H.Shulmanas užaugo su įtėviais. Jis dabar, sulaukęs 40-ies metų, su žmona ir dviem podukrom gyvena San Diege. Be to, vyras neseniai išleido knygą, kurioje atskleidė, kaip jau suaugęs surado savo biologinę motiną.
H.Shulmanas vieną dieną per televiziją pamatė reklamą, kurioje buvo žadama padėti vėl susisiekti su brangiais žmonėmis, rašo „Daily Mail“. Jis už informaciją užmokėjo 50 dolerius (44 eurus) bei galiausiai susiskambino su savo gimdytoja.
Jie susitarė susitikti kavinėje. Vyro motina pripažino, jog negalėjo susitaikyti su ta mintimi, kad sūnui reiktų išskirtinės priežiūros, tačiau ji nesigaili to, ką padarė.
Kai H.Shulmanas gimė, Naujojo Džersio valstija ėmė jį globoti.
Jis 3 metus praleido ligoninėje, o tada persikraustė pas savo pirmuosius patėvius Edą ir Shirl Mackey. Vaikas ten gyveno iki tol, kol jam sukako 16.
Jis vėliau dar pora kartų pakeitė namus – kurį laiką pagyveno su vokiete ir savaitę pabuvo su žydų šeima.
H.Shulmanui retkarčiais būdavo atliekamos operacijos. Jo paskutiniai namai buvo Niujorke, netoli ligoninės, su Vito ir Mary Signorelli šeima. Vaikinas liko vienas, kai jam sukako 18.
Neplanavo susitikti su tėvais
H.Shulmanas atsilaikė prieš gyvenimo sunkumus ir po 20-ies metų žiūrėdamas televizorių pamatė reklamą, kuri jį suintrigavo.
„Būčiau užsnūdęs, jei mano dėmesio nebūtų patraukusi viena reklama, – pasakojo jis. – Ekrane mirgėjo numeris, kuriuo siūloma skambinti tiems, kurie nori ir vėl susitikti su dingusiais brangiais žmonėmis.
Buvo rodomi džiaugsmingi vaizdai – vyrai, moterys ir vaikai išskėstomis rankomis bėgo pasitikti vieni kitų, tuštuma jų širdyse užsipildė.
Susiradau tušinuką ir užsirašiau numerį.“
Vyras kitą dieną paskambino užsirašytu numeriu, pateikė asmeninę informaciją ir užmokėjo pinigus. Konsultantas jam pasakė, kad turėtų susisiekti po maždaug šešių savaičių.
„Niekada neplanavau vėl susitikti su savo gimdytojais, – prisipažino jis. – Tiesa, vaikystėje buvo momentų, kai beviltiškai troškau prisiglausti prie savo mamos, bet vėliau atsiribojau nuo bet kokių minčių apie tėvus.
Mąsčiau, jog man jų nereikia, jei jie nė nebandė susisiekti su manimi.
Tačiau po to vieno skambučio ėmiau įsivaizduoti savo tikruosius tėvus. Galvojau apie tai, kokie jie gali būti. Bandžiau įsivaizduoti, kaip jie reaguotų į mano skambutį.
Kilo įvairių klausimų – ar mama palūžo, kai pamatė mano deformuotą veidą? Ar tai ją labai paveikė psichologiškai? Ar mano tėvas privertė ją mane palikti? Ar tai buvo ultimatumas – pasirinkimas tarp manęs ir jo?“
Kalbėdama tramdė ašaras
Vyras po kelių savaičių gavo Naujajame Džersyje gyvenančių Shulmanų telefonų sąrašą. Jis žinojo, jog jo tėvų vardai buvo Leonardas ir Sarah, todėl skambino žmonėms su šiais vardais.
H.Shulmanas laukto atsakymo sulaukė po trečio skambučio.
Ragelį pakėlė moteris, kuri prisistatė esanti Sarah.
„Gali būti, jog esi mano biologinė motina,“- pasakė jai Howardas.
Jis netrukus išgirdo tramdomas ašaras.
„Visada žinojau, kad man paskambinsi,“- sušnabždėjo ji.
Moteris savo sūnaus paklausė, kaip jam sekasi gyvenime – ar jis susituokęs ir ar turi vaikų. Tada ji pranešė, jog jos vyras miręs.
„Kodėl mane palikai?“- paklausė H.Shulmanas.
Jo mama ilgam nutilo, o tada bandė pasiteisinti. Ji teigė, jog tuo metu jai buvo per sunku.
Vyras negavo aiškaus atsakymo, o pokalbis pakrypo kita linkme. Jis išsiaiškino, kad turi vyresnį brolį Davidą, sesę Linda ir jaunesnį brolį Josephą. Visi jie žinojo apie savo brolį.
H.Shulmanas pasiūlė susitikti. Jo motina kiek pagalvojusi sutiko.
Susitikimas labai išsekino
Vyras atvyko taksi ir pamatė ant vieno iš suoliukų sėdinčią smulkią moterį.
„Ar tu – Sarah?“- pasiteiravo jis.
Atsakymas buvo taip. Jie nedrąsiai paspaudė ranką vienas kitam.
„Gerai ją apžiūrėjau, – pasakojo H.Shulmanas. – Ji buvo pavargusi ir susitraukusi, su tamsiais paakiais. Mama nervingai sukiojo savo kavos puodelį.
Ji man pasakė, jog atrodau gerai.“
Vyras ir vėl paklausė, kodėl ji jį apleido. Moteris atsakė, jog manė, jog bus geriau, jei jis gyvens su kita šeima.
Ji pasakojo, kaip jų advokatas pranešė, jog sūnus buvo įvaikintas ir persikraustė gyventi kitur.
Tačiau jis neužaugo su kita šeima. H.Shulmanas beveik visą laiką buvo netoliese, Naujajame Džersyje.
Paaiškėjo, kad vyras kurį laiką dirbo indų plovėju restorane, kuriame dažnai lankėsi Sarah ir Leonardas.
Moteris pasijuto nepatogiai. Ji ėmė verkti, tačiau atsakė, jog nesigaili savo poelgio. Ji teigė, jog padarė tai, ką reikėjo padaryti.
„Nejaučiau pasitenkinimo, kai mačiau ją verkiančią, – rašė H.Shulmanas. – Mačiau tik kaltės spaudžiamą moterį, kuri negali būti atvira net sau. Tą akimirką supratau, kokia ji nelaiminga. Ėmiau atsiprašinėti, sakiau, jog nenorėjau jos įskaudinti. Ji negalėjo pasiteisinti ir nenorėjo vėl išgyventi praeities.
Oras pasidarė tvankus. Bandžiau ištaisyti situaciją – prisipažinau, kad tiesiog norėjau ją suprasti.
Susitikimas baigėsi paprastu rankos paspaudimu.
Kai važiavau namo, galvoje vis skambėjo visi mūsų pokalbiai. Aš išliejau savo širdį, atskleidžiau jausmus, apie kurių egzistavimą buvau pamiršęs.
Vos susilaikiau jos neiškoneveikęs. Tai nebūtų nė kiek padėję.
Grįžau namo pervargęs. Sarah tikriausiai jautėsi panašiai. Supratau, kad ji irgi kentė.
Įdomu, kaip ji žinojo, jog paskambinsiu.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė
