Kartu jie jau per trisdešimt metų. Amerikos prekybos rūmų Lietuvoje garbės pirmininkas, Čilės Respublikos garbės konsulas R.Vizgirda ir buvusi operos solistė, dabar daug padedanti vaikų ir senelių labdaros organizacijoms B.Vizgirdienė, pasakodami savo pažinties istoriją, vis mini žodį „likimas“.
Jie abu gimė Kaune. Buvo krikštyti toje pačioje bažnyčioje. Rimtautas augo Žemaičių gatvėje, Birutė netoliese – Aukštaičių gatvėje. Bet nei jų tėvai, nei jie vienas kito nepažinojo.
Kad susitiktų, reikėjo patirti karo baisumus, pagyventi pabėgėlių stovykloje, persikelti per Atlanto vandenyną ir įsikurti Amerikoje. Po to įveikti dar ne vieną likimo išbandymą, abiem išgyventi pirmųjų santuokų griūtį ir iškentėti draugų bei artimųjų nepasitenkinimą dėl jų meilės.
Rimtautas: O dabar vienas be kito negalime.
Birutė: Rimtautas turi išskirtinai malonią savybę – nei iš šio, nei iš to gali sukurti šventės atmosferą. Be jokios progos. Pavyzdžiui, atsiveria durys, ir pro svetainę, kurioje skaitau, praėjęs Rimtautas balkone paruošia staliuką, uždega žvakę ir patiekia gardžių užkandžių bei vyno.
Tai labai malonu. Tačiau, kad ir kaip gera laiką leisti su savo vyru, norisi susitikti su bendramintėmis, pasikalbėti apie moteriškus reikalus.
Rimtautas: Ir vyrai mėgsta susitikti su draugais, bet manęs tai netraukia. Aš geriau su moterimis būnu.
Birutė: Neretai mano draugės skambina ne man, o Rimtautui, nes žino, kad jis mėgsta pakalbėti.
– Kaip buityje dalijatės pareigomis?
Birutė: Bendro gyvenimo pradžioje visa buitis buvo ant mano pečių. Kai ištekėjau už Rimtauto, kurį laiką dar koncertuodavau. Kai persikėlėme į Teksasą, neturėjome draugų, tai ėmiau namie nuobodžiauti, nes mano muzikinė karjera ėjo į pabaigą.
Sugalvojau ieškoti darbo, bet vyras buvo kategoriškai prieš. Tačiau turiu tvirtą charakterį, lengvai nepasiduodu, tad nutariau darbo ieškoti paslapčia. Laikraštyje apsibraukdavau mane sudominusius darbo skelbimus.
Rimtautas, supratęs mano užmačias, laikraščius su apibrauktais skelbimais išmesdavo. Bet vis tiek radau darbą. Kartą grįžome į namus pasiėmę Rimtauto mamą pas save gyventi, įjungėme telefono autoatsakiklį ir išgirdau žinutę, kad esu priimta į darbą.
Vyras buvo labai nepatenkintas. Tačiau jo mama mane užstojo: „Ko protestuoji, juk ji eina dirbti, o ne leisti tavo pinigų?“
Tada Rimtautas iškėlė sąlygą: „Gali eiti dirbti, bet namie viską darysi tą patį, ką iki tol.“
Sukandau dantis ir nusprendžiau įrodyti jam, kad galiu viską suderinti.
Bet pavargau. Kita vertus, užsispyriau: „Taip negalima. Ir aš turiu teisę bent kartą per savaitę turėti laisvą dieną.“
Tuomet pasakiau vyrui, kad jis gali pykti, trypti kojomis, tačiau sekmadienį namie nieko nedarysiu. Rimtautas bambėjo dvi savaites. Bet nenusileidau.
Galiausiai jis pakvietė kartu važiuoti į knygyną. Apsidžiaugiau, kad turėsiu progą išsirinkti kokią nors knygą. Knygyne pasukome prie skirtingų lentynų. Žiūriu, vyras grįžta su stora kulinarijos knyga.
Maždaug po savaitės vieną vakarą grįžusi iš darbo namo matau: ant stalo stovi šampano taurės, stalas užtiestas gražia staltiese, iš virtuvės sklinda gardūs kvapai. Amo netekau.
Kaip šiandien atsimenu, Rimtautas ruošė patiekalą iš antienos. Bet svarbiausia: kulinarinės šventės mūsų namuose vyksta iki šiol.
Iš pradžių vyras gamindavo tik sekmadieniais, bet šis darbas jam taip patiko, kad į virtuvę koją įkėlė ir šeštadieniais. Dabar – dar dažniau. Manau, kad daug anksčiau galėjau būti principingesnė ir išsireikalauti laiko poilsiui.
Rimtautas: Man nebuvo sunku išmokti kulinarijos paslapčių. Aš daug keliavau verslo reikalais, valgydavau geruose restoranuose ir žinojau, kas yra skanu.
– Abu esate tvirto būdo. Turbūt nelengva išsikovoti savo vietą nesusipykus?
Rimtautas: Aš labai lankstus, ramus, tačiau Birutė yra sunkaus būdo.
Birutė: Man atrodo, kad visi gerai žino tą tavo „ramumą“.
Rimtautas: Na, jei susipykstame, tai tik dėl menkniekių.
Birutė: Anksčiau mane labiausiai užgaudavo tai, kad mano nuomonė nebuvo vertinama.
Rimtautas: Aš greitai atsileidžiu, Birutė į taiką eina ilgiau.
Birutė: Anksčiau širsdavau tris dienas, o dabar tik valandą.
Rimtautas: Žmonės mūsų santuokai prognozavo vienus metus. Bet mano mama buvo tokia pat tvirta kaip aš.
Tėvas visada jai nusileisdavo.
Birutė: Aš tau nusileidžiu.
Rimtautas: Žinau, nesu lengvo charakterio. Bet metams bėgant išmokome lankstumo.
– Ką draugai sakė, kai metai praėjo, o jūs visi dar buvote kartu?
Rimtautas: Buvo apstulbę. Vėliau nebekreipė dėmesio. Kitą vasarį bus 33 metai, kai mes – kartu. Visada minime vestuvių metines. Dažniausiai tuo metu viešime Meksikoje pas Birutės brolį. Jis turi nuostabią vilą.
– Ar dovanojate dovanas?
Birutė: Rimtautas nesišvaisto dovanomis, bet, pavyzdžiui, per mūsų vestuvių metines visuomet padovanoja ką nors gražaus.
Jis žino, kad ypač mėgstu žiedus, tad stengiasi mane nustebinti juvelyriniu dirbiniu.
– Kada susipažinote?
Birutė: Aš Rimtautą pirmąkart pamačiau tautinių šokių šventėje Čikagoje. Tai buvo aukštas, dailus juodaplaukis. Jis puikiai šoko, pamaniau, kad jo partnerei labai pasisekė.
Po to jį pamačiau Niujorke. Ročesteryje, lenkų rajone, mano tėvai turėjo restoraną. Mama šeimininkavo virtuvėje, o aš, būdama septyniolikametė, turėjau aptarnauti 11 staliukų.
Vieną dieną restorane pasirodė Rimtautas su kompanija. Žmonių buvo daug, nespėjau suktis.
Staiga Rimtautas ėmė garsiai piktintis, kad per lėtai dirbu. Tai mane labai įžeidė.
Jei kas nors man tuomet būtų pasakęs, kad tas išpuikęs vaikinas taps mano vyru, būčiau atkirtusi – tik per mano lavoną.
Po daugelio metų kiekvienas mūsų sukūrėme šeimas.
Kartą draugė pakvietė į vakarėlį. Dar neįėjusi į patalpą išgirdau juoką žmogaus, kuris prieš daug metų mane įžeidinėjo. Iškart prisiminiau nemalonų atvejį restorane. Rimtautas neatsiminė. Tada pasijutau dar blogiau.
Rimtautas: Aš norėjau Birutę pašokdinti, bet ji nesutiko. Pirmą kartą gyvenime moteris atsisakė su manimi šokti. Porą metų ant jos pykau.
Birutė tuo metu buvo žinoma operos solistė, daug koncertavo. Aš ją mačiau „Čigonų barone“ atliekančią pagrindinį vaidmenį. Atrodė įspūdingai.
Birutė: Ilgai draugavome šeimomis, vaikai vieni kitus pažinojo. Visi tinklinį žaisdavome Santa Monikos paplūdimyje.
Kai tapome pora, abu jau buvome išsiskyrę.
– Ar nesibaiminote, kad ir antroji santuoka gali nenusisekti?
Birutė: Pirmaisiais metais buvo nelengva, nes turėjau tris vaikus iš pirmosios santuokos, Rimtautas turėjo du vaikus. Tarp jų iš pradžių buvo trintis.
Ypač sunku būdavo per šventes. Aš norėdavau, kad visi vaikai susirinktų, bet tai būdavo neįmanoma. Dabar galiu pasidžiaugti savo pirmojo vyro pakantumu – kai susitinkame per šventes, jie su Rimtautu kalbasi, juokauja.
– Kokių šeiminio gyvenimo patarimų duodate savo vaikams?
Birutė: Svarbiausia šeimoje – pakantumas, nes vaikams tėvų nesantaika yra skausminga.
– Neretai žmonės Lietuvoje išeina į pensiją ir jaučiasi niekam nereikalingi.
Birutė: Amerikoje populiaru kokį nors savo gyvenimo tarpsnį paskirti savanoriškai veiklai. Maždaug 80 procentų žmonių nori savanoriauti, ypač išėję į pensiją. Manau, kad ir Lietuvoje sveiki pensininkai rastų ką veikti.
Jeigu esi praktikuojantis katalikas, gali nueiti į bažnyčią ir valandą ar dvi per savaitę bažnyčios raštinėje telefonu suteikti reikalingą informaciją dėl krikštynų, vestuvių ar laidotuvių.
Galima nuvykti į vaikų globos namus ir paskaityti pasaką mažyliams, kurie dar neina į mokyklą. Taip pat galima nueiti į ligoninę ar senelių namus ir pabendrauti su vienišais žmonėmis.
Kiekvienas nori pasijusti reikalingas, o savanorystė tam puikiai padeda.
Rimtautas: Aš visada buvau užsiėmęs įvairiais verslo projektais, o Birutė daug laiko skiria labdaringai veiklai.
– Kaip puoselėjate jaunatviškumą?
Rimtautas: Nesportuoju, valgau ką noriu. Esu dėkingas savo genams. Gyvenime beveik nesu sirgęs. Eina jau 78-i metai. Mano mama mirė būdama 96-erių. Birutė irgi sveika moteris.
– Dabar populiari žaliavalgystė, taip pat rekomenduojama po šeštos valandos vakaro nevalgyti.
Rimtautas: O aš anksčiau nei šeštą valandą vakaro nevalgau.
Birutė: Juk ne tiek daug laiko liko džiaugtis gyvenimu. Jokių dietų nepripažįstu.
Bet mano filosofija yra tokia, kad valgyti reikia su saiku.
Rimtautas: Mėgaujamės gyvenimu. Vasaras stengiamės praleisti Lietuvoje – čia gražu. Sodyboje turime dviratį, kartais jį paminu. Jaunystėje daug sportavau. Valgau ką noriu – tik lietuviško maisto nemėgstu.
Man patinka italų, prancūzų, kinų, japonų, tailandiečių patiekalai. Sočiausiai valgome apie septintą ar pusę aštuntos valandos vakaro. Galėčiau tą ritualą nukelti ir į devintą valandą vakaro, bet Birutė nori anksčiau.
– Ar visada pietaujate ar vakarieniaujate kartu?
Rimtautas: Visada.
Birutė: Nebent aš su draugėmis esu sutarusi pavakaroti.
– Tikriausiai ir miego ritmas sutampa?
Birutė: Tuo pat metu einame miegoti, tuo pat metu ir pabundame. Rimtautas dirba namie, turi kabinetą. Todėl mes beveik 24 valandas per parą esame kartu.
Rimtautas: Bet į savo gyvenimą įsileidžiame ir draugų. Mėgstame sulaukti svečių, mielai priimame draugų kvietimus susitikti. Tik kartais vis dar būna keista, kai žmonės mus pavadina amerikonais. Juk mudu su Birute gimėme Kaune, tik po ilgų likimo išbandymų grįžome ne į gimtąjį miestą grįžome, o į Vilnių.
Birutė: Į Lietuvą grįžti nusprendė Rimtautas. Jis pasakė: „Aš važiuoju.“ Kas man liko? Negi gyvensiu atskirai nuo vyro.
