Tai, kad sutuoktinis Vytautas nuolat kyla į dangų, vilnietei Laimai Galvonienei jau tris dešimtmečius atrodė kasdienybė.
Tad žinia, kad birželio 26-osios vakarą žuvo Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijos prezidentas, politikas ir verslininkas 57 metų Vytautas Galvonas, jai iš pradžių pasirodė netikra. Atrodė, kad to tiesiog negali būti.
Aviacija – visas gyvenimas
– Kas jums pranešė apie nelaimę? – „Lietuvos rytas“ paklausė 53 metų L.Galvonienės.
– Jokio oficialaus skambučio nesulaukiau nei aš, nei mano vyro sesuo klimatologė Audronė Galvonaitė.
Mes buvome išvykę atostogauti, o vyro sesuo buvo išvažiavusi į Anykščius lankyti motinos.
Kai pamačiau, kad skambina Audronė, pirmiausia pamaniau, kad pablogėjo anytos sveikata, – ji sunkiai serga.
Audronė kalbėjo per ašaras: „Ar girdėjai apie nelaimę? Pranešė, kad mūsų Vytautas žuvo.“
Net nesuvokiau, ką ji sako, – tai buvo taip netikra. Informaciją suteikė ne oficialios instancijos, Audronė išgirdo pranešimą per radiją ar televiziją.
Anytai iki šiol nesakome apie tragediją: ji labai silpna, pasiligojo mirus vyrui. Bijome prasitarti, nes būtų dvejos laidotuvės.
Vėliau įskaudino dar vienas dalykas. Iš lakūnų sužinojau, kad lėktuvui nukritus jie žaibiškai iškvietė greitąją, bet atvažiavusi brigada pirmiausia puolė fotografuoti avarijos, o ne bėgti žiūrėti, ar dar galima kuo nors padėti mano vyrui.
– Ar jaudindavotės, kad vyras skraido?
– Tai buvo taip įprasta, kad nekildavo jokių klausimų. Niekada net nebuvo svarstoma apie tai, ar Vytautui skraidyti, ar ne. Kai mes susipažinome 1983 metais, jis, radiofizikas, jau aktyviai skraidė.
Nekildavo nė minties, kad to nereikėtų daryti ar kad skraidymas gali būti pavojingas. Ir pastaruoju metu jokių diskusijų šeimoje dėl to nebuvo.
Vyrui nuolat reikėdavo prasitęsti licenciją. Visiems šeimos nariams buvo savaime suprantama, kad tėvas skraido.
– Koks buvo jūsų vyro charakteris ir ar būdo bruožai lėmė, kad jis pasirinko aviaciją, nors tai nebuvo jo specialybė?
– Jis buvo labai azartiškas, geranoriškas ir sąžiningas žmogus. Aviacija buvo tikroji jo aistra.
Jei kuo tikėdavo, nebijodavo eiti prieš srovę, palaikyti puolamojo, nenusisukdavo nuo bendražygių, kai jiems nesisekė.
Jis visąlaik stengėsi padėti kitiems, kartais net nuo šeimos nutraukdavo norėdamas paremti svetimus.
– Ar jūs pati irgi domėjotės aviacija ir norėjote skraidyti?
– Ne, tokio pomėgio neturėjau, bet ir vyrui neketinau trukdyti.
Jam tai buvo svarbu.
– Šermenims išrinkote visai ne laidotuvių fotografiją. Joje jūsų vyras šypsosi.
– Sovietiniais metais buvo įprotis fotografuoti laidotuves. Ir mirusįjį, ir gedinčius. Kam to reikia?
Svarbu galvoti apie žmogų, o ne fiksuoti susirūpinusius veidus.
Mes nenorėjome gedulingos nuotraukos ir prašėme, kad niekas nefotografuotų laidotuvių. Nežinau, ar prašymas buvo išgirstas.
– Ar jūsų vyras turėjo savo lėktuvą?
– Ne, neturėjo. Niekada nebuvau girdėjusi planų įsigyti nuosavą lėktuvą.
– Netikėtą žūtį pakelti sunkiau negu palydėti anapus ilgai sergantį žmogų. Jūs puikiai tvardotės.
– Viešumoje būti santūriems lengviau. Tikrasis skausmas prislegia vakare, kai su vaikais grįžtame namo.
Daugybė žmonių atėjo atsisveikinti su Vytautu ir pareikšti šeimai užuojautos.
Tai rodo, jog jis buvo mėgstamas ir gerbiamas. Sūnui dar tik šešiolika, duktė jau studentė, bet mums visiems labai jo trūks.
– Kokia jūsų profesija ir kaip gyvensite toliau?
– Esu programuotoja, bet daug metų dirbu vadybininke šeimos versle.
Darydavo lėktuvų maketus
Būsimoji žurnalistė Miglė Galvonaitė sakė, jog tėvas nesiekė, kad kuris nors iš vaikų užsiimtų aviacijos sportu, tačiau vaikystėje jis mokė jos jaunesnį brolį daryti lėktuvėlius.
„Tai buvo įdomu. Namuose dar turėtų būti kartu su tėvu klijuotų lėktuvų maketų. Jis turėjo ir nedidelę lėktuvų modelių kolekciją“, – sakė Miglė
Mergina neketino pasukti į aviaciją ir pasirinko studijuoti žurnalistiką.
„Idealizavau šią profesiją. Kai kalbėdavausi su tėvu apie profesiją, jis sakė, jog svarbu rinktis tokią veiklą, kad dirbdama jausčiausi laiminga“, – prasitarė mergina.
Sveikata nesiskundė
Vilniuje, Šventųjų Jonų bažnyčioje, kur buvo pašarvotas V.Galvonas, su žuvusiuoju atsisveikinti atėjęs žurnalistas Rosvaldas Gorbačiovas sakė, kad šis žmogus gyveno labai aktyviai.
„Rolando Pakso prezidentavimo laikotarpiu jūs buvote viešųjų ryšių atstovas ir pažinojote jo artimą draugą V.Galvoną. Ar galėjo jis nutrūktgalviškai rizikuoti, jei būtų prastai jautęsis?“ – pasiteiravau.
„V.Galvonas turėjo įprotį rūpintis sveikata, buvo linkęs į sveiką gyvenimo būdą, bėgiodavo ilgus atstumus. Apskritai jis buvo linksmas, humoro jausmą turintis ir itin teigiamas žmogus, kuris nesukeldavo aplinkiniams nereikalingos įtampos.
Be to, jis visada turėdavo idėjų ir planų ateičiai. Nemanau, jog būtų rizikavęs ir kilęs į orą, jei būtų negalavęs. Labai gaila, kad įvyko ši nelaimė – veiklius žmones prarasti labai sunku“, – kalbėjo R.Gorbačiovas.
Tragedija užminė mįslių
Toks patyręs pilotas kaip V.Galvonas greičiausiai žuvo dėl kokio nors nelemto atsitiktinumo. Tuo įsitikinęs ilgametis jo draugas ir politinis vedlys, partijos „Tvarka ir teisingumas“ vadovas europarlamentaras Rolandas Paksas.
– Kas, jūsų nuomone, lėmė šią nelaimę? – „Lietuvos rytas“ paklausė patyrusio piloto R.Pakso.
– Sužinojau apie šią tragediją persėsdamas iš lėktuvo į lėktuvą Kopenhagoje. Tuojau pat susisiekiau su profesionalais, kurie tuo metu buvo aerodrome ir viską matė savo akimis.
Rusiškas Jak-55M, kuriuo skrido V.Galvonas, – morališkai pasenusio modelio. Lėktuvas irgi ne iš naujų. Rimtose varžybose su tokiu modeliu rimtai dalyvauti buvo galima prieš 15–20 metų.
Tai lengvesnis lėktuvas nei tie, kuriais V.Galvonas buvo įpratęs skraidyti, jautresnis, reikalingas daugiau dėmesio, tačiau jį valdyti labai paprasta.
Lėktuvas gana aukštai – 700–800 metrų aukštyje – pradėjo daryti suktuką skrisdamas horizontaliai.
Tačiau pamažu sukimosi spindulys ėmė vis didėti, kol orlaivis staiga sukdamasis pradėjo smigti vertikaliai.
Pilotui lėktuvą pavyko stabilizuoti tik jau nedaug likus iki žemės ir pradėti vėl jį kelti į horizontalią padėtį. Tačiau nebespėjo.
Lėktuvas maždaug 280–300 kilometrų per valandą greičiu rėžėsi į žemę.
Suktuko metu lėktuvas būna faktiškai nevaldomas, tad lakūnui iš jo išeinant svarbiausia sudaryti tam tikras aerodinamines sąlygas.
Tai padaryti tokiam meistrui kaip V.Galvonas yra juokų darbas.
Net pradedantiesiems pilotams jau po 12 valandų leidžiama vieniems tai daryti. Žinoma, jie būtinai turi išmokti užbaigti suktuką.
Taigi versija, kad tragediją lėmė piloto klaida, – labai sunkiai tikėtina. Gal spaudžiant pedalus įstrigo batas? Gal užsikirto vairas? O gal kokios nors sveikatos problemos?
Juk baigiant suktuką reikia labai stipriai patraukti vairalazdę ir tuo metu būna tikrai nemaža perkrova – kraujas iš galvos suteka į apatinę kūno dalį, o pilotas laikinai net praranda regėjimą.
Nusileido per arti žemės
* Sportinio lėktuvo Su-29 katastrofa, kai žuvo lakūnas Darius Išganaitis ir orlaivių mechanikas Rolandas Žiaugrė, įsiminė visai Lietuvai. Šie lėktuvai buvo laikomi itin patikimais. Nelaimė S.Dariaus ir S.Girėno aerodrome įvyko 2004 metų balandžio 19-osios pavakarę.
* Lėktuvu Su-29 D.Išganaitis rengėsi varžyboms, tačiau dvivietėje skraidyklėje kaip pirmasis pilotas priekyje sėdėjo pradedantis akrobatinio sporto meistras R.Žiaugrė. Jis bandė atlikti sudėtingą akrobatinę figūrą.
* Lėktuvas staiga pakilo ir sukdamasis nėrė žemyn, tačiau nusileido per arti žemės ir trenkėsi į ją uodega. Orlaivis užsiliepsnojo. R.Žiaugrė žuvo iškart. D.Išganaitis mirė ligoninėje po dviejų parų.
Skrydį nutraukė plieno lynas
* 2006 metų spalio 21 dieną kelių radijo stočių savininkas vilnietis 45 metų Hubertas Grušnys nuosavu lėktuvu „Diamond DA42 Twin Star“ žuvo Prienų rajone, Pociūnų aerodrome. Lėktuvas užkliudė plieno lyną, kuriuo į orą keliami sklandytuvai. Lynas nurėžė itin patikimu ir moderniu laikomo lėktuvo sparną, kilo gaisras.
* Pakilęs iš Vilniaus oro uosto H.Grušnys nusileido Paluknio aerodrome, o vėliau pasuko Pociūnų link. Pilotas radijo ryšiu pasiteiravo operatoriaus, ar gali nusileisti, ir išgirdo teigiamą atsakymą. Bet atsidūręs ant leidimosi tako verslininkas sumanė atlikti triuką, vadinamą pakilimu konvejeriu.
* Orlaiviui nespėjus sustoti jis vėl padidino greitį ketindamas kilti į padangę. Tokias užduotis per treniruotes atlieka net didelių civilinės aviacijos orlaivių pilotai.
* Orlaivis užsiliepsnojo ir krito ant žemės iš 30–40 metrų aukščio. Per laidotuvių ceremoniją dangumi praskrido trys užsakyti lėktuvai – taip su H.Grušniu atsisveikino draugai, irgi degę aistra dangui.
Pražudė vėlyvas skrydžio laikas
* 2014-ųjų pavasarį, nors buvo puikūs orai, patyręs pilotas „Vilniaus baldų“ direktorius 45 metų Dalius Aleksandravičius žuvo kartu su vienuolikmečiu sūnumi skrisdamas mėgėjišku lėktuvu VL-3. Lėktuvas nukrito šalia Paluknio aerodromo, iš kurio pakilo šeštadienio vakarą.
* Verslininką pažinoję aviatoriai tikina, kad vyrą su sūnumi galėjo pražudyti skrydžiui pasirinktas vėlyvas metas. Tamsoje pilotas galėjo nepastebėti apačioje esančių medžių.
* Ultralengvasis lėktuvas, kurį pilotavo D.Aleksandravičius, šiame aerodrome turėjo leistis 20 valandą. Paluknio aerodromas neapšviestas, todėl iš jo kylantys lakūnai griežtai laikosi taisyklės neskraidyti nusileidus saulei. Skrydžiams tamsoje nepritaikyti ir ultralengvieji lėktuvai.
* D.Aleksandravičius žūties dieną buvo pakilęs ne kartą. Pirma jis skraidino dar du savo vaikus, bet nusileido laimingai. Antrą kartą pakilęs verslininkas į aerodromą nebegrįžo. Lėktuvo VL-3 nuolaužas visai netoli Paluknio aerodromo lakūnai pamatė pakilę ankstų sekmadienio rytą.
* Čekijoje pagamintas ultralengvasis lėktuvas VL-3 buvo vienintelis Lietuvoje. Jis laikomas greičiausiu šios kategorijos lėktuvu. Jo greitis siekia 290 kilometrų per valandą.
Krito žemyn net kelis kartus
* 2008 metų sausį žuvo žmogumi paukščiu vadintas legendinis lakūnas Vytautas Lapėnas. Patyręs pilotas 1989 metais jau buvo išgyvenęs siaubingą įvykį – žmonos akyse iš padangių smigo į žemę, tačiau išplėštas iš liepsnojančio lėktuvo liko gyvas. Nudegęs beveik pusę kūno, netekęs kojos ir rankos, po daugybės operacijų V.Lapėnas vėl pradėjo skraidyti.
* Tačiau po 19 metų jį ištiko dar viena nelaimė – sraigtasparnis rėžėsi į žemę, ir atkaklusis lakūnas žuvo.
* Dukart po orlaivių avarijų mirties išvengęs 56 metų kaunietis Algimantas Žerolis 2005-ųjų rugpjūtį žuvo išbandydamas mėgėjiškos konstrukcijos vieno variklio lėktuvą „Žaibas“.
* Ši nelaimė įvyko Prienų rajone įsikūrusiame Pociūnų aerodrome. Ekspertai teigė, jog sugedo lėktuvo aukščio vairas.
