Vilniuje, stoties rajone, sename namie įsikūręs „Tarptautinės Krišnos sąmonės bendrijos centras“ (ISKCON). Priešais seną pastatą žaliuoja vešli kiemo augalija, žydi gėlės, matyti vaikų smėliadėžė, keletas suolelių. Iš pirmo žvilgsnio nepanašu, kad čia įsikūrusi krišnaitų šventykla. Su S. Domarku kalbamės šventyklos kieme.
– Kaip įsitraukėte į bendruomenės gyvenimą?
– Nuo 15 metų pradėjau medituoti. Tokia gal labiau savo susigalvota technika, nes apie tai nebuvo jokios informacijos. Tuo metu viduje jutau daug pykčio, paauglystės maišto.
Ir kažkuriuo metu, apie 1987 metus, perskaičiau tokį straipsnį, kuris vadinosi „5 valanda ryto“ ar „2 valandos miego“ – kažkaip panašiai vadinosi, apie krišnaitus, kokie jie vargšeliai, kaip kankinasi taip anksti keldamiesi ir kartodami savo „Hari Krišna“ mantrą. Ir, kaip bebūtų keista, ten buvo užrašyta visa „Hari Krišna“ mantra. Prisimenu, kad man tas straipsnis pasirodė įdomus, toks keistas, bet labiausiai užstrigo mantra. Aš jos net nesimokiau, bet gal savaitę laiko ji man vis mintyse painiojosi.
Po to, 1989 metų pabaigoje, mane pakvietė draugas į krišnaitų susitikimą. Vėliau su tuo pačiu draugu lankiausi nedidelėje „Hari Krišna“ šventyklėlėje Šiauliuose, kurią įkūrė vienas krišnaitas iš Panevėžio. Ten sekmadieniais vyko programos. Tai nuo to laiko aš ten ir įstrigau.
– Kaip į įsitraukimą į bendruomenę reagavo jūsų tėvai?
– Mano pradinis susidomėjimas, meditacijos stipriai tėvams nekliudė, gal tik tiek, kad buvo keistos. Kai aš tapau krišnaitu, kelis metus tai slėpiau nuo savo tėvo, nes jis buvo labai konservatyvus, bijojo visų naujovių. Turėjo tokį iš tarybinių laikų likusiį požiūrį, kad bet kokia naujovė gali kelti pavojų. Mama tai labai lengvai priėmė mano pasirinkimą. Kai tapau vegetaru, mama man atskirai gamindavo maistą, vėliau mano brolis tapo vegetaru, ir jau aš su broliu pradėjome gaminti maistą.
Tuomet mama nustojo gaminti valgyti, nes pradėjo valgyti tai, ką mes pagamindavome, o galiausiai pasakė tėvui, kad jis pats pasigamintų sau pietus, nes ji jau būdavo pavalgiusi. Tėvas labai dėl to pykdavo ir sakydavo, kad mūsų „jovalo“ nevalgys, buvo labai priešiškas vegetarizmui. Dabar jau praėjo daug metų, ir mano tėvas beveik priverstas būti vegetaru, nes yra 74-erių ir sveikata neleidžia valgyti bet ko.
Bet pirminė tėvo reakcija buvo labai priešiška, nors mama visą laiką palaikė. Prireikė poros – trejeto metų, kad mano tėvas suprastų, kas čia per idėja, kad čia niekas netampa kažkokios sektos aukomis, kad nepardaviau savo buto, neatidaviau tėvų nuosavybės ir netapau baisus žmogus. Dabar su tėvu palaikome draugiškus santykius, jis sako, kad aš esu vienintelis žmogus, su kuriuo jis gali pafilosofuoti.
– Kaip manote, kodėl žmonės renkasi tokias tolimų kraštų tradicijas?
– Aš labai abejoju, kad lietuviai yra sukūrę savo vietinę religiją ar tradiciją, netgi ta pati pagonybė vargu ar buvo lietuvių sukurta. Ir vargu ar patys lietuviai buvo amžini šios teritorijos gyventojai. Kai vyko didysis tautų kraustymasis, lietuviai atkeliavo į šią teritoriją irgi iš kažkur. Tuomet kas yra sava? Ar tos tradicijos, kaip sako mūsų konstitucija, kurios susiformavo per 500 metų? Bet jos taip pat atneštos, krikščionybė taip pat atnešta ir ne ką iš artimesnių kraštų, Izraelis nėra labai stipriai arčiau negu Indija. Šiais laikais žmonės renkasi ideologijas, o ne teritorijas. Renkasi ideologijas, kurios jiems yra suprantamos ir priimtinos.
– Galbūt pastebėjote, kad yra kokia nors bendras žmonių tipas ar grupė, kurie prisijungia prie jūsų bendruomenės?
– Pačioje pradžioje 1980-1990 metais prisijungdavo tik labai jauni žmonės, studentai. Tik tokiu būdu, per studentus, Krišnos sąmonė atėjo į Lietuvą iš Latvijos, Rusijos. Tuo metu visi buvo labai jauni ir radikalūs. Jie atėjo į Krišnos sąmonę galvodami, kad jie pakeis pasaulį, arba kad visas pasaulis yra pasiklydęs, apgautas, ir jie vieninteliai žino tiesą ir atsakymus į visus klausimus. Buvo toks jaunatviško užsidegimo laikotarpis. Ir dėl to buvo labai daug nusiskundimų šiuo judėjimu Lietuvoje. Buvo gauta labai daug skundų, Krišnos sąmonės judėjimas buvo prie pavojingiausių sektų. Bet vėliau viskas pradėjo keistis, žmonės suprato, kad krišnaitai ne vien tik šventyklose gyvena, jie – dirbantys žmonės, turintys socialines pareigas, atsakomybes, socialinę padėtį.
Dabar tie visi studentai suaugo, labai maža dalis liko vienuoliais, dauguma vedė ar ištekėjo, turi darbus, augina vaikus. Jie nebegali būti tokie neatsakingi, nebegali demonizuoti viso pasaulio.
Krišnos sąmonė yra kongregacinis, parapijietiškas judėjimas. Dabar Lietuvoje turime daug subrendusių bendruomenių, praktiškai kiekviename mieste, netgi miesteliuose ar kaimuose jų yra. Ir jie tampa vis įdomesni žmonėms, jie nebesako žmonėms, kad yra vieninteliai teisūs, jie tiesiog gyvena savo gyvenimą, gal kiek kitokį nei visi. Vegetarizmas jau nieko nebestebina, o paprasto gyvenimo idėja dažnai domina žmones, kurie jau persisotinę vartotojiškumo. Pavyzdžiui, Ignalinos rajone gyvena šeima ir augina jaučius ir jais aria žemę. Jie neperša jokios ideologijos, jie tiesiog daro tai, ką moka daryti – auginti jaučius ir jais rūpintis.
– Kaip mieste gyventi paprastai?
– Pirmiausia reikėtų mąstyti sąmoningai. Aplinkiniai dalykai, norėjimas daiktų, kurių tau nereikia, nusineša mūsų sąmonę. Jei žmogus nejaučia ramybės, tai neįmanoma ir laimė. Norint mieste gyventi paprastai, tikriausiai reikėtų medituoti. Mūsų meditacija labai paprasta, mes kartojam „Hari Krišna“ mantrą. Yra ir kitų meditacijos būdų, kuriuos galima pasirinkti, bet juos reikia sąmoningai praktikuoti, ir tai padeda suvokti Dievą. Dievą-baudėją ar Dievą-valdovą yra sunku, bet suvokti Dievą kaip grožį yra žymiai paprasčiau, nes grožis visą laiką traukia žmogų. Dėl to galvoti apie gražius žmones ar daiktus visuomet lengviau negu apie tai ką reikia padaryti, kas privaloma ar būtina.
– Materialūs dalykai irgi yra gražūs, tada kodėl reikia gyventi paprastai?
– Vedos neliepia atsisakyti turto, jeigu jo turi. Turtas nėra blogis, tai kaip tik geros karmos ženklas. Visa bėda vartotojiškume. Jeigu aš matau lauke augant gražią gėlę, aš galiu ja pasigėrėti, pasidžiaugti, kokia ji graži, ir nueiti toliau. Bet vartotojiškumas reiškia, kad aš mažiausiai norėsiu ją nufotografuoti, pasiimti sau atminimui. Blogesnis atvejis bus, jei aš norėsiu ją nusiskinti ir parsinešti sau namo. Matyti grožį visame kame reiškia jį priimti, gerbti, bet nesisavinti. Jeigu mes suvokiame Dievą kaip grožį ir save kaip jo dalį, mes nesame jo savininkai. Tas noras savintis griauna visą mūsų pasaulį, gamtą ir civilizaciją.
– Papasakokite apie įprastą dieną bendruomenėje.
– Kiekvieną rytą šventykla atveria duris nuo pusės 5, tuomet prasideda pirmosios pamaldos. Paprastai ateina keletas žmonių. Apie 5 valandą visi susirinkę pradeda kartoti savo mantrą ir tai daro apie 2 valandas. Apie 7 valandą prasideda kita ceremonija, 8 valandą būna paskaita iš vedų raštų, o 9 valandą būna pusryčiai. Po jų kiekvienas eina į savo darbus arba kažką veikia šventykloje. Po to apie 13 valandą būna pietūs, o po pietų – vėlgi visi išsiskirsto. Vakare apie 18 valandą vėl visi susirenka, būna vakarinė garbinimo ceremonija, paskaita iš vieno svarbiausių vedų tradicijos tekstų „Bhagavad Gita“, o apie 21 valandą vakaro visi skirstosi į namus miegoti. Tokia yra įprasta diena, išskyrus sekmadienį. Sekmadieniais 15 valandą dienos vyksta programa svečiams.
– Ar yra privaloma dalyvauti visose ceremonijose?
– Nėra nieko privalomo. Be jokios abejonės, jei kažkas gyvena šventykloje, o gyvena tik keletas žmonių, iš jų yra tikimasi, kad jie ateis bent į rytinę programą. Juk koks tikslas gyventi šventykloje, jei tau neįdomu, kas joje vyksta?
– Kaip švenčiate šventes?
– Galbūt tai bus paradoksalu, bet žodis „švęsti“ lietuvių kalboje yra kilęs iš „laiką praleisti šventai“ , o ne „linksmintis“. Be jokios abejonės, krišnaitai linksminasi, bet švęsdami tam tikras šventes mes badaujame. Badavimas tęsiasi iki vidurdienio ar vakaro. Pavyzdžiui per Krišnos atėjimo šventę badaujama iki vidurnakčio. Bet tai nėra privaloma, tikrai niekas nieko neseka ar nepuola persekioti.
O linksminamės dainuodami ir šokdami. Kartais mūsų klausia „Kodėl jūs dainuojate ir šokate gatvėse?“ ir tuomet man iškyla klausimas – argi tai ne tai, ką visi norėtų daryti? Nes visi norėtų – bet tą daryti gali tik išgėrę arba krišnaitai, nes jie nėra pakankamai atsipalaidavę. Mes dainuojame labai paprastą mantrą, tik trys žodžiai – hari Krišna rama – dainuojame pačiomis įvairiausiomis melodijomis, ir linksmai, ir liūdnai – pagal nuotaiką, kaip išeina. Bet kas gali prisijungti dainuoti kartu, šoki, ar tiesiog klausytis, jokios ideologijos. Mes dainuojame kitiems nesuprantamus žodžius, jei žmogus tuo netiki ar tiesiog nesupranta, tai jam nėra skirtumo – dainuoti su mumis, ar „lalala“. Jei žmogus juos supranta, tai jis suvokia, kad dainuodamas valo savo protą ir sąmoningėja.
– Ar dažnai išeinate į gatves?
– Išeiname tik penktadieniais. Ir labai įdomu, kad tų išėjimų, bent jau Vilniuje, niekas neorganizuoja. Tiesiog visi žino, kad penktadieniais 4 valandą iš čia išeis ir susirenka patys, kas nori. Kartais būna daugiau žmonių, kartais mažiau. Bendruomenės vadovai dažniausiai dalyvauja, tačiau niekas nėra priverstas, eina tie žmonės, kuriems tai patinka.
Aš irgi praktiškai kiekvieną penktadienį einu, atvažiuoju dviračiu iš savo darbo ir prisijungiu maždaug nuo vidurio, Vinco Kudirkos aikštės. Gal pačioje pradžioje būna barjeras, kad kaip čia dabar gatve eiti, tu šoki, dainuoji, į tave žiūri – tai nėra įprasta. Bet praeina kelios minutės, atsipalaiduoji ir tas barjeras dingsta. Tiesiog eini ir dainuoji negalvodamas, ką kiti apie tave galvoja.
O viso to misija – mes dainuojame „Hari Krišna“ mantrą ir tikime, kad ją išgirdę žmonės ją atsimins, jų sąmonė praskaidrės ar bent pagerės nuotaika. Dažniausiai taip ir būna, žmonės šypsosi, fotografuoja. Krišnaitus jau atpažįsta, nes mes eidami daliname saldumynus, nes tai taip pat vedų tradicija – šokti, dainuoti ir vaišinti. Mūsų tradicijoje labai svarbu, kad viską ką valgome, pirmiausia pasiūlome Krišnai. Tai, ką jau pasiūlėme Krišnai, tampa prasada arba Dievo malone, tai apvalo nuo karmos ir nuodėmės.
– Galbūt teko sulaukti priešiškų reakcijų ar smurto?
– Taip nutinka labai retai. Kokie nors girti ar nesusipratę žmonės, vadinamieji „ereliai“, kartais puola nesuprasdami, kas čia vyksta. Bet taip buvo tik keletą kartų. Kartą Palangoje krišnaitus užpuolė kažkoks girtas žmogelis, bet jie labai greitai su juo susitvarkė. Taip kultūringai paguldė ant žemės, ir jis labai greitai nurimo, o žmonės aplinkui plojo krišnaitams. Tokių žmonių, kuriems nepatinka, visuomet yra. Kartais yra įsitikinusių, kad Lietuva krikščioniškas kraštas ir jokių kitų religijų čia negali būti, tai eidami pro mus jie demonstratyviai užsikemša ausis.
– Ar laikote save pacifistais?
– Ne, šiame pasaulyje yra daug netaikių žmonių ir būdas juos sustabdyti nėra labai taikus. Bent jau vedų tradicijos kalba apie tai, kad niekšą reikia sustabdyti ir tai reikia padaryti jėga. Bet turi būti žmonės, kurie tai daro ir privalo įgyvendinti prievartą – kariuomenė ar policija – jeigu jie nesugeba to padaryti, tada žmonės privalo patys gintis. Negaliu pasakyti, kad krišnaitai yra už ar prieš mirties bausmę, nes yra labai daug skirtingų atvejų. Tais atvejais, kai mirties bausmė yra skiriama teisingai, vedos sako, kad mirties bausmė gali būti išeitis. Žmogus taip atperka savo blogą karmą ir kitą gyvenimą pradeda be tos nuodėmės.
– Sugrįžtant prie virtuvės – jūs nevalgote mėsos, kiaušinių, svogūnų, česnakų ir grybų – kodėl?
– Mėsa ir žuvis tai turbūt paprasčiau, nes vis daugiau ir daugiau žmonių suvokia, kad gyvūnų žudymas yra morališkai nepateisinamas. Jeigu trūksta maisto, badaujame tuomet net ir vedos sako, kad badmečiu mėsą valgyti galima. Kaip teigia vienas vedų tekstų „Manu Samhita“ – žmogų, kuris duoda įžadą nevalgyti mėsos – šlovina dievai. Mėsos atsisakymas skirtas dvasingumo siekiantiems žmonėms, tačiau gailesčio kitiems augimas jau yra dvasingumo siekimas.
Tiek vedų tradicijoje, tiek budizmo praktikoje manoma, kad svogūnai ir česnakai trukdo meditacijai. Jie žmogaus viduje iššaukia tam tikras chemines reakcijas, kurios trukdo žmogui susikaupti ir medituoti. Nėra draudžiama valgyti grybus, bet jie irgi yra laikomi maistu, kuris temdo sąmonę, galėčiau pasakyti, kad netgi bulvės temdo sąmonę, nes jose labai daug krakmolo ir mažai vertingų savybių. Tai maisto produktai, kurie labai apsunkina organizmą, paima iš jo daug energijos ir duoda mažai naudos.
– Galbūt jūsų bendruomenės nariai turi bent kartą gyvenime aplankyti Indiją?
– Privalomumo nėra. Greičiau yra noras, iš pirmų rankų patirti tą visą tradiciją, kultūrą. Nors Krišnos sąmonė nėra indiška, ji universali, kadangi vedos yra amžinos ir transnacionalinės. Įvairūs šventraščiai aprašo Krišnos nužengimą į šį pasaulį, kuris buvo Indijoje Vrindavano mieste. Ir tie, kurie praktikuoja, tikrai nori ten nuvažiuoti, aplankyti tas vietas. Šis miestas, kuris pagal dydį galėtų būti kaip Alytus, turi virš 5000 tūkstančius šventyklų, žmonės ten gyvena labai dvasingai.
– Kokių trūkumų turi jūsų bendruomenė?
– Bet kokioje tradicijoj galima rasti religinės neapykantos ar fanatizmo apraiškų. Mane kartais liūdina fanatizmo pasireiškimai, kurie kyla iš nežinojimo. Kai kažkas pradeda pasauliečius vadinti demonais, aš visuomet matau, kad tai yra jauno, naujo žmogaus nesupratimas, neišprusimas.
