Nykus miestelis negąsdina
Tykus kaip kaimas pajūrio kurortas, kuriame vis dar gieda gaidžiai ir poilsiautojai į parduotuvę eina vilkėdami maudymosi kostiumėlius, neslėpdami nei celiulito, nei alaus pilvukų, o pašte gali nusipirkti šampūno ir vėlinių žvakių, tokio cirko dar nėra matęs.
„Tai mūsų vaikas“, – 76 kilogramus sveriantį Grišą glostė smulkutė Jana.
Kaip šešiametis, Griša iš tiesų nėra standartinis.
Kai kartu su visais trimis ėjome į fotosesijos vietą pajūrio kopose, Jana plevėsavo žemę šluojančia marinistinio stiliaus suknia, Aleksandras žingsniavo pasidabinęs baltomis kelnėmis, o štai Griša, nors ir elgėsi nepriekaištingai, miestelyje sukėlė tikrą sąmyšį.
Seneliukas, išvertęs akis, su savo senutėle „Audi“ sustojo vidury gatvės – net sunerimau, ar vairuotojui viskas gerai.
Jūroje pasimaudę stovyklautojai, grįždami į pavargusius medinius namukus, žviegdami nėrė į krūmus.
Kai Grišą apkabinau, priešais važiuojanti moteris nukrito nuo dviračio tarsi pamačiusi Baskervilių pabaisą ir tik po kelių minučių išdrįso paklausti: „Ar čia ožys, ar liūtas?“
Nei vienas, nei kitas. Griša, kurio tikrasis vardas Erin – Mano Žvaigždė Iš Paslaptingojo Miško, yra didžiausios pasaulyje veislės šuo – airių vilkogaudis, laimėjęs visus įmanomus medalius Rusijoje.
Čempionų čempionas, savo išvaizda ir pribloškiamu dydžiu galėjęs įkvėpti britų rašytoją Arthurą Conaną Doyle’į dar šiurpesniems detektyvams. Anksčiau ši įspūdinga veislė buvo laikoma karališka ir tik tituluoti asmenys galėjo mėgautis vilkogaudžių draugija.
Su Jana ir Aleksandru susipažinome visai atsitiktinai. Aišku, dėl šuns milžino. Jie čia atostogauja?
„Mes čia gyvename. Tai fantastiškas miestas“, – gyrė Šventąją Jana ir Aleksandras, prieš dvejus metus atsikėlę iš Maskvos.
Ji – profesionali žurnalistė, dirbusi didžiausiuose Rusijos TV naujienų kanaluose, jis – optikos inžinierius, Rusijos „Mercedes“ visureigių klubo prezidentas, turintis servisą, kuriame automobiliai rengiami varžyboms.
„Nėra geresnės vietos nei Šventoji. Toks nuostabus klimatas: žiemą – ne per šalta, vasarą – ne per karšta“, – džiaugėsi maskviečiai.
Kaip tik buvau susiruošusi rašyti tekstą apie tai, kaip Šventojoje stringa pagrindinės gatvės rekonstrukcija, vis dar stūkso pastatai vaiduokliai, nėra kur normaliai pavalgyti, ir štai – toks pareiškimas iš užsieniečių.
O juk dar pernai vienas mano kalbintas prancūzas dėl savo nuotraukų prie Šventosios valgyklos ir skuduryno susprogdino internete tikrą populiarumo bombą! Kiek buvo pasibaisėjusių šiuo kurortu, neįmanoma suskaičiuoti.
Giria lietuvius
„Mes apkeliavome daug pasaulio. Tailande pailsėti dvi savaites – puiku. Indijoje, Goa, – irgi nuostabu, bet ar norėtume ten gyventi? Ne.
Už jokius pinigus. Per karšta ir labai skiriasi kultūra. Ten jautėmės svetimi“, – neslėpė naujieji mūsų pažįstami.
Apie lietuvius Jana su Aleksandru kuo geriausios nuomonės. Kultūringi, išsilavinę, atviri, emocionalūs, bendraujantys, geranoriški.
Seniai nebuvau girdėjusi tiek komplimentų mūsų tautiečiams, kiek išgirdau tą vakarą sėdėdama prie milžiniško torto. Jį Aleksandras padalijo į tiek dalių, kiek buvo žmonių. Į penkias.
„Apie Šventąją sužinojau viename ralių, kuriuos organizavo mano klubas, – prie Ladogos ežero. Dalyvavo ir žmonių iš Šventosios.
Taip susipažinome, porą kartų aplankiau juos čia, – pasakojo Aleksandras. – Labai susižavėjau. Šventoji ne taip toli nuo Maskvos. Rytą išvažiuoju, vakare jau būnu vietoje, tik 1300 kilometrų.“
Pirmieji Aleksandro vizitai į Šventąją buvo be Janos. Jie dar net nebuvo pažįstami.
Gyventi Maskvoje nepatiko
Maskva. 7 valanda ryto. Žurnalistė Jana kaip visada sėda į automobilį ir per nesibaigiančias spūstis važiuoja į televiziją. Darbas nuo 10 val. ryto, bet moteris amžinai vėluoja. O kiek užtrunka, kol randa, kur pastatyti mašiną! Kartais ją palieka net už kelių metro stotelių.
Aleksandrui dar blogiau. Jis ruošia automobilius bekelės varžyboms, tad nuolat tenka gabenti krūvas gelžgalių. Metro su tokiu kroviniu nepavažinėsi.
„Automobilių spūstyse per parą praleisdavau po 12 valandų. Nieko negalėjau planuoti, nes niekur neįmanoma atvykti laiku“, – prisimena Aleksandras.
Ir atsitiko taip, jog Jana vieną dieną metė televiziją. Nes kadaise svajonių žiniasklaidoje, pilnoje įdomių projektų, tikrų laidų ir vedėjų asmenybių, dabar liko tik tie, kurie dūduoja tinkamomis dūdelėmis.
O Aleksandras, ėmus braškėti antrajai santuokai – po visų liko trys vaikai, pradėjo laisviau dairytis į moteris.
Metusi profesionalią žurnalistiką Jana įsidarbino firmoje, rengiančioje tekstus interneto parduotuvėms: geriausios morkos, skaniausias vynas ir panašiai.
Viršininkas buvo iš pradžių į ją jokio dėmesio nekreipęs Aleksandras.
„Aleksandras priėmė į darbą, bet ilgai laikėmės atstumo. Juk jis buvo vedęs“, – tikino Jana.
„Mums reikėjo sulaukti savo eilės, – pridūrė Aleksandras. – Bet vos tapau laisvas, iškart ją pamačiau. Kaip galėjau paleisti tokį lobį!“
Jie ėmė kartu pietauti, rūpintis įstaigos perkraustymu, kartu apsipirkinėdavo naktinėse parduotuvėse, nes tik tada nėra eilių, ir galiausiai apsigyveno vieno kambario bute.
„Įsivaizduokite Maskvos daugiabutį: kaimynai ten nesisveikina, jei bandai pasilabinti, išsigąsta ir traukiasi atatupsti.
Jie nuolat įsitempę, – pasakojo Jana. – Maskva yra miestas, kuriame normalu nepažinoti žmonių. Ten gatvėje niekas nesusipažįsta.“
Ir tai nesusiję su politika. Aleksandras su Jana ja nesidomi.
Laimę rado Šventojoje
„Mūsų šeimoje politikos nėra. Namuose net neturime televizoriaus. Juk negalime pakeisti to blogio, kuris vyksta pasaulyje, bet galime keistis patys. Gyventi taip, kad jaustumės laimingi. Kartais pasvarstydavome, kur būtų mūsų svajonių šalis, ir tada mano draugai iš Šventosios pasielgė ryžtingai“, – prisimena Aleksandras.
Draugai jiems pasakė: „Mes jau išnuomojome jums kotedžą, pasiimkite daiktus ir atvykite.“
Užteko persikelti į kitą miestą ir jie tapo laimingi?
„Būtent taip. Čia net Griša tapo laimingiausiu pasaulyje šunimi, jį priima visi restoranai ir iškart vaišina dubenėliu vandens“, – džiaugėsi Aleksandras.
Vyras visą savo verslą perkėlė į Lietuvą ir į internetą, pradėjo naują veiklą – tuoj į vandenį bus nuleistas pirmasis jo sukurtas gyvenamasis laivas turistams.
Gal jie vandens sporto gerbėjai? Tada geriau suprasčiau jų norą iš didžiausio Europos miesto, kuriame vyksta daugybė kultūros renginių, keltis į Šventąją, kur tik vasarą vyksta koncertai, ir geriausiu atveju tai būna grupė „Pikaso“.
Į miestelį, kuriame gyvena mažiau nei 2 tūkstančiai žmonių, žiemą veikia vos viena parduotuvė, o per dieną gali nesutikti jokio žmogaus. Restoranai? Kokie restoranai! Kavinės atidaromos tik birželio pabaigoje.
„Ne, jokiais vandens sportais neužsiimame. Jūroje man ir dabar per šalta, – nusipurtė Aleksandras. – Rankos ten neįkiščiau. Net vasarą nesimaudau.“
Susituokė ant jūros kranto
Janai ir Aleksandrui užtenka tą šaltą jūrą matyti. Jiems ji labai graži. Tokia graži, kad kai pernai pakvipo vestuvėmis, nei Jana, nei Aleksandras kitos minties neturėjo – svarbiausia gyvenimo šventė įvyks čia, ant Baltijos jūros kranto.
„Buvo ruduo“, – romantiškai pradėjo Jana.
„Lijo?“ – paklausiau ūkiškai.
„Aišku, lijo“, – ramiai atsakė Jana ir parodė nuotraukas.
Raudona ilga suknelė, apie kokią ji visada svajojo, deranti prie ryškios Aleksandro varlytės, ir permatomi polietileniniai apsiaustai nuo lietaus.
Keli svečiai – maskviečiai, Aleksandro vyriausia duktė ir draugai iš Šventosios. Nei nuotakos, nei jaunikio tėvai savo vienturčių vaikų vestuvėse nedalyvavo.
„Bijo skristi, – sakė Jana. – Nelabai patenkinti, kad taip toli įsikūrėme, betgi ne dėl jų gyvename. Važiuojame lankyti tris keturis kartus per metus.
Nenorėjo bent dėl tėvų vestuvių kelti Maskvoje?
„Tai buvo šventė mums, visa kita nesvarbu, – kalbėjo Aleksandras. – Padarėme, kaip norėjome, – vestuvės ant jūros kranto grojant saksofonininkui.
Jos buvo šimtą kartų įspūdingesnės negu Maskvos santuokų rūmuose.
O povestuvinė kelionė? Gal Havajai, Meksika, kita šilta šalis? Abu nusijuokė.
„Čia taip gerai, kad mes pirmą kartą gyvenime niekur nenorėjome keliauti. Likome Šventojoje. Savo atrastame rojuje“, – sakė Jana.
Mokosi lietuvių kalbos
Rytais ji valgo sūrelius – abu dievina lietuviškus pieno produktus. Bando Aleksandrui įpiršti avižinių dribsnių, bet tas stojasi piestu: „Pjuvenų nevalgau.“
Lietuvoje viskas mažiausiai trečdaliu pigiau nei Maskvoje. Čia kitos galimybės kokybiškai gyventi.
Maskvoje, trečiame pagal brangumą pasaulio mieste, verslą turinti maskviečių pora išgali gyventi vieno kambario bute, toli nuo centro, priemiestyje.
„O Šventojoje nuomojamės kotedžą per du aukštus su įspūdinga terasa. Mūsų kaimynai – nuostabūs! Greta – garsaus krepšininko Renaldo Seibučio tėvai, puikūs žmonės, gerai sutariame“, – džiaugėsi Aleksandras.
Dar vienas svarbus Šventosios privalumas tas, kad čia laimingas jaučiasi ir Griša. Kol pora neturi bendrų vaikų (bet jau planuoja turėti!), įspūdinguoju Griša rūpinasi kaip sūnumi.
„Kasdien čia vaikštome po kelias valandas, o Maskvoje prie kiekvieno krūmo – eilė norinčių pašikinti savo šunis, – sakė Jana. – Išsipildė mūsų svajonė gyventi savo name, nuolat matyti gamtą.“
O Aleksandras pridūrė: „Maskvoje mums tiesiog trūko laiko gyventi. Amžinai kur nors skubėjome. Čia radome ramybę. Žiemą Klaipėdoje lankėme lietuvių kalbos kursus – juk reikia kalbėti šalies, kurioje gyvename, kalba. Nėra lengva, bet pamažu jau kai ką suprantame.“
Jūs, kaip ir aš, tikriausiai pamanėte, kad toks įspūdingas šuo šeimoje atsirado paprasčiausiu būdu – pirkėjai nuvyko į veislyną, sumokėjo 2 tūkstančius eurų ir gyvūnas iškeliavo pas juos.
Bet buvo ne taip – Grišos atsiradimą žymi keistų sutapimų istorija.
Šuo pas Janą ir Aleksandrą apsigyveno jau būdamas brandaus amžiaus, nes veisėja atsiėmė jį iš blogai prižiūrinčios šeimos.
„Nevedžiojo, nesirūpino juo, – aiškino Aleksandras. – Dar įdomiau – būtent dėl šio šuniuko aš tai veisėjai anksčiau rašiau laišką, kad man parduotų.
Tačiau tada kilo neramumų mano šeimoje, sudvejojau ir plano laikyti šunį atsisakiau. Laišką ir pamiršau.“
Praėjo penkeri metai. Aleksandras papasakojo mylimajai Janai apie svajonę auginti būtent tokį šunį ir juodu nuvažiavo į veislyną pakalbėti. Mažylių nebuvo, tik suaugę šunys ir Griša.
„Vos jį pamatėme, abiem suvirpėjo širdis, supratome, kad jį mylime, – prisipažino Jana. – Tris savaites Aleksandras maldavo, kad mums Grišą parduotų.“
Veisėja bijojo dėl vyresnio šuns amžiaus ir ankstesnėje šeimoje patirto streso, vis atsisakinėjo.
Galiausiai ją įveikė laiškas. Aleksandras surado ir jai nusiuntė prieš penkerius metus rašytą prašymą, kuriame svajoja būtent apie tą šunį.
„Kas tavo – neprapuls, tokia yra gyvenimo taisyklė“, – įsitikinęs Aleksandras.
Ar pora svajoja Šventojoje likti visam laikui?
Aleksandras nusijuokė: „Būtų drąsu sakyti, kad norime, jog iš čia mus į kapines išneštų. Bet kol kas Šventojoje taip patinka, kad nenorime išvažiuoti. Nei į Tailandą, nei į Ameriką, niekur. Ir savo vaikus auginti norime čia.“
