Danieliui tebuvo šešiolika metų, kai jis ėmė svarstyti, kuo galėtų užsiimti, kad prasimanytų pinigų.
Tėvai sūnų skatino kuo anksčiau tapti savarankišką.
Baigęs vaikų dailės mokyklą ir lankęs Eduardo Balsio menų gimnaziją vaikinas mokėjo piešti ir jau buvo išbandęs grafičių meną.
Tuo metu Danielius jau buvo pasidaręs ir savo pirmąją tatuiruotę. Tiesa, ją klaipėdiečiui išbadė vienas draugas rūsyje. Tėvas nebuvo tuo patenkintas, o mama paklausė, kodėl jis pats negalėtų pabandyti tatuiruoti.
Tačiau 1998 metais Lietuvoje nebuvo nei reikalingos literatūros, nei prietaisų tatuiruotėms daryti.
„Rinkausi informaciją iš tų, kurie jau bandė tatuiruoti, ir pradėjau eksperimentuoti“, – prisimena D.Djačkovas.
Iš pradžių buvo sudėtinga, vis nepavykdavo, bet nenuleisti rankų privertė draugai. Jie net leido eksperimentuoti ant savo kūno.
„Išpiešiau kone visus kiemo draugus“, – dabar Danieliui net plaukai ant galvos pasišiaušia tai prisiminus.
Mat tatuiravimo mašinėlę jis pasidarė pats – paėmė galąstą stygą, kažkokius kanceliarinius dažus, ir pirmyn. Tatuiruotes darė rūsyje – taip maždaug dvejus trejus metus.
„Dabar manau, kad smarkiai rizikavau darydamas tatuiruotes rūsyje. Juk galėjo pasitaikyti kokių nors ligų. Bet, matyt, esu gimęs po laiminga žvaigžde“, – džiaugėsi žinomu tatuiruočių meistru tapęs klaipėdietis.
Jis nesvajojo su tatuiruočių verslu nueiti taip toli – turėjo planų tapti interjero dizaineriu. Kitaip sakant, sekti tėvo, gaminių dizainerio, pėdomis.
Bet Vilniaus dailės akademijoje įgijo juvelyro specialybę ir dvejojo, ar toliau tatuiruoti, ar vis dėlto būti juvelyru. Bet tatuiruočių meistro darbas pasirodė romantiškesnis.
Tuo labiau kad tatuiravimo reikalai įsisuko. Žmonių, norinčių pasidaryti tatuiruotes, vis daugėjo. Kartu didėjo ir Danieliaus noras tobulėti.
Praėjus trejiems metams nuo šios veiklos pradžios jis nuvyko į Vokietiją, Jungtines Amerikos Valstijas pasimokyti tatuiruočių meno.
Dabar Danielius turi ką parodyti klientams ir ant savo kūno – tatuiruotės puošia abi meistro rankas ir visą nugarą. Kaip į jas reaguoja artimieji, kuriems iš pradžių tatuiruotės nekėlė gerų emocijų?
– Kai tėvai pamatė, kad man viskas klostosi gerai – baigiau akademiją, pradėjau užsidirbti, pats save išlaikyti, – tatuiruotės pradėjo jiems patikti. Todėl padariau jų ir mamai, ir tėvui, broliui. Kone visai giminei!
– Ar tiesa, kad kartą pasidarę tatuiruotę žmonės užsikabina?
– Taip, net nežinau, kodėl taip yra. Kartą skaičiau, kad žmonės tatuiruotes darosi ne dėl paties piešinio ant kūno, o dėl laimės hormono endorfino antplūdžio.
Žmonės iš mano salono tiesiog išskrenda, pamiršta telefonus, skėčius, išeina kupini gerų emocijų.
– Kodėl sėkmingai darbuodamasis gimtinėje prieš kelerius metus nusprendėte vykti į Indiją ieškoti ramybės?
– Tuo metu skyrėmės su pirmąja žmona. Išgyvenau labai didelį stresą, su kuriuo nesugebėjau susitvarkyti. Buvau visiškai išsekęs, nebeturėjau noro nei gyventi, nei stengtis.
Tada vienas žmogus pasiūlė nuvažiuoti į Indiją. Iš pradžių tam priešinausi. Atrodė juokinga – ir ką ten turėčiau veikti? Nors mano mama jau kurį laiką gyveno pagal Rytų filosofijos taisykles, aš iš jos tik pasišaipydavau. Tačiau galiausiai sutikau.
Indijoje gyvenau vienuolyne prie Gangos upės. Turiu pripažinti – to, ką ten patyriau, tikrai nesitikėjau. Naktimis sapnuodavau keisčiausius sapnus, regėjau vizijas. Vienu metu netgi bijodavau eiti miegoti. Tačiau po kiek laiko nurimau, pasisėmiau daug žinių ir išminties. Išmokau medituoti, pradėjau užsiimti joga, pakeičiau mitybą.
Vėliau dar du kartus važiavau į Indiją. Nuskambės keistai, bet nuvykęs ten jaučiuosi tarsi grįžęs namo. Nors aplink skurdas, purvas, bet ten atgaunu dvasinę ramybę. Pailsiu nuo mūsų kasdienybės, kuri pritvinkusi streso, depresijos, piktų ir pagiežingų žmonių.
– Kokie sapnai privertė skeptiką staiga patikėti Rytų filosofija?
– Jie buvo labai tikroviški ir prasidėdavo kasnakt lygiai vidurnaktį. Atsibusdavau išpiltas šalto prakaito visuomet tuo pat metu – trečią valandą nakties.
Tai buvo košmarai, vaiduokliai iš vaikystės, kurie tarsi atskleisdavo santykius su tėvu.
Tai buvo vienas ilgas sapnas, padalintas į kelias serijas, ir kitą naktį jis tęsdavosi nuo tos vietos, kurioje baigdavosi. Kaip man vėliau aiškino išmintingi žmonės, būtent tokiu būdu iš manęs ėjo visos nuoskaudos ir pykčiai.
Fiziškai tai pasireiškė tuo, kad ant kojos užaugo milžiniška votis. Ji, galima sakyti, net paralyžiavo mane keletui savaičių.
Man buvo sunku pajudėti. Laimė, po kiek laiko viskas praėjo.
– Kaip pasikeitė gyvenimas grįžus?
– Grįžęs stengiausi gyventi taip, kaip įpratau Indijoje. Dėl to netekau dalies draugų. Nebesutapo mūsų pomėgiai. Aš lioviausi vartoti alkoholį, nes suvokiau, kad tai labai blogas įprotis.
Iš savo valgiaraščio išmečiau ir mėsą. Indijoje gyvenau be viso to ir pamačiau, kad jaučiuosi daug geriau, tad kodėl turėčiau grįžti prie senų įpročių?
Dabar galiu nubėgti dešimt kilometrų be jokių problemų. Anksti keliuosi, mano protas švarus.
Be abejo, streso gyvenime vis tiek pasitaiko, tačiau dabar žinau, kaip jį įveikti ir gyventi paprasčiau.
– Po kelionės į Indiją pasikeitė ir jūsų požiūris į tatuiruotes – atsirado daugiau piešinių, susijusių su tikėjimu, gėriu, dvasiniu pasauliu.
– Indijoje apsilankiau pas seną astrologą išminčių, kuris, pažiūrėjęs į mano žvaigždėlapį, pasakė, kad turiu dovaną iš aukščiau.
Ji pasižymi tuo, kad viskas, ką aš nupiešiu, turi magiškų galių.
Jei tai teigiami dalykai, skleidžia gerą energiją. Tačiau jeigu tai tamsūs ir neigiami dalykai, pritraukia nelaimių ir bėdų.
Todėl kurdamas savo piešinius turiu būti nepaprastai atsargus ir dėmesingas, kad nepakenkčiau žmonėms.
Daugelis iš manęs juokiasi, bet žinau daugybę istorijų, kurios galėtų patvirtinti mano žodžius.
– O kokių tatuiruočių dažniausiai prašo klientai?
– Dažniausia frazė, kuria išgirstu: „Noriu ko nors gražaus ir originalaus.“ O kai pradedi gilintis, paaiškėja, kad tai plunksnelė su paukščiukais arba begalybės ženklas su žodžiu „love“.
Meistro talentas – pasiūlyti ką nors originalaus, įkalbėti, įtikinti. Sukurti vienetinį piešinį. Bet ne visada užtenka minčių ir idėjų, kai tai tampa kasdiene rutina. Laimė, klientai taip pat įkvepia padaryti ką nors nauja.
– Kalbėjote apie klaidas ankstesnėje santuokoje. Ką susituokę žmonės dažniausiai daro blogai?
– Apie tai būtų galima kalbėti be galo. Kiekvieno atvejis skirtingas, bet pagrindinė ir didžiausia klaida – kad susituokę žmonės ima nebeklausyti savo tėvų. O tai daryti vertėtų.
Tėvai yra patyrę, turi daugiau išminties, todėl žino, kaip išlaikyti tvirtą ryšį tarp sutuoktinių ne vienus metus.
Tačiau įžvelgiu dar vieną bėdą – jau kuris laikas karta iš kartos santuokos kuriamos aistros ir geismo, o ne pagarbos ar atsidavimo pagrindu. Tuomet būna liūdnas rezultatas – vaikai auginami nevisavertėse šeimose, o vėliau patys kuria tokias šeimas pagal išmoktą modelį, tarsi tai būtų visiškai normalu.
Prie santuokų iširimo labai prisideda vakarietiška kultūra su savo vertybėmis – viskas galima, laisvė. Visa tai labai išbalansuoja santuokos instituciją.
Tačiau jei įsigilintume vien į žodį „meilė“, suprastume, kad jis reiškia daug daugiau nei aistrą ar norą kurį laiką būti kartu. Išvertus iš sanskrito kalbos šis žodis reiškia tarnybą, tarnystę. Susituokę žmonės tai labai dažnai pamiršta.
– Prieš kelerius metus sukūrėte antrą šeimą. Nebaisu, kad vėl viskas gali griūti?
– Jeigu nenori sunkumų, turi gyventi vienas. Santuoka leidžia vyrui tobulėti. Kartą man pasakė, kad vyras gali tobulėti iki tam tikro taško, o tada turi rinktis – arba susirasti dvasinį mokytoją, arba žmoną.
Man priimtiniau pasirodė susirasti moterį. Vesti antrą kartą nebuvo baisu. Pirma daug laiko skyriau sau – domėjausi vyro ir moters psichologija, analizavau, kokių klaidų dariau.
Jeigu vieną kartą suklydai, tai negi nebėra gyvenimo? Be abejo, santuoka yra juodas darbas – kompromisų ieškojimas, pagarba, darbas su savo egoizmu.
Dabar turiu nuostabią žmoną, nuostabų vaiką. Turiu dukrą ir iš pirmosios santuokos.
Mano vaikai tapo didžiausiais mano mokytojais, nes jie dar nesugadinti.
– Neretas mano, kad tatuiruočių meistro žmona irgi turėtų būti tatuiruota nuo galvos iki kojų. Savo žmoną jau papuošėte?
– Kai susipažinome, ji tatuiruočių neturėjo, bet kai susilaukėme sūnaus, mano žmona Gintarė pareiškė norą ją turėti. Paprašė didelio fenikso su balta rože letenose ir kad būtų su nėrinukais, kad tęstųsi nuo šlaunies iki menties. Žodžiu, užsimanė iš karto didelės.
Kadangi ji neturėjo jokios tatuiravimosi patirties, pasiūliau iš pradžių padaryti visai nedidukę, kad suvoktų, kas tai per jausmas.
Kartu nusprendėme padaryti dvylikalapę mandalą ercgamą – ženklą, kurį esame išsitatuiravę visi – mano mama, tėtis, brolis.
Žmonos tatuiruotė kiek pakeista, bet esmė liko ta pati. Ji padaryta ant kryžkaulio – ten, pasak Rytų filosofijos, yra svarbiausia moters čakra.
Tiesa, moteris man nebūtinai turi būti tatuiruota. Jeigu negaliu su ja susikalbėti, jokios tatuiruotės nepadės. Mane labiausiai žavi moters kuklumas ir paslaptingumas.
– Tokia ir yra jūsų žmona?
– Gintarė labiausiai sužavėjo moteriška energija, noru būti mama, rūpintis šeima, vaikais, manimi. Ji šeimos poreikius kelia aukščiau už savo norus. Taip pat mane labai žavi jos slaviškas auklėjimas. Jos mama yra rusė, o tėtis – lietuvis.
Ji mano gerosios energijos šaltinis, nes visada juokiasi, jai visada viskas gerai. Ir mūsų profesijos labai panašios – Gintarė dirba masažuotoja.
Tiesą sakant, taip ir susipažinome. Iš pradžių tapome draugais, o vėliau ir šeima.
Be to, ji irgi neturi jokių žalingų įpročių, kartu sportuojame, kartu užsiimame joga. Ji palaiko mane ir mano dvasiniame kelyje. Vis dėlto esu vyras, todėl negaliu nepaminėti ir jos grožio. Išduosiu, kad labiausiai man patinka jos krūtinė.
– Tai kas jums dabar yra laimė?
– Kai esu sveikas, mylimas, galiu mylėti ir turiu šeimą.
