Bičiuliai dabar filmuojasi komiškame kriminaliniame seriale „Bruto ir Neto“ – vaidina draugus, kurie dėl noro praturtėti ir žioplumo tampa mafijos medžiojamais žmonėmis.
Bendraamžiai aktoriai tikino, kad vaidindami daug ko semiasi iš savo patirties.
Atsidurti ne laiku ir ne vietoje – tai daugelio garsiausių pasaulio komedijų pagrindinė tema, tuo principu paremtas ir naujojo lietuviško serialo scenarijus.
Ar gyvenime draugams taip pat tenka atsidurti ne vietoje ir ne laiku – pavyzdžiui, oro uoste su smaugliu?
Po šio plačiai nuskambėjusio įvykio Šarūnas socialiniame tinkle prisipažino: „Kiekvienas žmogus turi svajonę – turėti šunį, katę, žiurkėną ar vaiką.“
Šarūno svajonė buvo turėti smauglį. Savo numylėtiniui aktorius davė neįprastą vardą – pavadino jį Slieku.
Š.Banevičius tikino, kad šiuo metu smauglys saugomas jo gimtajame mieste Kaune. Kai tik gyvūnas atsigaus nuo patirto šoko, aktorius žadėjo jį parodyti.
Prodiuserių kompanijos „Videometra“ kuriamame seriale pagrindinius vaidmenis atliekantys J.Gricius ir Š.Banevičius kartu mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ir toliau jų keliai vis dažniausi susipina.
Dirbti dviese jiems tikras malonumas – nuo studijų laikų pažįstami vyrai puikiai sutaria, pataria ir padeda vienas kitam.
– Kas judu sieja?
Jonas: Mūsų serialo personažai – tikri bepročiai. Vadiname du kvailelius, geranoriškus vyrukus, kurių vienas greitai pasiduoda įvairioms situacijoms, net negalvoja. Tai aš, Bruto.
Bruto turi draugelį Neto, kuris mėgsta pagalvoti, pasvarstyti ir vis dėl ko nors pyksta.
– Ar iki filmavimosi buvote pažįstami?
Jonas: 2010-aisiais abu baigėme Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, mokėmės aktoriaus meistriškumo Vlado Bagdono kurse. Pirmajame kurse dar nelabai bendravome – mūsų kursas niekada nebuvo kaip kietas kumštis. Baigę daugelis patraukė savo keliais, o mes su Šarūnu vis dažniau susitinkame bendrame darbe.
Mus sieja daug sutapimų – kartą atėjau į vieną aktorių atranką ir ten pamačiau Šarūną. Labai apsidžiaugiau, nes mums lengva improvizuoti.
– Ko tikitės iš šio darbo?
Šarūnas: Filmuojamės kriminalinėje komedijoje, kur daug absurdiškų dalykų, nenumatytų įvykių. Seriale viskas vyksta greitai, visi vienodai išprotėję. Mes siekiame, kad serialas iš tiesų būtų beprotiškas.
Mes linksminamės filmuodami, norisi, kad ir žiūrovai susiimtų už galvos ir sušuktų: „Ką tie bepročiai gali dar iškrėsti?“ Man patinka, kad visi personažai ryškūs ir skirtingi.
– Ar kurdami vaidmenį pridedate ką nors nuo savęs? Ar išsprūsta daug keiksmažodžių?
Šarūnas: Mes negalime atitolti nuo savo prigimties.
Kita vertus, nesame tikri bepročiai – nesikeikiame, stengiamės to išvengti.
– Ar jums patiems norisi juoktis?
Jonas: Man daug kas atrodo juokinga.
Šarūnas: Linkstame prie britiško humoro. Lietuviai iki šiol nėra daug plėtoję kriminalinės komedijos žanro. Kadaise buvo toks serialas „Nepaprasti Tučkaus ir jo viršininko nuotykiai“ – mes gal kiek panašūs. Daug atsitiktinumų, absurdo, bet labai stipri logika.
Čia viskas įmanoma, galėtų nutikti bet kas, mes vis tiek rastume išeitį. Net nukritus lėktuvui mums nebūtų didelio įvykio, kad likome gyvi.
Tą nuotaiką atspindi vieno mūsų replika: „Gal alaus?“, o kito reakcija: „Na, gerai.“ Aišku, gerdami alų įsipainiotume į dar kokią nors istoriją.
Tiksliau, mus įpainioja pačios situacijos.
Jau daug prikalbėjau, paklauskite ko nors kito.
– Pakalbėkime apie buitį – ar mokate ruošti valgį?
Jonas: Manau, kad moku.
Šarūnas: Kai vedžiau, mečiau tai daryti, nes man gėda. Paklauskite mano žmonos TV režisierės Eglės Kačiulytės-Banevičienės. Po vestuvių lioviausi gaminti valgyti, nes tai daro mano žmona.
Susituokėme prieš metus, jau atšventėme popierinių vestuvių sukaktį šiemet birželio 6-ąją. Dar neužmiršau šios datos.
– Filmavime tenka suktis tarp daugybės žmonių. Ar netenka supainioti žmonos vardo?
Šarūnas: Gal ir galėjau ką nors per miegus pasakyti dėl intensyvaus filmavimosi naujame seriale, bet manau, kad man ant liežuvio – Jono, o ne jo kuriamo personažo Bruto vardas. Supraskite, esu vedęs žmogus.
Jonas: Gal esi vieną vedęs, o už kito ištekėjęs?
Šarūnas: Manau, esu dvipatys. Jūs dar ko nors klauskite...
– Dar nepaklausiau Jono apie garsią Gricių giminę. Jonai, ar polinkį į aktorystę paveldėjote su genais?
Jonas: Operatorius Jonas Gricius – tai mano senelis, jį vadinu bočiumi. Rašytojas Augustinas Gricius – mano prosenelis, mano tėvas Augustinas Gricius yra režisierius, o aš, Jonas Gricius, dar nežinau, kas aš toks, nors buvau pavadintas senelio garbei.
Mūsų šeimos vyrai dažniausiai vadinami dviem vardais – Jono arba Augustino. Garsi onkologė Laima Griciūtė yra mano senelio sesuo, o kita Laima Griciūtė yra mano sesuo.
– Artimieji nesistengė jūsų atkalbėti nuo aktorystės?
Jonas: Ne, jie labai džiaugėsi, kad įstojau. Mokykloje man sekėsi prastai, išskyrus užsienio kalbas ir istoriją.
Šarūnas: Aš nuo mažens žinojau, kad būsiu aktorius, ypač kino aktorius.
Esu iš nuostabaus miesto Kauno – užaugau Kalniečių rajone, kuriame stovi vien daugiabučiai. Tai – nuostabus miestas. Kai tik aš išmokau kalbėti, pradėjau vaidinti.
– Ką norėjote vaidinti? Indėnus, o gal žvalgus?
Šarūnas: Mano mama vis parsinešdavo namo filmų, tėvas taip pat prie to prisidėdavo.
Nebuvau berniukas, kurį palikęs rasi toje pačioje vietoje. Buvau labai aktyvus vaikas.
Mama vis atnešdavo į namus naują filmą ir naują knygą, kurią skaitydavo man prieš miegą. Taip aš pradėjau fantazuoti.
Kartą ji parsinešė JAV komediją „Kaukė“. Įsiminiau beveik visas scenas. Po to stovėdavau prie veidrodžio ir maivydavausi – tokia buvo aktorystės pradžia.
Kieme ėmiau rengti pasirodymus, o žiūrovams reikėdavo įsigyti bilietą už tuometinius vagnorėlius.
Mano močiutė žiūrovams duodavo duonos, užteptos sviestu ir pabarstytos cukrumi, o aš jiems vaidindavau.
Dėl pomėgio fantazuoti patyriau ir nemalonumų.
Kai mokiausi trečioje klasėje, mano mama buvo iškviesta į mokyklą. Mokytoja pamanė, kad ne pats parašiau rašinėlį, o nuo ko nors nusirašiau. O iš tikrųjų tai buvo mano darbas – tiktai mama man šiek tiek padėjo.
– Ar niekada nenorėjote tapti veterinaru? Jeigu auginate smauglį, matyt, esate atsidėjęs gyvūnams?
Šarūnas: Man gėda, nes istorija apie smauglį nebuvo tikra. Viskas buvo sugalvota. Mes norėjome pajuokauti ir taip papasakoti kitiems apie kuriamą serialą.
Tarptautiniame Vilniaus oro uoste dirba malonūs linksmi žmonės – jie viską suprato. Mus smerkė tik portalų komentatoriai.
Aktorystė irgi – melas, laimei, už tai dar gauname pinigų.
– Ar smauglys buvo iš zoologijos sodo?
Šarūnas: Ne, jis turi savo šeimininką. Aš su tuo smaugliu nesu susijęs.
– O kas būtų buvę, jei dėl reklamos būtų tekę joti ant dramblio?
Šarūnas: Nesvarbu, ar tau duoda smauglį ar atveda dramblį, turi taip suvaidinti, kad žmonės patikėtų – privalai juos apgauti. Ne vienus metus dirbu televizijoje, o tapau žinomas vien dėl pokšto su smaugliu.
Tai ir linksmina, ir liūdina.
– Ką labiau mėgstate vaidinti – tragediją ar komediją?
Šarūnas: Lietuvį lengviau pravirkdyti nei prajuokinti. Komedijai reikia daug pastangų.
Jonas: Manau, daug kas priklauso nuo žiūrovų, tačiau komedija iš tikrųjų yra labai sunkus žanras.
