Ašaroms neturi laiko
Pernai rudenį mirus motina Terese vadintai Panevėžio agentūros „SOS vaikai“ įkūrėjai, šeimos ir vaikų paramos namų vadovei gydytojai Marytei Zabulionienei, jos gerų darbų ratą toliau suka 34 metų dukra Irma Zabulionytė.
Jauna moteris agentūrai vadovauja jau daugiau nei pusmetį.
Perimti mamos veiklą jai atrodė natūralu. Nuo tada, kai prieš 23 metus buvo įkurta agentūra, jos rūpesčiais gyveno visa Zabulionių šeima, kartu ir tėvas Sigitas bei broliai Artūras ir Gintaras.
Iš pradžių, kol mama sirgo, I.Zabulionytė labdaringai įstaigai vadovavo laikinai, vėliau vyko rinkimai ir ji tapo oficialia agentūros „SOS vaikai“ pirmininke bei Šeimos ir vaikų paramos namų vadove.
Tęsti mamos darbus dukteriai nėra sunku.
Dėl čia besikreipiančių moterų ir sudėtingų bei skaudžių jų likimų jaunoji vadovė neašaroja.
„Jei su visais pradėsi verkt, nebematysi išeities. Neturiu laiko tų istorijų sapnuot, kartais pačiai tenka numigti vos 4 valandas. Esam nevyriausybinė organizacija, lėšų niekas ant lėkštutės neatneša, patiems reikia ieškoti rėmėjų, maldauti įmonių, kad paaukotų. Projektą rašiau net per mamos laidotuves. Taip gelbėjiesi ir nuo savų liūdesių. Kai padedi kitiems, tarsi padedi sau“, – mąstė I.Zabulionytė.
Pamaitina kiekvieną atėjusį
Su I.Zabulionyte susitinkame karštą vidurdienį. Šeimos namų pastatas ką tik baigtas renovuoti, patalpos kvepia dažais.
Kieme ir viduje zuja čia stovyklaujantys vaikai.
Artėjant pietų metui vis veriasi ir veriasi lauko durys, valgykloje prie naujutėlaičių stalų pietauti sėda suaugusieji, neišgalintys nusipirkti maisto.
Virėjos į stalą neša po didelę porciją purių bulvinių blynų su grietine, dalija juodųjų serbentų kompoto stiklines.
„Nė vieno, praveriančio šių namų duris, neišleidžiame nepamaitinto“, – sako I.Zabulionytė.
Šeimos namai kasdien pavalgydina apie 50 žmonių. Prie valgyklėlės stalų sėda vargingai gyvenantys panevėžiečiai, karštos sriubos dubenį visad gauna ir alkstantys benamiai.
Daug prisideda savanoriai
Per pastaruosius dvejus metus agentūros veikla gerokai išsiplėtė, šeimos paramos namai tapo ir visos apskrities moterų krizių centru, teikiančiu pagalbą nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje. Čia veikia vaikų dienos centras bei specializuotos pagalbos centras, paramos šeimai tarnyba.
Šeimos namai jau turi psichologo ir teisininko etatus. Iš viso čia darbuojasi 25 žmonės, nors yra tik 8 etatai, visi kiti dirbantys – savanoriai.
Moterys, kasdien gaminančios valgį ir plaunančios indus, yra neetatinės pagalbininkės.
„Jos neturi darbo, bet nesėdi namie prie televizoriaus ir nesiskundžia gyvenimu, o padeda mums“, – aiškina I.Zabulionytė.
Visi Panevėžio regiono policijos komisariatai kasdien atsiunčia duomenis apie smurtą artimoje aplinkoje.
„Susisiekiame su nukentėjusiomis ir aiškinamės, kaip galėtume padėti“, – pasakoja vadovė.
Per metus moterų krizių centro paslaugomis pasinaudoja apie tūkstantį fizinį ar psichologinį smurtą patyrusių moterų. Vienoms suteikiama specialistų konsultacija, kitoms padedama susirasti darbą, gyvenamąjį būstą, sutvarkyti įvairius dokumentus. Per metus namuose pasikeičia apie šimtą gyventojų.
Gyvenimo gniuždytos, muštos, engtos, į gatvę išmestos ar nuo vyro tirono su vaikais pabėgusios moterys žino, kad pastogę šeimos namuose gauna laikinai, atsigavusioms teks mokytis kabintis į gyvenimą, galbūt keisti požiūrį į gyvenimo būdą ir santykius šeimoje.
Gerus darbus darė ir be ačiū
Mūsų pokalbis nukrypsta prie skaudaus įvykio – M.Zabulionienės laidotuvių.
„Per laidotuves buvo daug mamos pacientų, buvo ir kelios moterys, kurių vaikai čia gimė, bet kapo dabar, atrodo, nė vienas svetimas neaplanko. Taip jau būna, kai reikia pagalbos, ateina nuolankios prašytojos, o paskui viską nori pamiršti. Duok Dieve, kad joms sektųsi ir nereikėtų gręžiotis atgal“, – be jokios nuoskaudos sako I.Zabulionytė.
Tik vieną kartą šeimos namuose priglausta moteris po to, kai atsistojo ant kojų ir susitvarkė gyvenimą, atnešė lauktuvių. Padėjusi pilną daržovių krepšį paaiškino, kad šitie namai padėjo sunkiausiu jai gyvenimo tarpsniu, tad dabar dalijasi tuo, ką pati užsiaugino.
„Dažniausiai moterys stengiasi neatsiminti, kas bloga, žiūrėti į priekį“, – paaiškina psichologė Ilona Grubinskienė.
„SOS vaikai“ organizacija Panevėžyje įkurta 1992 metais.
„Irmutė nuo gimimo turi judėjimo negalią. Kai M.Zabulionienė suprato, kad savo dukrai niekuo negali padėti, bet gali padėti kitiems, ji ėmėsi to vargo. Už gerus darbus niekad nelaukdavo padėkų ir savanoriams sakydavo, kad nebūtinai mes sulauksim ačiū, gal šeimos nariai sulauks, gal padėka ateis kitokia forma, nebūtinai žodžiais“, – prisiminė ilgametė gydytojos bendražygė, šeimos namų vadovės pavaduotoja Audronė Dagienė.
Iš pradžių organizacija turėjo mažą kambarėlį Topolių gatvėje. Veikla prasidėjo nuo labdaros vargstantiems, ji greit plėtėsi, buvo pradėta maitinti nelaimėlius, po ketverių metų „SOS vaikai“ persikraustė į Projektuotojų gatvę, ten jau turėjo tris kambarėlius ir mažą virtuvę.
Idėja – padėjus nėščiai paauglei
„Papasakosiu, kaip mamai kilo idėja Rožyne įkurti šeimos namus“, – sako I.Zabulionytė.
Prieš 13 metų pagalbos į M.Zabulionienę kreipėsi nėščia paauglė. Ją, galudienę, iš namų išvarė motina. Negailestingoji dirbo mokytoja, regis, turėjo suprasti bręstančio žmogučio paklydimą ir turėti jėgų atleisti, bet ne, savo dukrą į gatvę išmetė prieš pat gimdymą.
Pasimetusią, ašarom apsipylusią paauglę su didžiuliu pilvu priglaudė M.Zabulionienė. Kadangi Panevėžyje nebuvo jokios įstaigos, kur galėtų ilgėliau apsistoti nėščia mergaitė, „SOS vaikai“ agentūros vadovė susiskambino su kolegomis Vilniuje, tie sutiko priimti į savo krizių centrą.
Mergaitę į sostinę savo automobiliu vežė S.Zabulionis. Nėščiajai pakeliui nubėgo vandenys, nenumaldomai artėjo gimdymas.
„Mama labai baiminosi, kad mergaitė nepagimdytų mašinoje. Tada ji ir ėmė austi mintį, kad būtina ir mūsų mieste įkurti vietą, kur bėdos ištiktas žmogus galėtų prisiglausti“, – pasakojo I.Zabulionytė.
Vėliau M.Zabulionienė, važiuodama Rožių gatve, pamatė visiškai nuniokotą pastatą užkaltais langais. Buvo 2002 metai. Dviaukštis plytinis būstas kadaise veikė kaip vaikų užimtumo centras, čia paaugliai lankė kartingų būrelį, o tada jau buvo virtęs landyne.
Medikė nulėkė į savivaldybę prašyti to apleisto būsto. Valdžia pastatu naudotis leido su sąlyga, jei M.Zabulionienė pajėgs jį susitvarkyti.
„Mama po truputį remontavo, ieškojo rėmėjų, prašė, maldavo“, – žvelgdama į dabartinį moderniai suremontuotą namą pasakojo jos dukra.
Nėščią išvaro, su vaiku pasiima
Gyvavimą pradėję nuo pagalbos nėščiajai, šeimos paramos namai iki šiol tokių nelaimingų moterų, dėl vienų ar kitų priežasčių išvarytų iš namų, po kelias sulaukia kasmet. Pernai čia irgi gimė du kūdikiai.
„Atėjo devintą nėštumo mėnesį. Išvarė sugyventinis. Sako, ačiū, tavęs nebereikia, turiu kitą. Moteris atėjo kaip stovi, tik su rankinuku“, – vieną iš kasdienių šių namų istorijų pasakojo darbuotojos.
Moterys surinko būsimam kūdikiui krepšelį, būtiniausiais daiktais aprūpino gimdyvę. Ji pagimdė po 10 dienų.
„Tą dieną baisiai lijo. Į gimdymo namus jos pasiimti važiavo mano tėtis. Medikės klausia, kokia palata. Tėtis sako nežinąs. Klausia, kokia gimdyvės pavardė. Tas neatsimena“, – į kokią komišką situaciją buvo papuolęs S.Zabulionis, pasakojo jo duktė.
Kai vaikelis paaugo, sugyventinis susirado prieglaudą, atvažiavęs prikalbėjo gražių žodžių, susitaikė ir įkalbėjo grįžti namo.
Po kurio laiko situacija pasikartojo, ta pati vėl besilaukianti moteris atbėgo išvaryta iš namų. Gimus kūdikiui, kai moteriškė sustiprėjo, sugyventinis vėl ją įkalbėjo susitaikyti.
Neseniai šeimos namuose glaudėsi ir nuo skriaudiko pabėgusi septyniolikmetė su kūdikiu. Pabuvo savaitę ir vaikelio tėvas ją pasiėmė.
„Kol moterys tiki, kad vyras pasikeis, jam smurtą atleidžia. Vyksta atsiprašymai, gėlės, saldainiai. Bet reikia pagalvoti, kiekgi žmogus gali dangstytis? Reikia, kad pats smurtininkas norėtų pasikeisti, o jei ne – ir vėl įtampa auga, kartojasi rutina, vėl smurtas. Ir eina toks gyvenimas spirale. Reikia labai daug ryžto, kad nutrauktų santykius. Tuos dalykus mes aiškiname nukentėjusioms moterims, stengiamės pasikalbėti ir su smurtautojais“, – pasakojo psichologė I.Grubinskienė.
Kad išskirtų, reikėjo baisios aukos
Anksčiau policija į šeimos namus vis veždavo vyrų priluptas moteris. Nuo 2011 metų įsigaliojus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui, pareigūnams nebereikia nuskriaustos, vienais naktiniais laiptinėje su vaikais styrenančios moters gabenti iš namų. Iš šeimos būsto išvežamas ir į areštinę dviem paroms uždaromas siautėjantis tironas.
Buvo atvejis, kai net 4 kartus policija į šeimos paramos namus vežė tą pačią vyro žiauriai skriaudžiamą moterį. Ji norėjo skirtis, o teismas vis atidėliojo skyrybų terminą, skirdavo laiko pagalvoti. Sutuoktinis turėjo teismo apribojimą prie žmonos nesiartinti, bet to nepaisė, persekiojo ir ją mušė.
Pirmą kartą moterį atvežė nuplėšta ausimi, antrą kartą su sutrupintu petimi, trečią – sulaužyta ranka, o ketvirtąjį – sutrupintu klubo sąnariu. Ji negalėjo vaikščioti, valgį teko nešti į lovą. Smurtautojas teismui aiškino, kad ji labai nerangi, eidama vis griūna.
Priėmus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą šios poros skyrybos įvyko tuojau pat.
Ne mažiau skaudus ir gniuždantis yra psichologinis smurtas.
Pagalbos į krizių centrą kreipėsi vyro apvaginta moteris. Kaip tik vyko skyrybų procesas, pora tebegyveno vieno kambario bute. Vyras visus įtikinėjo, kad jo žmona yra vagilė. Neva dingo grandinėlė, jis iškvietė policiją, kriminalistai moterį išsivežė į komisariatą ir tardė. Niekad nieko nepasisavinusiai moteriai tai buvo baisinga trauma. Darant namie kratą grandinėlė buvo rasta užkritusi už sekcijos.
„Psichologinis smurtas sunkiausiai įrodomas. Kol sutuoktinis nemušė žmonos, jų skyrybų procesą teismas tempė. O kai sužvėrėjęs vyras ją puolė smaugti, ir moteriai teko vaikščioti su kaklo įtvaru, tada teismas tuoj išskyrė“, – dar apie vieną šeiminę dramą pasakojo I.Grubinskienė.
Savo kompleksus maskuoja kumščiais
„Labai svarbu, kad moteris teisingai sureaguotų į pirmas smurto apraiškas. Jei ji niekur nesikreipia, skriaudėjas įsidrąsina. Būna, kad vyras muša dėl to, kad pats turi psichologinių problemų, kitą žemindamas save tarsi išaukština“, – aiškino I.Grubinskienė.
Psichologė, kalbėdamasi su 28 metų vyro skriausta moterimi, paklausė, gal pats sutuoktinis prastai save vertina. Toji nustebusi patvirtino, kad tikriausiai taip ir yra, bendraudamas su kitais žmonėmis sutuoktinis būna užsidaręs, nedrąsus, kompleksuotas, dažnai nedrįsta didesniame rate pasisakyti.
„Radęs ramią moterį ir išsilieja“, – baigė aiškinti psichologė.
Dėsninga, kad šeimai iširus smurtininkas vėl susiras nuolankią moterį, būsimą auką.
Žmoną pliekia už tamsumą
Iš pradžių būna sunku įžvelgti smurtą.
Moterims reikėtų suklusti, jei draugas ima priekaištauti, kodėl visą dieną neparašančios nė vienos SMS, jei primygtinai klausia, kur buvo, ką veikė, reikalauja atsiskaityti už kiekvieną žingsnį. Perdėta kontrolė yra aiškus signalas, kad santykiai gali sukti netinkama linkme, vyro elgesys gali pradėti agresyvėti.
Ypač dažnai apsigauna mergaitės iš prastų šeimų. Jei jų šeimoje nebuvo šiltų tarpusavio santykių, perdėta kontrolė joms atrodo kaip rūpinimasis, dėmesys.
Psichologė prisiminė situaciją, kai žmoną nuolat lupdavusiam ūkininkui bandė išaiškinti, kad jis elgiasi neteisingai.
Vyras paatviravo jai, jog žmoną muša dėl to, kad ji kvaila, nieko nebaigusi. Pats turi tris aukštojo mokslo diplomus, jam tai svarbu. Bet tik po pirmo vaiko gimimo jis sužinojo, kad sutuoktinė tėra baigusi 9 klases. Užuot skatinęs žmoną mokytis, jis „padarė“ dar du vaikus, mat seksualiai ji jam patraukli, o už „tamsumą“ toliau nuolat jai karšė kailį.
Pasiteisinimas: užėjus pykčiui niekaip negali susitvardyti. Kartą supykęs jis pataikė ne į žmoną, o į akmenų pilną kibirą. Susilaužė koją. Kalta vėl liko bemokslė sutuoktinė.
Siautėjančiam mokslinčiui teismas paskyrė lankyti priverstinius kursus, skirtus linkusiems smurtauti.
Klaidinga visuomenės nuomonė, kad smurtauja tik kaime gyvenantys girtuokliai.
Į Rožių gatvėje esantį moterų krizių centrą iš policijos plaukia pranešimai, kad sutuoktiniai ar sugyventiniai namuose sumušė teisininkes, advokates, architektes, gydytojas. Dažniau nei kitų profesijų inteligentės nuo savų vyrų kumščių kenčia pedagogės ir darželių auklėtojos.
