Studijavo būsimos meilės kalbą
„Viskas šiam pasaulyje susiję“, – sako Monika Panumytė. Kažkada ji norėjo studijuoti ispanų kalbą ir šiek tiek graužėsi, kai nepavyko įstoti į svajonių mokslus. Vietoje ispanų teko mokytis graikų. Tačiau tada Monika net numanyti negalėjo, jog būtent nuo graikų kalbos studijų Vilniaus universitete prasidės didieji gyvenimo pokyčiai. Kad ji ne tik apsigyvens tolimoje šalyje, bet ir taps graiko žmona.
„Aš iš tikrųjų stojau be jokiu minčių, kad, pabaigusi, užsiimsiu tuo ar anuo. Tiesiog stojau, ir bus, kaip bus. Gal mąsčiau gal, kad būsiu vertėja ar kažkas panašaus“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“ sako Monika.
Jau dvejus metus ji gyvena Atėnuose. Kol kas mergina niekur nedirba – visą laiką skiria turizmo studijoms ir savo mylimajam Jorhui. Mergina sako kartais pasiilgstanti artimųjų, tačiau pora valandų lėktuvu, ir seniai matytas draugas jau Atėnuose.
2011-aisiais, per Europos krepšinio čempionatą Lietuvoje, Monika nusprendė užpildyti savanorio anketą ir prisidėti prie milžiniško renginio organizavimo. Graikiškai kalbanti mergina buvo priimta. Ir nuo to prasidėjo meilės istorija, kuri nesibaigia iki šiol.
„Man asmeniškai reikėjo Alytuje būti kaip graiku komandos atašė. Pasirūpinti, kad prieš rungtynes būtų vandens drabužinėse, juos pasitikti. Smagu buvo. Taip susipažinau su krūva graikų, fotografų, krepšininkų, žurnalistų. Už vieno iš jų ištekėjau“, – prisimena Monika.
Lietuvė žino: geriausi dalykai nutinka tada, kai to visiškai nesitiki. Krepšinio čempionate ji su kita graikų kalbos studente norėjo tik pabendrauti su graikais, kad dar geriau išmoktų kalbą. O išėjo taip, kad vienas renginys gyvenimą pakeitė iš esmės.
„Tiesiog priėjau vienu metu prie graikų fotografų ir prisistačiau: sveiki, aš esu Monika, šneku graikiškai. Alytus šiaip mažas miestas, jame sunku atrasti kažkokios veiklos, tai mes eidavom po varžybų arba šiaip vakarais kartu valgyt“, – su laida „Emigrantai“ dalijasi lietuvė.
Tačiau su vienu iš fotografų Monika susipažino artimiau nei su visais kitais. Monikos dėmesį Jorhas patraukė jau nuo pirmųjų sakinių. Tarp jų, pasak Monikos, kažkas užsimezgė.
Tada ji dar nežinojo, kad Jorhas – ne šiaip fotografas. Jis – vienas daugiausiai pasiekusių sporto fotografų Europoje. Šiuo metu vyras dirba vienoje iš naujienų agentūrų ir lankosi didžiausiuose sporto renginiuose visame pasaulyje. „Jis net pats nebesuskaičiuoja, kiek pasaulio čempionatų ar olimpiadų fotografavo“, – sako Monika.
Pyksta, kai graikai vadinami tinginiais
Taigi, būdama dar studentė, Monika susižavėjo vyru, mačiusiu tiek daug pasaulio. Ją įkvėpė nenuobodus jo darbas ir gyvenimas šalyje, kurią pati taip norėtų pažinti. Juk Atėnai – vienas svarbiausių miestų Europos istorijoje. Ne vienas istorikas mano, kad būtent čia – Vakarų Europos civilizacijos lopšys. Čia vyko pirmosios Olimpinės žaidynės, čia ir teatro gimtinė. Pirmieji spektakliai buvo vaidinami vynininkystės Dievo Dioniso garbei.
Nenugalėtas nei audrų, nei karų, Atėnuose vis dar stūkso garsusis Akropolis. Tokio tipo pastatai kai kuriuose Graikijos miestuose išdygo dar prieš mūsų erą. Šventyklą ar monumentą čia rasite vos ne už kiekvieno kampo. Be to, graikai mėgsta pasigirti, kad archeologijos muziejų turi daugiau nei bet kuri kita šalis visame pasaulyje. Graikijoje kasmet apsilanko apie septyniolika milijonų turistų. Ir dabar, kai šalį smaugia krizė, srautai sumažėjo palyginti nesmarkiai.
Visų Graikijos vyru Monika apibūdinti nesiryžta. Merginai netgi truputį pikta, kad dabar graikai dažnai pavadinami tinginiais – juk nė vieno tokio Atėnuose nepazista. Tarp jos draugų – įdomūs ir apsiskaitę žmonės, panašūs į jai taip patikusį Jorhą. „O tinginių yra visur: ir Graikijoje, ir Lietuvoje“, – sako emigrantė.
„Tiesa, žmonės juokais mėgsta pasakyt, kad susitinka graikai atsigert kavos, ir tai užtrunka penkias valandas. Tai taip ir yra iš tikrųjų, nes susitinki su draugais – ir gali šnekėti apie viską. Einam kartais ir į klubą – pašokti ir panašiai“, – pasakoja lietuvė.
Skrydžių romantika
Krepšinio čempionatas baigėsi, o netikėtai susitikusių lietuvės ir graiko bendravimas tęsėsi toliau.
„Jau po čempionato ėmėm bendrauti žinutėmis, sms, facebookais, skaipais. Nusprendėm, kad aš privalau atskristi pas jį į Graikiją. Atskridau ir paskui skraidžiau dvejus metus, kol baigiau mokslus Vilniaus universitete ir atsikėliau čia gyvent“, – dalijasi „Emigrantų“ pašnekovė.
Pirmą sykį pas mylimąjį Monika atskrido penkioms dienoms. „Visai nesijaudinau“, – prisimena mergina. Kelionė pas šešiolika metų vyresnį vyrą studentės negąsdino. Giliai viduje ji žinojo, kad viskas bus gerai.
Po pirmosios kelionės į Atėnus Monika pradėjo skraidyti labai dažnai – bent sykį per du mėnesius. Per Kiekvieną kelionę lietuvė vis geriau pažino savo mylimąjį, o vos grįžusi į Lietuvą, jau planuodavo, kaip vėl skris pas Jorhą.
„Mano mama ėjo iš proto – kaip bus su mokslais ir panašiai. Mano tėvai yra labai blaiviai mąstantys žmonės, jie niekada man nesakė – nedaryk to ar ano, jie man visada sakė, kad tu pati nuspręsi, tiesiog pagalvok prieš tai. Mamai pasakiau: viskas bus tvarkoj, mokslus baigsiu“, – pasakoja lietuvė.
Savo pažadą tėvams Monika tesėjo – mokslus Vilniaus universitete baigė. Tačiau dabar ji prisipažįsta: tie dveji metai meilės per atstumą nebuvo lengvas laikas. Dienos Lietuvoje be Jorho slinko be galo lėtai. Vasarą po trečio graiku kalbos kurso Monika praleido Atėnuose, taip nušaudama du zuikius: galėjo gilinti kalbos žinias, o laisvalaikį leisti su mylimuoju. Pamažu pora suprato: vienas be kito jie negali gyventi.
Sulig paskutiniąja mokslo metų diena baigėsi ir Monikos gyvenimas Lietuvoje. Ji net nedalyvavo diplomų įteikimo ceremonijoje. Kai pasipuošę kurso draugai spaudė ranką dekanui ir šventė studijų pabaigą, ji jau buvo už dviejų tūkstančių kilometrų su savo mylimuoju. Ji žinojo: šešiolika metu vyresnis graikas – jos gyvenimo vyras.
Graikiškos vestuvės
Monika žinojo, kad santuokos su užsieniečiais ne visada baigiasi laimingai. Kita šalis, kita kultūra, kiti įpročiai. Tačiau dabar, kai su Jorhu jau atšventė pirmąsias vestuvių metines, ji net neabejoja savo sprendimu teisingumu.
Nors Jorhui jau 41-eri, Monika jam pirmoji žmona. Graikijoje, kaip ir visose Pietų Europos šalyse, įprasta tuoktis vėliau. Tai, kad pirmojo vaiko šeima susilaukia būdama keturiasdešimties, čia nieko nestebina. Kai su milžiniškais lagaminais Monika atvyko pas savo būsimąjį vyrą, iš karto išplaukė atostogų. Tada susitvarkė dokumentus būsimoms studijoms. Kadangi jau prieš tai ne syki lankėsi Graikijoje, pažintis su būsimo vyro draugais ir giminėmis nebuvo iššūkis.
Graikai, kaip ir visi pietiečiai, kalbų mokymuisi neskiria per daug dėmesio. Jorho šeimą pribloškė būsimos marčios graikų kalbos žinios. „Tai, kad aš, būdama Lietuvoje, nusprendžiau studijuoti graikų kalbą, jiems yra stebuklas“, – sako Monika.
Pasaulis tampa vis spalvingesnis. Prieš dešimt metų Lietuvoje santuoka su kitataučiu atrodė visiškai neįprastas dalykas. Dabar tuo, kad lietuvės vyrais pasirenka kitos tautos ar rasės žmones, mažai ką stebina. Bet dažniausiai tėvai vis tiek svajoja apie vyrą lietuvį. Tas pats ir Graikijoje: į blondines iš Šiaurės Europos visiems gražu pažiūrėti, bet ne visi tėvai norėtų užsienietės marčios.
Monikos artimieji graiką Jorhą puikiai pažįsta. Todėl ir vestuvės nebuvo staigmena. Be to, net pati Monika nustebo, kad graikas, kasdien matantis jūrą, palmes ir besišypsančius žmones, šitaip susižavėjo Lietuva – šalimi, kur didžiąją metų dalį tiesiog lyja. O juk Graikijoje saulėta net 250 dienų per metus. Monika liūdi tik dėl vieno: jos mamą ir Jorhą skiria kalbos barjeras, todėl bendravimas kartais tampa komplikuotas.
„Tradicinės graikiškos vestuvės – net ne šventė, o atskiras mokslas“, – mėgsta juokauti graikai. Pagal vietinius papročius, prieš pat vestuves jaunikis privalo viešai nusiskusti. Šią šventės dalį stebi jo artimieji, o skustuvu darbuojasi vienas iš liudininkų.
Jaunikis atsakingas už savo išrinktosios batelius. Jie atkeliauja paštu, ir jeigu netyčia per dideli, ši klaida ištaisoma į vidų prikišant banknotų. Ši tradicija vis dar gyva kai kuriuose Graikijos regionuose.
Jaunosios draugės ant batelių padų užrašo savo vardus. Pasibaigus vestuvių puotai, jos akylai apžiūrinės batelius – juk ta, kurios vardas matyti ryškiausiai, ištekės pirmoji.
Svečių sąrašą dažniausiai sudaro tėvai. Taigi jaunieji nelabai nustemba, savo svarbiausioje gyvenimo šventėje išvydę žmones, kurių išvis nepažįsta. Dėl vestuvių šventės ir Jorhas, ir Monika sutarė: tas vakaras bus pirmiausia jų, o tik paskui svečių.
„Atskrido mano mama, brolis, kelios draugės ir pusseseres su šeimomis. Nusprendėme kviesti tik pačius artimiausius draugus, su kuriais mums iš tikrųjų būtų smagu. Buvo maždaug 65 žmonės. Graikijai tai yra labai mažai. Čia į vestuves, būna, pakviečia ir du, ir aštuonis šimtus žmonių“, – skaičiuoja „Emigrantų“ pašnekovė.
Amžiną meilę graikui Monika prisiekė nedidelėje jaukioje bažnyčioje tarp Antikos laikų griuvėsių.
Net suknelę jaunoji pasirinko panašią į tas, kurias dėvėjo senovės Graikijos deivės. Iš bažnyčios vestuvių puota persikėlė į keturių žvaigždučių viešbutį prie pat jūros. Pro langus ten atsiveria nuostabūs vaizdai. Tačiau vestuvininkams jie mažiausiai rūpėjo – visi šoko ir linksminosi iki paryčių.
„Esu už tai, kad moteris dirbtų“
„Esu be galo laiminga“, – sako Monika. Graikijoje niekas neatsibosta. Jei tik nori pakeisti aplinką, lipi į keltą ir jau mėgaujiesi poilsiu vienoje iš daugybės Graikijai priklausančių salų. Jeigu laiko mažiau – sėdi į automobilį ir paplūdimyje atsiduri kad ir per dešimt minučių.
„Dar reiktų – ir visai smagu būtų – susirast darbą. Manau, ateis ir tam laikas. Kol kas tęsiu mokslus ir panašiai, bet ateityje vis tiek kažkada reikės. Aš esu už tai, kad moteris dirbtų. Aišku, jeigu jai pačiai to reikia“, – laidai „Emigrantai“ tvirtina Monika.
Vyras uždirba pinigus, o žmona rūpinasi namais ir vaikais. Toks šeimos modelis Graikijoje visiškai įprastas. Kaip ir nieko nestebina tai, kad keturiasdešimtmetis vyras vis dar gyvena su tėvais. Monikai tai – nepriimtina. „Noriu pasiekti kažką daugiau nei žmonos statusą“, – sako prieš metus ištekėjusi lietuvė. Taigi pirmiausia ji nori ne vaikų, o karjeros.
