ir gyvūnus parsigabens į Žižmariškį.
Su jaunikliais elnių dabar turėtų būti apie 80. Suskaičiuoti tiksliai sunku, nes gyvūnai visą laiką juda.
Prie gulinčios bandos irgi neprieisi – išvydę žmogų, keliasi ir traukiasi. Lygutėliai cakt cakt bėga – tarytum plaukia – patelės. Bet nevalia elnių išgąsdinti iš nugaros – jie šoks tiesiog per žmogų.
Gyvūnus R.Barzdenis skaičiuos žiemą – kai neliks žolės, dėmėtieji elniai ateis ieškoti pašaro prie šėryklos.
Žiemą patinai tampa agresyvesni, būna, kad sužeidžia vienas kitą. Kartais nukenčia ir patelės, jei laiku nepasitraukia iš kovos lauko.
Dėmėtiesiems elniams labai svarbi hierarchija – bet kuris pirmas prie pašaro neprisilies, tik tas vienintelis – karalius.
Skalikų pešiojamas kurtas dejuoja
Kita R.Barzdenio gyvenimo aistra – seniausia Baltijos šalyse šunų veislė – skalikai.
Skalikų balsais skambanti giria – jam didžiausia atrakcija. Medžiotojas su bendraminčiais net įkūręs šalies skalikų augintojų asociaciją.
Bet kieme pirmiausia pasitinka rusų pasididžiavimas – ilgakojis, baltagauris, tiesianosis kurtas.
„Tokį grožį galima paglostyti, bet – nepešioti“, – šypsojosi šeimininkas.
Kurtas buvo žmonos Lidijos svajonė, ir moteris gavo jį dovanų.
Išvydus, kaip atsargiai ir švelniai šuo glaustosi R.Barzdeniui prie kojų, sunku net patikėti, kad dar ištikimiau jis mylėjo savo šeimininkę.
„Kurtas – ir bičiulis, ir medžiotojas. Paveja lapę, kiškį, net vilką gali nugalėti“, – pasakojo R.Barzdenis ir perspėjo dabar parodysiąs keturis didelius ir piktus šunis.
O šie „baisūnai“ – mažyliai skalikėliai. Visi su šviesiomis dėmelėmis virš akių, švelniu, lyg aksominiu, kailiu.
Trys kalytės ir šuniukas puola artyn žaisti ir prie žmonių, ir zuja aplink kurtą.
Pasirodo, kad šiems mažyliams kurtas daro išimtį – jų skriaudžiamas, pešiojamas dejuoja, bet nieko blogo jiems nedaro.
Vieną skalikėlį R.Barzdenio pažįstamas jau išsivežė.
Mažylių tėvas gyvena Panevėžyje, o motina pririšta prie būdos. R.Barzdenis pasakojo, kad visi aplinkiniai gyventojai žino, kokia ji puiki sargė, o štai paimta į medžioklę elgiasi visai kitaip.
Miške agresyvumas dingsta ir ji atlieka savo darbą – medžioja, varo žvėris.
Šeimininko atvestas grynakraujis skalikas Litas – mažylių senelis – draugiškas, meilus.
Vaikai įsivadino į mašiną
R.Barzdenis taip augina skalikus, kad šie nesipjautų. Esą kas būtų per medžioklė, jei vienas kitą pjautų? Neklusnūs už bausmę sėdi voljere ir dar pagąsdinami žabu.
Koks šuo bus išaugintas – taikus ar agresyvus, priklauso tik nuo šeimininko. Netinkamo šeimininko rankose ir veislinis skalikas gali netekti to vardo.
Be to, būtina atlikti ir tam tikrus formalumus: įregistruoti, išimti pasą, laiku paskiepyti.
Grynaveislio šuns pase nurodomos 4–5 jo giminės kartos.
Į kairę kaklo pusę dedama mikroschema, kad pavogus būtų galima surasti, šunį atsiimti ir ilgapirščiui iškelti bylą.
Bet skalikas, pasirodo, gali dingti ir dėl draugiško savo būdo, o ne iš piktos žmogaus valios.
R.Barzdenis prisiminė nutikimą, kai su skaliku žaisdami vaikai įsisodino jį į mašiną, o tėvams susizgribus, kad gyvūną reikia grąžinti šeimininkams, miške dingo telefono ryšys.
Žmonės prisiskambino tik vakare ir prisipažino šunį parsivežę. Bet prašė leisti palaikyti bent per naktį, kad vaikai galėtų dar kelias valandas juo pasidžiaugti.
Nebandyk dukros palikti
„Geras skalikas pagal kraujo pėdsakus privalo surasti žvėrį ir laiku, baigus varymą, sugrįžti pas šeimininką. Tą momentą šuo turi tiesiog jausti“, – aiškino R.Barzdenis.
Šunims keliami reikalavimai tikrai dideli. Per varymą jie sulaksto 20–30 ha plote po 5–7 kilometrus, o varymų būna keli.
Bet vos tik R.Barzdenis pasirodo šunims su pavadėliu ir su šautuvu, skamba visas kiemas. Į medžioklę veržiasi ir ūkinį pastatą saugantys dar 3 kitų veislių šunys.
R.Barzdenis mažuosius skalikus irgi jau rengia medžioklei – palašina kraujo lašelių ir moko jais sekti.
Su suaugusiais vyksta lauko bandymai voljere.
Ne mažiau kaip 4 ha voljere skalikai turi aptikti šerną ir garsiai lodami šią jiems džiugią žinią pranešti šeimininkui. Šerno jie paprastai nepuola, laikosi saugiu 3–5 m atstumu.
„Ne mažiau kaip 100 kg šerno nelabai paliesi, šis žvėris pagal jėgą – tarsi caras“, – paaiškino medžiotojas.
Žmona R.Barzdenio į medžioklę nelydėdavo, bet moterys vis dažniau ima į rankas šautuvą.
Bet argi ne vyrų pareiga partempti vakarienei mamutą? Žižmariškietis sako, kad anksčiau moterys nežaisdavo regbio, neidavo imtynių, nesiboksuodavo. Tad medžiojanti moteris jam nieko keisto.
Paprastai iš jų būrelio ateina 25–35 vyrai, o tarp jų – viena medžioklės šiukštu niekad nepraleidžianti moteris.
Jauniausioji R.Barzdenio dukra mielai pabūna varove. „Jeigu kokia šventė, nebandyk palikti namuose“, – šypsojosi jis.
Pyko, kam barzdą nusiskuto
R.Barzdenis pateisina savo pavardę – jis su barzda. Bet jo brolis visai ne medžiotojas ir nebarzdotas.
Žižmariškietis prisiminė vieną giminių susitikimą.
Susirinkus giminaičiams, R.Bar-zdenis su jais pasilabino, persimetė keliais sakiniais, bet buvo priverstas dėl reikalų trumpam išvykti.
Tuo laiku atvažiavo brolis. Giminės net pasipiktino, esą kas čia dabar, kam barzdą nusiskutai?
Brolis ginasi, kad jis barzdos net nenešioja, ir nesupranta, kas čia per priekaištai.
„Ko dar meluoji? Taigi visi matėme – ką tik su barzda buvai“, – bandė auklėti vyriškį, neįtardami, kad prieš juos – ne šeimininkas, o jo brolis.
Liko kaime dėl tėvų
Kaime gimęs ir užaugęs R.Barzde-nis sakė niekad nesižavėjęs miestu. Esą pakako ir tų 5 metų, praleistų Kaune studijuojant Žemės ūkio akademijoje inžinieriaus mechaniko specialybę.
Regbį žaidusį jauną vyrą bandė prisivilioti Šiauliai, siūlydami profesionalo regbininko karjerą.
R.Barzdenis lyg ir buvo sudvejojęs, bet tėvai pasidejavo, esą pasensim, ką mes vieni darysime? Sibirą atlaikęs jo tėvas vedė būdamas 49 metų, bet su 16 metų jaunesne žmona užaugino du sūnus.
Ir R.Barzdenis persigalvojo, liko kaime. Dabartinė jų sodyba yra garsaus fiziko Povilo Brazdžiūnio tėviškė. Iš čia būsimasis akademikas basas išėjo mokytis.
R.Barzdenis turi beveik 300 ha žemės ir verčiasi pienininkyste.
Ūkininkas laiko apie 50 melžiamų karvių, dar maždaug tiek pat – prieauglio.
Pieno kainos tikrai nėra mėgstamiausia jo tema.
„Kainas diktuoja kelios pieno įmonės, trys savininkai karaliauja. Nėra teisybės“, – trumpai pienininkų situaciją nupasakojo R.Barzdenis.
Ūkyje dirbti jis samdo pagalbininkų.
R.Barzdenis buvo pasukęs į politiką, rajono taryboje dalyvavo kaip konservatorius.
Bet pasinėręs į savo hobį ir ūkininkavimą aktyviai politika nebeužsiima.
