Prieš akis – 25 tūkstančiai kilometrų
Toliau motociklus gabenęs lėktuvas rugpjūčio devynioliktąją bumbtelėjo ratais Vokietijos Hamburgo oro uoste, paskui po vienuolikos valandų skrydžio kitas lėktuvas pasiekė San Fransiską Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Dar po trijų valandų jau trečias lėktuvas nusileido Ankoridžo oro uoste Aliaskoje.
Kitą dieną penki keliautojai – buvęs Vilniaus meras Vilius Navickas su žmona Jolanta ir bendraminčiais Sigitu Kvikliu, Audrone ir Albinu Motuzais Aliaskos sostinėje stojo į, matyt, ilgiausios lietuvių motociklininkų ekspedicijos startą.
Prieš akis – daugiau nei 25 tūkstančiai kilometrų per visą vakarinę Amerikos žemyno pakrantę – iki Horno kyšulio Čilėje.
Iš namų Vilniuje pajudėjome pusę penkių ryto, o Ankoridžo nakvynės namuose atsiradome tik pusę vienuolikos vakaro vietos laiku, ore praleidę daugiau nei 19 valandų.
Nakvynės namų savininkas mus palydėjo iki visą parą dirbančio restoranėlio.
Kaip kosmonautai, jausdamiesi taip, lyg būtume nesvarumo būklės, kažką užkandome ir pasiekę lovas kritome lyg negyvi. Atrodo, turėjome miegoti kokią parą, bet dėl laiko skirtumo pabudome jau po šešių valandų.
Nakvynės namai švarūs ir tvarkingi, artimiausia parduotuvėlė – per gatvę. Užkandome ir iškeliavome motociklų.
Audronė savo „Harley-Davidson“ atsiėmė tarptautinių siuntų salone su aplodismentais ir muzika iš „Marshall“ kolonėlės ant pastato stogo.
„Kaip bažnyčios varpai“, – įvertino Jolanta. Tada – mūsų eilė į siuntų sandėlį. Nors buvome pasiruošę ilgiems žygiams, motociklus logistikos centre atgavome be jokio vargo. Kelios minutės pareigūnams ant dokumentų sudėti antspaudus, ir motociklai mūsų – tik reikėjo paplušėti, kol nuo jų nukarpėme, nupjaustėme ir nuvyniojome plėvelę.
„Stebuklas, ne kitaip, – vis aikčiojo Vilius. – Viskas kaip per sviestą – matyt, geras ženklas.“
Pusiaudienį ruošėme motociklus kitai dienai.
Aukso ieškotojų legendos
Pirmas etapas – aukštyn, Dosono link. Toliau į šiaurę.
Šeimyniškai papietavę patraukėme į jaukų aukso ieškotojų miesto senamiestį ir Ankoridžo apylinkes.
Aukso karštligės dvasia čia – kiekviename žingsnyje. Ir dar – laukinės gamtos legendos. Suvenyrų parduotuvėlėje gali pasirinkti įvairiausių suvenyrinių gyvūnų – dažniausiai meškų ir lašišų arba aukso kasėjų stilizuotų dalykėlių – žvyro maišelių, kastuvėlių ir, aišku, skardinių lėkštelių auksui plauti.
Markas Twainas, matyt, apsiverktų. Linksmame prekybos centre, susimirksėdami su simpatingomis pardavėjomis, nusipirkome krabų kojų.
Mūsų draugu tapusio nakvynės namų savininko virtuvėlėje merginos tas kojas išvirė, ir mes karališkai pavakarieniavome.
Laiko skirtumas dar spaudė, tad ilgai nevakarojome ir sumigome pušinėse nakvynės namų dviaukštėse lovose.
Atsikėlėme anksti. Papusryčiavome sočiai ir pakrovėme visą bagažą – motociklus apgaubė visokios dėžės ir ryšuliai.
Šeimininkas atsisveikino kaip geriausias draugas, davė telefono numerį, kuriuo galima kviesti pagalbą, jeigu užpultų meška. Dar padovanojo šio krašto informacijos knygą ir visus nufotografavo. Net nuotrauką Viliui atsiuntė po kelių valandų. Pajudėjome 9 valandą ryto iš Ankoridžo Toko link.
Važiavome ir asfaltu, ir žvyrkeliu. Kai pradingo paskutiniai miesto namai, mes išties pajutome laukinės, atšiaurios ir kiek baugios gamtos dvasią.
Kažką panašaus, matyt, jautė ir aukso ieškotojai prieš šimtą metų.
Sukdami žvyrkeliu tarp uolų matėme nebeveikiančias aukso kasyklas – apleistus barakus ir kažkokius įrenginius, o tarpeklyje lyg mistinis gyvūnas kabėjo ledynas.
Kol kas meškų nematyti
Ta Aliaskos dvasia, matyt, traukia ir amerikiečius: maždaug po valandos sutikome jaunuolių kompaniją – motociklininkus iš Mičigano. Jie važiavo pasižiūrėti to į drakoną panašaus ledyno virš apleistos aukso kasyklos slėnyje. Vaizdai didingi.
Neapsakomos platybės. Tik šaltoka. Septyni laipsniai šilumos, todėl apsivilkome beveik viską, ką turėjome.
Maždaug po šimto kilometrų prisipylėme degalų ir papietavome kavinukėje – moliuskų sriuba ir kavos tiek, kiek nori. Toką pasiekėme apie 6 valandą vakaro ir turėjome ilgokai ieškoti nakvynės. Tokas – toks užmirštas tarp kalnų ir uolų – lyg koks mokyklos laikų meilės laiškelis.
Galiausiai radome paprastą viešbutėlį, bet kambarys buvo su balkonėliu, staliuku ir suolais, tad jautėmės kaip karaliai – dar tie pirmos dienos gražūs ir didingi įspūdžiai.
Laiko skirtumo nebejautėme, bet vėl anksti nubudome. Ačiū Dievui, nelijo, bet buvo labai šalta, apie 7 laipsnius šilumos. Vėl apsirengėme visus savo šarvus ir apie 9 valandą pajudėjome Čikeno miesto – aukso ieškotojų keliais.
Kaip ir ankstesnę dieną, buvo ir asfalto, ir žvyrkelio. Skubėjome ir tylomis meldėme, kad tik nelytų. Matėme pakeliui briedžių šeimyną su briedžiukais. Bet nei meškų, nei vilkų. Bent jau čia.
„Dar neišmesiu to numerio, kurį užrašė nakvynės namų šeimininkas. Visko dar gali būti“, – mįslingai sakė Vilius. Dar keli kilometrai už Čikeno, ir kirtome Kanados sieną, joks pasienietis nesustabdė. Taip ramiai pavakary pasiekėme Dosoną, Jukono miestelį iš istorijų apie aukso karštligės nuotykius.
Egzotiškiausia – Lokių upės aukso kasykla
Kažkada siautulingas buvęs Dosonas dabar ramus ir tylus, o jo mediniai šaligatviai tyliai kaukši po mūsų kojomis.
Daug tokių pamirštų istorijų mūsų kelyje. Dvi kelionės dienos Aliaskoje.
Dvi dienos atšiaurių ir didingų kalnų, uolų ir tarpeklių. Ir gausybė išdidžių, ambicingų, bet seniai išblukusių, beveik pamirštų ir vos ore plevenančių nuotykių ir istorijų, kitados vykusių šiuose kraštuose. Ir drėgna, vėsi bei sodri šiaurės naktis.
Nauja diena išaušo Kanadoje. Pirmą dieną nuvažiavome 550 kilometrų iki Vaithorso. Šiaurė, nors tu ką. Rytą lijo. Šlapiu žvyrkeliu yrėmės neįsibėgėdami.
Žvyras ir balos aplink – purvai taškėsi lyg fontanai. Sutikome pakeleivingą automobilį, kuris tiesiog buvo aplietas purvo sluoksniu – net nufotografavome, nei numerio, nei stiklų nebuvo matyti, bet važiuoja.
Dosone sutikome turistaujančius kanadiečių motociklininkus iš Vankuverio. Pabendravome, pasimojavome ir nuskubėjome į aukso kasyklas.
Jos, aišku, jau neveikia. Egzotiškiausias atrakcionas svetimšaliams – viena didžiausių Lokių upės kasykla.
Čia eksponuojami ir visokiausi įrenginiai, ir buvusių darbininkų buitis – atrodo, po pertraukėlės vėl susirinks darbininkai, užsisuks traukos konvejeriai ir pradės byrėti aukso dulkės.
Prisižiūrėjome visokių aukso plovimo įrenginių ir auksinių paslapčių.
Auksakasių muziejuje įsijautėme – fotografavomės ir viską judinome, net nuvarė mus nuo mašinų, kad nesugadintume. Bet paskui susidraugavome su personalu.
Pasirodo, muziejaus savininkai – buvę aukso ieškotojai. Vyro motina, jos tėvas ir senelis irgi buvo aukso ieškotojai – jau kelios kartos vienaip ar kitaip čia gyvena iš aukso.
Muziejaus savininko žmona valiūkiškai užsiminė, kad jei turėtume kokį atliekamą milijoną, galėtume investuoti, atgaivinti kasyklą ir bandyti praturtėti.
Lietus vis stiprėjo, todėl baigėme aukso ekskursijas, atsisveikinome su auksakasiais ir išskubėjome Vaithorso link.
Aplink – gražūs beržynėliai. Tarp jaunuolyno – baisūs sustirę juodi medžių nuodėguliai po 1995-aisiais ir 1998-aisiais miškus nuniokojusio gaisro.
Ir beveik už kiekvieno posūkio – stebuklingas vaizdas: sraunios upės, didžiuliai ežerai. Pavadinimai jų paprasti – Mažoji Lapė, Lapė ir panašūs.
Pakelėje tiesiog akis badė ir viliojo grybai – turbūt kažkokie baravykų pusbroliai. Kur upė priartėja prie kelio, įrengti privažiavimai prie vandens – žvejybos vietos.
Bet nestojome, nes pagal mūsų planą – dar keli šimtai kilometrų kelio, o šlapiu žvyru neįsibėgėsi.
Kelis kartus tik pakelėje stabtelėjome pailsėti ir užkąsti. Gražios aikštelės, švarios išvietės ir niekur nė šiukšlelės. Akis dar neįpratusi prie tokių vaizdų, tai net nufotografavome.
Apie pietus nustojo lyti, gamtos peizažai mus taip užbūrė, taip užliūliavo, kad nepastebėjome, kaip atsidūrėme Vaithorse. Išgėrėme kavos ir užsisakėme viešbutį. Paprastą, švarų ir jaukų.
Taigi tradicinė vakarienė, ir labanakt.
Paplitusi turistų atrakcija – ėjimas į kalnus
Kol kas sunkoka prigalvoti dar kokių nors įspūdžių – atstumai dideli, aplink nepaprastai atšiauri gamta, milžiniškos upės ir kalnai. Nė gyvos dvasios – ir staiga kalnuose sutinkame motociklininką iš Toronto, išvažiavusį prieš šešis mėnesius senučiu – 30 metų karinėmis spalvomis nudažytu BMW.
Jolanta jo paklausė, ar čia yra kur pakeliui skaniai pavalgyti.
Išgirdome paguodžiantį atsakymą: „Taip, už 170 kilometrų bus pirmas miestas – Dosonas. Ten bus keletas restoranų, barų ir net dvi parduotuvės.“
Smagiai pasijuokėme.
Atrodo, kad pirmieji čia atvykę nebuvo labai išradingi ir kūrybingi.
Didžioji dalis pavadinimų ir vietovardžių itin paprasti – Viščiukas, Lapė, Mėlynoji Lapė ir įvairūs Meškos variantai.
Kai atsidūrėme Vaithorse, šimtmetį skaičiuojančiame moderniame mieste prie kelio, vedančio iš Aliaskos į Kanadą, radome net „Starbucks“ kavinę su puikiai veikiančiu internetu ir gera kava.
Labai paplitusi turistų atrakcija – ėjimas į kalnus.
Aišku, ir dviračiai, baidarės, žvejyba. Galima net bandyti aukso paieškoti.
Čia daugybė upių, upelių, kur visiems norintiems leidžiama imti dubenėlį ir sijoti žvyrą ant upelio kranto – gal pasiseks ir rasi kumščio dydžio aukso grynuolį. Sako, tai kaip lošimas – gali įtraukti visam gyvenimui.
Kai kas visą gyvenimą paaukojo ir nieko nerado.
Bet legendos pasakoja, kad yra ir stebuklingai praturtėjusių, atradusių aukso gyslas ir didelius aukso grynuolius.
Anądien važiavome palei vieną tokį upelį – visi krantai persijoti šimtus kartų, krūvos įvairaus stambumo žvyro, daugybė technikos, buldozerių, keisčiausių agregatų.
Vienas milžiniškas traukiamas sijotuvas demonstruojamas kaip eksponatas – skelbime parašyta, kad ta milžiniška mašina išgaudavo iki trijų šimtų gramų aukso per dieną.
Suvenyrų parduotuvės savininkė pasakojo, kad norint pradėti aukso gavybą reikia turėti ne mažiau kaip milijoną JAV dolerių (per 860 tūkst. eurų).
Aišku, dar susipirkti leidimus, žemes, buldozerius, ekskavatorius ir dar daug visokių padargų. O tada gal jau nusišypsos laimė ir turėsi išsvajoto aukso. Bet gal ir nieko nerasi. Aukso ieškotojo gyvenimas labai sunkus, nors vilioja ne vieną.
Kelionė tęsis Kanadoje
Nors atrodė, kad į Kanadą įvažiavome jau prieš dieną, bet, matyt, kažką supainiojome, nes tikroji siena – Mažojo Auksinio upelio perėjoje. Kalnų žvyrkelis maždaug 1500 metrų aukštyje, apie 6 laipsnius šilumos.
Iš rūko išniro medinis pastatas – JAV ir Kanados pasienio ir muitinės punktas atšiauriausiame ir turbūt siauriausiame, kokį tik teko matyti, kelyje.
Palaukus kelias minutes iš namo išniro daili Kanados pareigūnė, paprašė pasų.
Keli standartiniai, bet ne rūsčiai pateikti klausimai. Kur važiuojate? Kiek užtruksite Kanadoje? Ką vežatės – alkoholio, cigarečių, ginklų, aerozolių?
Standartiniai atsakymai – neturime, turime pipirinių dujų purkštuvą, jei meška užpultų.
Staiga kažkuris iš mūsų gal iš jaudulio, gal iš nuovargio kanadiečių pareigūnei puolė aiškinti: „Važiuojame aplink pasaulį. O dabar vykstame į Antarktidą (matyt, supainiojo su Argentina). Vyksime per Kanadą, JAV, Meksiką, Pietų Ameriką. O Kanadoje užtruksime gal dešimt dienų.“
Gražioji kanadietė tik šyptelėjo, patikrino pasus ir po kelių minučių pagarbiai palinkėjo gero kelio. Tai dabar, kai kas nors paklausia, kur važiuojame, visiems atsakome – į Antarktidą.
Kelionės dienoraštį galima skaityti https://www.facebook.com/motoamericago?pnref=story
