Saugo prisiminimus
Daugiau kaip prieš trisdešimt metų emigravusi iš Lietuvos A.Jakimavičiūtė-Valevičius stengiasi bent kartą per metus aplankyti gimtinę. Tiesa, prieš šiųmetę kelionę ji buvo padariusi dvejų metų pertrauką.
Kiekvienąkart buvusi Lietuvos gimnastikos rinktinės narė susitinka su savo trenerėmis Vanda Montrimiene ir Juzefa Zita Kinduriene.
Alma iki šiol saugo laikraščių bei žurnalų iškarpas apie savo laimėjimus, varžybų nuotraukas, kurias surinko ir po daugelio metų padovanojo jos trenerės.
A.Jakimavičiūtė-Valevičius penkiolika metų užsiėmė sportine gimnastika – pradėjo aštuonerių, o su sportu atsisveikino Vilniaus universitete baigusi anglų kalbos studijas.
Praeities akimirkos Almai atgyja, kai viešėdama Vilniuje užsuka į sporto salę, kurioje kažkada treniravosi. Šiemet atvykusi susitikti su buvusiomis trenerėmis už salės durų išvydo senoviškas metalines svarstykles, kurios jaunystėje daugumai gimnasčių buvo negailestingas teisėjas.
„Trenerė visada pastebėdavo, ar sportininkei reikia lipti ant svarstyklių. Aš ilgainiui išmokau jausti, kada priaugau svorio. Iki varžybų būtinai reikėdavo atsikratyti papildomo puskilogramio.
Kai esi stambesnė, kenčia rezultatai – nebesi tokia šokli ir lanksti“, – prisimena Alma.
Bet šiai gimnastei niekada neteko atsisakyti mėgstamo maisto, kad sulieknėtų, nors kartais ji galėdavo išsyk išgerti visą saldaus sutirštinto pieno indelį. Nuo mažens Alma buvo labai judri, smulki ir mažiausia klasėje.
Gyveno sunkiai
Sportininkė, sovietmečiu pelniusi SSRS sporto meistrės vardą, augo keturių vaikų šeimoje, tėvas buvo Sibiro tremtinys, už nelojalumą valdžiai atleistas iš pedagogo pareigų ir nuolat stebimas saugumo.
„Mūsų šeima gyveno sunkiai, trūkdavo maisto, tad nebuvo pavojaus sustorėti“, – sakė Alma.
O sporto krūvis buvo didžiulis. Alma prisimena, jog kartais vakare grįžusi iš treniruotės pamokas ruošdavo gulėdama, nes iš nuovargio linkdavo kojos.
Nelengva buvo derinti gimnastiką ir mokslus, tačiau Alma sugebėjo mokytis tokioje klasėje, kurioje buvo sustiprintai dėstoma matematika ir fizika. Bet baigusi vidurinę mokyklą ji pasirinko ne tiksliuosius mokslus, o anglų filologiją.
Trenere tapti nenorėjo
Ar nebuvo sunku vieną dieną atsisveikinti su sporto karjera, pakeisti gyvenimo ritmą?
Alma prisipažino iki šiol jaučianti praeities ilgesį, kai stebi gimnastikos varžybas.
Gimnastikos trenerės duonos Alma nenorėjo ragauti – per didelė atsakomybė ir per menkai mokamas darbas. Tačiau galbūt pagrindinė priežastis, kodėl buvusi sportininkė sandariai užvėrė duris į gimnastikos pasaulį, tai širdies gelmėse slepiama praeities nuoskauda.
1976 metai lietuvei giliai įsirėžė į atmintį. Tais metais Alma tapo Lietuvos gimnastikos čempione. Tą pačią vasarą Monrealyje vyko olimpinės žaidynės.
„Man visada suspaudžia širdį, kai Kanadoje kas nors paklausia, ką nuveikiau gimnastikoje. Jei tuo metu Lietuva būtų buvusi laisva, pagal rezultatus būčiau dalyvavusi Monrealio žaidynėse. Į Sovietų Sąjungos rinktinę niekas iš Lietuvos nebuvo patekęs, nes Rusijos gimnastės buvo pačios geriausios pasaulyje.
Tik Monrealyje tuomet keturiolikmetė rumunė Nadia Comaneci nustebino pasaulį trimis aukso medaliais ir dešimtuku ant lygiagrečių“, – kalbėjo buvusi sportininkė.
Alma tą patį šuolį, pavadintą pagal japono Tsukaharos pavardę (daugumą sudėtingiausių elementų moterys perėmė iš vyrų gimnastų), atliko Lietuvoje pirmoji ir dabar su ilgesiu pažiūri internete, kaip Nadia jį atliko Monrealio olimpinėse žaidynėse.
Laimės ieškoti išvyko už Atlanto
1983-iaisiais, sulaukusi 23 metų, Alma geresnio gyvenimo ieškoti išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Įsikūrė Čikagoje ir ten praleido penkerius metus.
Iš pradžių įsidarbino restorane padavėja, per valandą uždirbdavo vieną JAV dolerį, tačiau po kelių mėnesių šį darbą metė. Tapusi Ilinojaus universiteto Fizikos fakulteto administracijos asistente, ėmėsi magistro studijų.
Lietuvoje Alma labiau domėjosi užsienio kultūra, o Amerikoje grįžo prie ištakų – baigė baltistikos studijas. Laisvalaikiu sportininkė mokė vaikus gimnastikos pradžiamokslio, įsitraukė į lietuvių bendruomenės veiklą.
Pirmaisiais metais Alma nemanė visam laikui palikusi Lietuvą. Tačiau kai Čikagoje susipažino su Andriumi, tuo metu baigiančiu filosofijos doktorantūros studijas, planai pasikeitė. Kanadoje gimęs lietuvis irgi buvo aktyvus lietuvių bendruomenės veikėjas, laisvai kalbėjo lietuviškai.
Po vestuvių Alma ir jos išrinktasis įsikūrė Kanadoje. Ten A.Jakimavičiūtės-Valevičius laukė nauji iššūkiai. Teko išmokti prancūzų kalbą. Sutuoktiniai apsigyveno Kvebeke – prancūzakalbėje provincijoje Kanados rytuose.
Pora įsigijo namą kaime, netoli Šerbruko. Šio miesto universitete Andrius gavo profesoriaus vietą.
Alma kelerius metus universitete dėstė rusų kalbą. Bet netrukus vienas po kito gimė penki vaikai, tad veiklos užteko ir namie. Vertimų neatsisakydavo, nes dirbti buvo galima iš namų.
Valevičiai neplanavo turėti būrio vaikų, tačiau Kanadoje gausios šeimos yra įprastas reiškinys. Motinystė buvusiai sportininkei buvo nelengvas iššūkis.
„Sveiko proto išlikau vien dėl to, kad gyvenome nuostabioje vietoje prie ežero, kur buvo daug erdvės. Lengva auginti vaikus, kur juos į kiemą gali išleisti basomis, kur taip saugu, kad net namų durų rakinti nereikia.
Vėliau išsikėlę gyventi į Šerbruką, namą kaime pasilikome, kad turėtume kur leisti vasaras“, – pasakojo Alma.
Kalbėdama apie buitį lietuvė prisimena, jog kai vaikai buvo maži, ji pasvajodavo, kad kas nors ją pavaduotų prie viryklės. Tačiau vyras didelio kulinarijos pomėgio niekada neturėjo.
Per ilgus santuokos metus filosofijos profesorius išmoko ruošti kelis patiekalus ir jų imasi išskirtinėmis progomis. Andrius dukart per metus kepa kalakutą.
Kartą, įkvėptas antikinių filosofinių veikalų, sugalvojo iškepti kalakutą pagal senovės romėnų receptą. Paukštį gausiai apipylė druska ir pašovė kepti.
Kepant druska taip sukietėjo, kad tvirtą kiautą teko suskaldyti kirvuku. Tačiau kalakuto mėsa buvo skani ir sultinga.
Almos firminis patiekalas – sūrio tortas.
Puoselėja lietuviškas tradicijas
A.Jakimavičiūtė-Valevičius siekė, kad vaikai nuo mažens pažintų protėvių kultūrą, papročius ir mokėtų lietuvių kalbą.
„Vaikų niekada neverčiau kalbėti lietuviškai, tačiau pati namie kalbėjau tik gimtąja kalba. Jei vaikai nuolat girdi tam tikrą kalbą, negali jos neišmokti. O jei prievarta versi mokytis, jie tyčia nekalbės“, – įsitikinusi Alma.
Ir dabar namie motina su suaugusiais vaikais dažniausiai kalba lietuviškai. Kai jie tarpusavyje pykstasi, pereina į prancūzų kalbą, o apie mokslus ir su tėvu kalba angliškai.
Šiemet Alma gimtinėje viešėjo su dukterimi Gabriele. „Lietuvoje man patinka žmonių požiūris į gamtą. Čia būdama išmokau įvairių rankdarbių, pavyzdžiui, daryti karpinius. Kasmet prieš Velykas dažau margučius.
Labai įdomu klausytis ir mamos pasakojimų apie jos artimųjų likimus. Kai kurie buvo labai tragiški“, – kalbėjo Gabrielė.
Buvusi gimnastė visada aplanko Raudondvarį prie Nevėžio, norėdama įsijausti į protėvių Jakimavičių – senos bajorų giminės, artimos grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus šeimai, istoriją.
Proseneliui mirus prosenelė, buvusi dvaro mokytoja, liko su penkiais vaikais. Keturios mergaitės mokėsi muzikos ir dainavimo užsienyje, o jauniausias Jonas Jakimavičius, Almos senelis, augo apsuptas gamtos ir meilės, gavo gerą išsilavinimą.
Tartu universitete Estijoje studijavo veterinariją. Grįžęs į gimtinę pasuko į politiką – 1936 metais pateko į Lietuvos Seimą, kur dirbo iki 1940 metų birželio.
Iki sovietų okupacijos šeima gyveno dvarelyje, kurį Almos senelis įsigijo po žemės reformos.
„Tėtis pasakodavo, kaip per pokylius jie su broliais ir seserimis turėję pasodinti svečius, parodyti, kur pririšti arklius.
Kai kartą apsilankė prezidentas Antanas Smetona, vyriausias brolis Jonas, jam išvykus, pažymėjo jo kėdę pieštuku, – prisimena Alma.
Sovietams okupavus Lietuvą Seimas buvo paleistas, o po metų, 1941 metų birželio 14-ąją, Almos senelis kartu su šeima ir dar tūkstančiais kitų lietuvių pateko į Sibirą. Iš pradžių į Altajaus kraštą, po to toliau – į Šiaurės Jakutiją prie Lenos upės. J.Jakimavičius mirė 1945 metais.
Grįžusio iš Sibiro Almos tėvo niekas nelaukė. Atėmė teisę mokytojauti. Tuomet jis su šeima iš Žemaitijos jau buvo atsikraustęs į Vilnių, kur sunkiomis sąlygomis gyveno su trimis vaikais. Almos dvynį brolį Liudviką dvejus metus augino giminės.
Šeima visada buvo saugumo akiratyje, bet tėvas niekada neparodė baimės. Mėgdavo dainuoti, jo dainų išmoko ne viena karta – kuriant jaunimo turistinę bazę ar skautų pavyzdžiu rengiant vasaros stovyklas Lietuvoje.
„Mano mamos šeimos istorija susijusi su grįžimu iš Amerikos XX amžiaus pradžioje. Mano seneliui, mamos tėvui, buvo tik aštuoneri, kai jų šeima Žemaitijoje paveldėjo ūkį. Grįžę iš Amerikos jie kūrėsi, statėsi namus, bet laimę sugriovė karas, džiova ir ankstyva senelio mirtis.
Gerai, kad močiutė su aštuoniais vaikais nebuvo išvežta į Sibirą“, – savo šeimos istorijas baigė pasakoti Alma.
Norėjo grįžti į Lietuvą
Kartą ir jie su vyru buvo pagalvoję apie grįžimą į Lietuvą. 1993 metais net pusmetį jų šeima praleido Lietuvoje. Čia gimė jų ketvirtoji duktė.
Bet Kanadoje augęs Andrius tuo metu matė ribotas galimybes čia įsikurti.
„Lietuvoje profesoriaus darbas nebūtų aprūpinęs didelės šeimos. Bet nežinome, kaip bus ateityje. Duktė Augusta mokėsi vieną semestrą Vilniaus universitete.
Gabrielė pernai dalyvavo Dainų šventėje“, – sąsajas su gimtine vardijo buvusi gimnastė.
Keturios Valevičių dukterys ir sūnus laisvai kalba lietuviškai, šoka tautinius šokius ir dainuoja lietuvių bendruomenės chore, dalyvauja dainų šventėse. Jie visi yra baigę muzikos mokyklą, groja įvairiais instrumentais.
Gabrielė prasitarė, kad jos su seserimis norėtų gyvenimo kelyje sutikti lietuvius vyrus ir sukurti lietuviškas šeimas.
Vyriausia Aida šiuo metu gilina biomechanikos žinias doktorantūros studijose, Augusta yra lyginamosios literatūros magistrantė, Gabrielė ką tik baigė antropologiją, Veronika – medicinos sesuo, siekianti universitetinio laipsnio, o Darius kolegijoje kremta tiksliuosius mokslus.
Alma dirba Kanados valdžios vertimų biure – verčia iš anglų į lietuvių kalbą ir atvirkščiai.
Daug metų gimnastikai paaukojusi moteris nenorėjo, kad jos vaikai pasuktų į profesionalųjį sportą, nes patyrė, koks tai pragariškas darbas.
Kai Gabrielė sugalvojo lankyti greitąjį čiuožimą, Alma buvo nepatenkinta. Mergina neslėpė, kad žinodami motinos nuomonę apie sporto treniruotes jie, vaikai, dažniau tardavosi su tėvu.
Bet A.Jakimavičiūtė-Valevičius yra aktyvi judėjimo šalininkė. Ji kasdien atlieka sudėtingiausius jogos pratimus. Pastovėti ant rankų jai vieni juokai.
„Mėgstu atlikinėti akrobatinius elementus savo malonumui“, – kalbėjo buvusi gimnastė.
Taip pat Alma su vyru Andriumi laisvalaikiu šoka svingą ir džaivą, laipioja po kalnus.
Protinį darbą dirbantį Andrių žmona irgi prikalbino lankyti jogos treniruotes.
Sporto klube, kuriame lanko jogą, buvusi gimnastė tapo parodomuoju modeliu, tad už treniruotes jai nereikia mokėti.
„Joga padeda nesustabarėti, nes metams bėgant vis sunkiau išlikti lanksčiam. Kanadoje yra daug jogos centrų ir jie labai populiarūs“, – kalbėjo lietuvė.
Valevičiai yra įsikūrę sename name su devyniais miegamaisiais. Kadangi namuose su tėvais liko gyventi tik Darius, keli kambariai skirti užsienio studentams, atvykstantiems pagal švietimo mainų programą.
Namuose visi turi atskirus darbo kambarius. Dideliame name rėkauti netenka. Jei ant stalo garuoja pietūs, šeimos nariai į valgomąjį pakviečiami skambinant variniu varpu. Jo skambesys girdėti trijuose namų aukštuose.
Teko priprasti prie šalto klimato
Prie Kvebeko provincijos gamtovaizdžio Alma lengvai priprato, nes augalija ten tokia kaip Lietuvoje. Skiriasi klimatas: nors vasaros būna gana karštos, žiemos – ilgos ir šaltos. Kai kada termometras rodo 40 laipsnių šalčio.
Iš Lietuvos į Kanadą buvusi gimnastė vežasi rankomis megztų šiltų pirštinių.
Kasmet būna dienų, kai iškrenta tiek sniego, kad transportas negali pajudėti. Tuomet vaikai kelias dienas neina į mokyklą. Kai link Kanados artinasi audra, žmonės informuojami iš anksto, tad stengiasi pasiruošti.
„Kartą iš ryto pradėjo stipriai snigti ir kai vakarop reikėjo parvežti vaikus iš mokyklos, joks autobusas negalėjo pajudėti iš vietos. Tą kartą vaikai liko nakvoti mokyklose“, – pasakojo Alma.
Net ir stingdantį šaltį įmanoma ištverti, jei nedingsta elektra ir veikia šildymas. Mat yra buvę, kad per ledo audrą apledėjo ir išvirto metaliniai elektros stulpai, nutrūko elektros tiekimas.
Alma prisimena, kaip vieną žiemą užėjo speigai ir kol pastatė naujus stulpus, žmonės elektros neturėjo maždaug mėnesį. Prie to, kad žiemą elektra dingsta kelioms paroms, vietos žmonės įpratę.
