Operos dainininkę J.Gringytę Londone atpažįsta ne tik operos mėgėjai, tačiau ir netoli Trafalgaro aikštės įsikūrusių restoranų ir kavinių darbuotojai.
Po spektaklio dainininkė neskuba namo, mėgsta su draugais pasėdėti jaukioje aplinkoje – pabendrauti, išgirsti jų atsiliepimus, užkąsti ar išgerti taurę putojančio vyno, rašo „Lietuvos ryto“ šeštadienio žurnalas „Gyvenimo būdas“.
Visuomet gerai nusiteikusi, kupina entuziazmo, vienodai maloni ir atvira visiems – nesvarbu, kad ką tik baigėsi spektaklis, kuriame ji atliko pagrindinį Karmen vaidmenį garsiojoje to paties pavadinimo Georges’o Bizet operoje. Ji su kiekvienu randa kalbą, o pabendravus su ja šypsena įsispraudžia net į paniurėlių lūpas.
Scenoje Justinai tenka ne tik dainuoti sudėtingas arijas, bet ir daug judėti, karstytis automobilių stogais, grumtis su agresyviai nusiteikusiais vyriškiais ir, žinoma, juos vilioti.
Ir ne vien vylingais žvilgsniais, kaip įprasta tradiciniuose „Karmen“ pastatymuose, bet ir šiuolaikiškai atviru seksualiu elgesiu ir įžūliomis užuominomis.
Justina viską atlieka puikiai ir nepaiso mėlynių, po kiekvieno spektaklio atsirandančių ant rankų ir kojų. Tai operos solistės gyvenimo, kurio ji troško nuo mažų dienų, dalis.
Alytuje teatro aktorės ir dainininko šeimoje gimusią mergaitę scenos menas supo nuo mažų dienų.
„Visą laiką buvau žmogus, kuris turi balsą“, – pripažino Justina. Pirmasis jos dainos įrašas padarytas dar tada, kai ji neturėjo nė trejų metų.
Gabią mergaitę tėvai ragino mokytis muzikos, ir ji išvyko studijuoti grojimo fortepijonu į tuometinę Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą (dabar – Vilniaus konservatorija) sostinėje.
„Man buvo septyniolika, paskutiniai studijų metai, kai balsas pradėjo veržtis iš manęs kaip drakonas. Būdavo, pradedu groti ir imu niūniuoti – pajuntu, kad norisi dainuoti, o ne groti.
Tada nuėjau pas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorę Reginą Maciūtę ir paklausiau, ar mano balsas tinka vokalui. Taip atsidūriau jos klasėje“, – dainavimo pradžią prisimena Justina.
Tiesa, dainuoti ji bandė ir anksčiau. Justina pasakojo, kaip būdama maždaug vienuolikos apsivilko mamos grindis siekiančią mamos vakarinę suknelę, susuko į kuodą plaukus, apsiavė mamos aukštakulniais, pasistatė priešais save lempą, kuri apšvietė mergaitę iš priekio, ir atsistojusi prieš veidrodį įsivaizdavo, kad dainuoja ant scenos.
Po kelerių metų, praleistų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Justina pagal mainų programą išvyko į Velso karališkąjį muzikos koledžą.
„Rizikavau, nes nežinojau, kaip seksis, ar pavyks gauti stipendiją, kuri suteikiama tik koledžo rengiamo konkurso nugalėtojams. Pretendentų – daugybė, bet laimėjau pirmąją vietą dvejus metus iš eilės. Tai man leido studijuoti“, – prisipažino J.Gringytė.
Dabar ji labai džiaugiasi, kad tuomet išdrįso surizikuoti, – Velse sutiko tokius mokytojus, kurie jai labai daug davė.
Vėliau lietuvė buvo priimta stažuotis į Karališkosios operos jaunųjų dainininkų studiją, ir nors buvo pati jauniausia, jai ne tik buvo patikėti sudėtingi vaidmenys operos spektakliuose, bet ir suteikta garbė sudainuoti Placido Domingo jubiliejiniame vakare.
Be to, ji dalyvavo ir iškilmingoms progoms skirtuose koncertuose, tarp jų ir koncertas, skirtas karalienės Elizabeth II karūnavimo šešiasdešimtmečiui.
„Po renginio teko sutikti karalienę su princu Philipu, paspausti jiems ranką. Labai puikus jausmas“, – šypsosi Justina.
Karališkosios šeimos dėmesio, tiesa, ne pačios karalienės, o Velso princo Charleso, Justina sulaukė ir anksčiau.
„Magistrantūrą baigiau Velso karališkajame muzikos koledže, o jo globėjas – princas Charlesas. Kartą jo rezidencijoje buvo surengtas koncertas, ir buvau išrinkta dainuoti. Po koncerto įvyko ilgas ir šiltas pokalbis su princu. Po kurio laiko buvau pakviesta dalyvauti koncerte Bakingamo rūmuose. Buvo labai įspūdingas vakaras“, – prisimena J.Gringytė.
Publiką sudarė kviestiniai svečiai, karališkajai šeimai artimi žmonės, meno, politikos ir verslo elitas. Tą vakarą Justinos laukė netikėtas, jaudinantis susitikimas, vienas iš tų, kurie neišdyla visą gyvenimą.
„Vakare buvo dabar jau amžinatilsį E.Taylor su dukra. Nepamiršiu niekada – ji sėdėjo neįgaliųjų vežimėlyje, vilkėjo nepaprastai gražią mėlyną ilgą suknelę ir avėjo įspūdingo grožio sidabrinėmis basutėmis su labai aukšta platforma. Aš atlikau George’o Gershwino „My Man Is Gone Now“, ir visą laiką, kol dainavau, ji tiesiog verkė. Po koncerto surengtame priėmime mes susipažinome, pabendravome“, – įspūdžių iki šiol nepamiršo J.Gringytė.
Justina sulaukia ne tik žymių žmonių malonaus dėmesio. Jai palankūs ir muzikos kritikai bei teatro ekspertai, nešykštintys nei pagyrų, nei apdovanojimų. Naujausias prizas – šiemet pavasarį Justinai suteiktas tarptautinis geriausio jaunojo operos solisto vardas.
„Kai pamąstau – man 29 metai, vokalą studijuoti pradėjau 18 metų – viskas taip sparčiai vyko per pastaruosius keletą metų“, – staigiu karjeros šuoliu tarptautinėje scenoje stebisi pati atlikėja.
Ar taip įtemptai dirbant lieka laiko asmeniniam gyvenimui?
„Mokausi savo laiką planuoti taip, kad jo liktų ir sau, – teigė Justina. – Juk kai artistas laimingas, jis gali kovoti su dramomis darbe. Svarbu, kad asmeninis gyvenimas būtų be dramų, laimingas, o jis toks ir yra.“
Justina prisipažino sutikusi tą vienintelį, kurio trokšta kiekviena širdis. „Tai pats geriausias vyras pasaulyje. Dar galiu pridurti, kad jis – muzikantas, – tik tiek išdavė ji. – Mes abu stengiamės derinti savo karjerą su asmeniniu gyvenimu, iš anksto planuojame susitikimus.
Visiems sunku nematyti mylimo žmogaus. Bet daug žmonių taip gyvena – ir bankininkai, ir sportininkai. Kelionės – ne kliūtis palaikyti artimus santykius.
Žinoma, noriu kada nors turėti gražius namus, pilnus džiaugsmo ir vaikų klegesio. Manau, kad taip ir bus, bet dabar mano gyvenimas ant lagaminų.“
Laiminga. Talentinga. Graži. Ne tik malonių veido bruožų, bet ir dailios figūros, kurią išryškina labai atviri sceniniai Karmen kostiumai.
Tokios figūros galėtų pavydėti net modeliai. Kaip pavyksta ją išlaikyti?
„Neturiu modelio figūros, – ranka numojo Justina. – O dabar ir svorio šiek tiek priaugau.
Sverdama keliais kilogramais daugiau jaučiuosi šiek tiek tvirčiau ant žemės, nes kai sulieknėju, pati sau atrodau labai aukšta ir laiba, tokia liepelė. Specialių dietų nesilaikau. Jeigu maitinčiausi salotų lapeliais, nepadainuočiau.
Prieš spektaklį dažnai suvalgau jautienos kepsnį, nes „Karmen“ spektaklyje reikia daug fizinės jėgos.
Žinau, koks maistas man tinka, turiu savo pratimus, daug vaikštau, ir tiek.“
Justina žino, kad Londone gyvena daug lietuvių, bet ją visuomet maloniai nustebina, kai po spektaklio išėjusią pro tarnybinį išėjimą užkalbina lietuviškai.
„Man glosto širdį, kad Londono lietuviai, pamatę, jog dainuoja tautietė, ateina į spektaklį. Koliziejus – didžiausias Londono teatras, kuriame telpa du su puse tūkstančio žmonių.
Suvaidinau keturiolikoje „Karmen“ spektaklių, dainuoju daugybei žmonių, ir kaip gera, kad tarp jų yra ir lietuvių. Neapsakomas jausmas, kai vertina ir palaiko mano tautiečiai“, – džiaugsmo neslėpė J.Gringytė.
Londone šešerius metus praleidusi Justina – vėl ant lagaminų. Jos knygos, kurias labai mėgsta skaityti, iškeliavo į Lietuvą, o pati po trumpų atostogų Palangoje išvyko į Glazgą, kur jos laukia Nacionalinė Škotijos opera.
Čia vėl atliks Karmen vaidmenį, tik šį kartą tradiciniame pastatyme. Vėliau jos laukia spektakliai Madride, Maskvoje, koncertai Amsterdame, Londone.
„Man labai pasisekė ir iki šiol sekasi.
Sutikau daug žmonių, kurie palaiko, kurių buvimas suteikia stiprybės. Labai gerų žmonių“, – sakė likimui ir ją supantiems žmonėms dėkinga J.Gringytė.
