Uteniškio Valentino Šimonėlio sukurta skulptūra puodžiams yra vienintelė Lietuvoje, o gal ir net Europoje.
Puodininkystės amato meistrus taip pagerbęs uteniškis nesirengia nuleisti rankų ir planuoja kitąmet pastatyti dar ir didelį paminklą moliniam ąsočiui.
„Sėkmingai veikiantį muziejų turiu, o dabar prie jo ėmiausi kurti ir puodžiaus parką“, -- plačiai šypsodamasis kalbėjo daugiau nei keturis dešimtmečius puodininkyste besiverčiantis 65 metų V.Valiušis.
Kuria tik geras emocijas
„Čia ne muziejus, o jėga!“, „Tikrai neprastas muziejus“, „Šiame muziejuje patyriau abipusį orgazmą“, „Iš Dievo rankų – į Puodžių Puodžiaus Vytauto rankas. Stebuklai!“, „Čia daug molio, saulės, šilumos ir meilės“, „Esu daug keliavusi po įvairias šalis ir aplankiau daug įdomių vietų bei unikalių muziejų, tačiau 3 tūkstančių įvairių ąsočių, vazų, puodų ir puodynių dar neteko matyti. Be šio muziejaus šeimininko charizmos ir pozityvios nuotaikos muziejus neturėtų tiek gyvybės ir spalvingumo“ – tai vos kelios lankytojų nuomonės iš daugybės jų, surašytų net keliomis kalbomis storoje muziejaus atsiliepimų knygoje per beveik penkiolika jo gyvavimo metų.
V.Valiušis suskaičiavo, jog vien per pastaruosius devynis mėnesius šioje jo molio karalystėje apsilankė iki 8 tūkstančių žmonių.
Pasak V.Valiušio, įžengę į muziejų pirmiausia visi labai nustemba, kadangi nesitiki tokiame mažame miestelyje kaip Leliūnai išvysti europinio lygio muziejų su šiuolaikiškomis ekspozicijų salėmis ir skoningai jose išdėliotais kelių laikmečių molio dirbiniais.
„Jei anksčiau sulaukdavau ypač daug vaikų, kuriuos atveždavo autobusai „Ikarus“, tai dabar čia dažniau atvyksta mokytojai, profesoriai, verslo atstovai ir praleidžia po 1 – 2 valandas, dalyvauja edukacinėse pamokose.
Būna, atvažiuoja visi rimtais veidais, susikaupę, kaip į kokias laidotuves, o išvyksta patenkinti ir atsipalaidavę.
Visi sako, kad muziejus kuria geras emocijas, čia puiki aura“, – kalbėjo energija ir gera nuotaika trykštantis muziejaus šeimininkas.
Jis pats čia dirba muziejininku ir pasakoja lankytojams lietuviškos keramikos istoriją bei sugriauna ne vieną mitą apie puodininkystę.
Sanatorija seniems puodams
Kai 2000 metų rudenį senojoje Leliūnų mokykloje V.Valiušis nusprendė įkurti savo vardu pavadintą keramikos muziejų, bene pagrindinis jo tikslas buvo visiems parodyti jo per daugiau kaip du dešimtmečius surinktą senosios keramikos kolekciją.
Prieš tai net aštuonerius metus vyras savo lėšomis – investavo apie 300 tūkstančių litų, sutvarkė šį dviejų aukštų, 600 kv.m. ploto pastatą.
Autentiški puodai ir puodeliai, puodynės, dubenėliai, ąsočiai, palivonai, bosai, lekai, terlės, čerpės ir kiti, kuriems dešimtys, o gal ir šimtai metų, sudaro beveik du trečdalius visų muziejaus eksponatų.
„Čia jiems gera – tai tarsi senelių namai, sanatorija“, – švelnai glostydamas senus molinukus šypsojosi puodžius.
Lietuvos keramikos raidą atspindintys, įvairių formų ir skirtingos paskirties darbai išdėstyti pagal etnografinius regionus chronologine tvarka.
Šalia jų glaudžiasi ir etnografiniai eksponatai: girnapusės, akėčios, indaujos, geldos, kibirai, piestos, anderėlės ir kita, bei paties V.Valiušio kūrybą pristatantys įspūdingi darbai.
Keramikos muziejaus dirbtuvėse yra įrengtos trys modernios patalpos: viena jų skirta lipdytinės keramikos mokymui, antra – žiedžiamosios, o trečiojoje – pastatytos keramikos diegimo krosnys.
Muziejaus lankytojai čia gali patys nužiesti pirmąjį savo gyvenime puodą.
„Man patinka daryti šventę ir sau, ir kitiems“, – trumpai atsakė V.Valiušis, paklaustas, iš kur tas jo nesavanaudiškumas ir dosnumas.
Su moliu – nuo vaikystės
Pats V.Valiušis niekada neskaičiavo, kiek per savo gyvenimą nulipdė ir nužiedė molinukų – ne vieną šimtą ir ne du, o šimtus tūkstančių, kasmet sunaudodamas po 20 tonų molio.
„Geras meistras per dieną turi pagaminti ne mažiau kaip šimtą puodų ir dirbti po 100 – 110 valandų per savaitę“, – teigė V.Valiušis.
Vyras nemėgsta, kai jį vadina keramiku ar tautodailininku.
Sako, jog esąs paprastas kaimo puodžius, savamokslis trečios kartos puodžių atstovas.
„Esu gimęs ant molio krūvos – pirmosiose savo vaikystės nuotraukose sėdžiu su tėvais visas moliuotas, tarp puodynių ir molio krūvų.
Mano senelis, tėvas, dėdė buvo puodžiai ir net mama turėjusi savo keramikos verslą“, – sakė jis.
Žiedžia kaip Dievas
V.Valiušis tikina, jog visą gyvenimą gamina tik tai, ko reikia žmonėms.
Sovietmečiu perkamiausi buvo gėlių vazonai, tad prigamino didžiules jų serijas, Lietuvos Atgimimo laikotarpiu „ant bangos“ buvo liaudiški ąsočiai ir vazos, o dabar pirkėjai dairosi funkcionalių indų maistui gaminti.
„Šiemet sukako lygiai 35 metai, kai prekiauju Kaziuko bei kitose rimtose šalies mugėse.
Jos man – gyvenimo būdas, į kiekvieną mugę vykstu kaip į pasimatymą su savo senais pažįstamais.
Su mano inicialais, dviguba „V“ – „W“ paženklintų keramikos gaminių dažniausiai ieško nuolatiniai pirkėjai. Perka sau, dovanoms“, – sakė V.Valiušis.
Tarp jų ne tik tradiciniai, perkamiausi puodai ir puodynės, bet ir puodžiaus meistrystės, vadinamo „aukštojo pilotažo“ kūriniai – itin elegantiškos, miestietiškos, į dangų šaunančios žvakidės, įvairūs juodosios keramikos darbai.
Pastarieji, iš pirmo žvilgsnio, verčia net abejoti iš ko jie yra pagaminti – vienur atgyja matinė juoda spalva, kitur – itin glotni, metalinio žvilgesio, su subtiliais vaivorykštiniais atspalviais.
Paklaustas, koks yra geriausias jo darbų įvertinimas, puodžius ilgai negalvoja:
„Vienas ryškiausių mūsų keramikų, daug metų vadovavęs keramikos katedrai Lietuvos dailės akademijoje – Juozas Adamonis apie mane yra pasakęs: „Jis žiedžia kaip Dievas“.
O iš mano pirkėjų įstrigo du.
Užpernai per Kaziuko mugę viena moteris labai ilgai rinkosi ąsotį – keista buvo matyti, kai jį kiekvieną liečia ir apglosto, kol pagaliau šalia stovėjusiam savo vyrui pasakė: „Šitas gražus“.
Tik tada pamačiau, kad ta moteris – akla.
O prieš keletą metų viena pirkėja per mugę irgi labai ilgai čiupinėjo kiekvieną mano darbą, kol ėmė šaukti į šalį nuėjusiam sutuoktiniui: „Šitas ąsotis manęs nepaleidžia!“
Dar atkreipiau dėmesį, kad mano gaminį įsigijęs pirkėjas ji paima į rankas ir iškart priglaudžia prie širdies“.
