Kelionės – ne tik pramoga, bet ir charakterio išbandymas. Algimantas ir Jolita mokėsi toje pačioje Kauno Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje ir kartu studijavo architektūrą tuomečiame Vilniaus inžineriniame statybos institute. Juodu susituokė būdami dvidešimtmečiai, bet iki šiol nenusibodo vienas kitam.
Prieš keletą metą susirgęs prostatos vėžiu A.Kančas dėl ligos neatsisakė kelionių. Architektas ištvėrė ne vieną chemoterapijos kursą. Vėliau išplitus metastazėms į kepenis vyrui buvo atlikta sudėtinga operacija, bet tai nepalaužė jo dvasios.
Šiemet su kelionių organizatoriumi „Grūda“ keliaujant po Nepalą, Tibetą ir Butaną porai teko smarkiai pasijaudinti, nes tuo metu ten balandžio 25-ąją prasidėjo žemės drebėjimas.
Iš Nepalo sostinės Katmandu lietuvių grupė toliau patraukė likus keturioms paroms iki katastrofos, o vos prieš parą iki stichinės nelaimės keliautojai buvo palikę vėliau drebėjimo nuniokotą miestelį Tibete.
„Algis mielai leidžiasi į avantiūrą, mėgsta rizikuoti. Jei aš prieš šią kelionę būčiau žinojusi, kas mūsų laukia, būčiau likusi namie“, – prisipažino J.Kančienė.
– Ar nebūna taip, kad kelionėje susipykstate ir grįžę namo nesikalbate?
Algimantas: Visko gali atsitikti, nes kelionėje atsiskleidžia ir skirtumai. Aš mėgstu kur nors toli eiti, jei matau kalną, man reikia į jį įlipti. O žmona klausia: „Kodėl tu mane kankini? Ar negalėtume užvažiuoti į tą kalną?“ Tada atkertu: „Nebus efekto, reikia pėsčiomis jį užkariauti.“
Kartais dėl skirtingų požiūrių šiek tiek pasipykstame. Aš mėgstu skaniai pavalgyti, o kai išalksta žmona, jai nesvarbu, kur valgyti. O aš sakau: „Eisime tol, kol rasime, kur skaniai pavalgyti.“
Bet tai nėra kivirčas. Mes rimtai nesipykstame jau 40 metų.
Jolita: Algis nuo vaikystės norėjo būti kunigu, miškininku arba ekskursijų vadovu. Nors dėl ligos jis nėra toks stiprus, kelionėje buvo pramintas guru, nes norėjo daug ką pamatyti.
– Ar viskas ėjosi taip, kaip planavote?
Algimantas: Buvo daug skrydžių. Iš pradžių iš Helsinkio pasiekėme Delį, vėliau skridome į Katmandu. Himalajai man pasiuntė ženklą. Lėktuvui artėjant prie Katmandu, Nepalo sostinės, gerą pusvalandį sukome ratus.
Tuo metu žmona miegojo, nieko jai nesakiau. Kai lėktuvas pagaliau nusileido, paklausiau stiuardesės, kodėl sukome danguje ratus, ji patikino, kad buvo užimtas oro uostas. Iš tikrųjų jis buvo tuštutėlis. Mane nudiegė įtarimas, kad Himalajai mums nebus svetingi.
– Ar pagalvojote, kad galite mirti?
Algimantas: Nepale mirtis – kasdienis dalykas. Vienoje gatvėje išvydome penkis ugniakurus. Vienas vyras aplaistė aliejumi mirusio tėvo kūną ir uždegė ugnį. Viskas ėmė rūkti. Man tas vaizdas priminė, kad žmogus išeina iš šio pasaulio bjauriai.
Krematoriume nematai, kaip dega karstas, o čia – viskas šalia. Kai sudega palaikai, artimieji sumeta rąstgalius į upę, o kas nors įsibridęs į vandenį semia jį, kad galėtų išsivirti košės.
– Užklupę fiziniai sunkumai nekėlė nerimo, kad tai gali atsiliepti vyro sveikatai?
Jolita: Iš tikrųjų mums teko patirti ne tik didelį fizinį krūvį, bet ir ištverti iki 43 laipsnių karštį, taip pat 5 laipsnių šaltį. Prieš kelionę svarsčiau, ar verta mums taip toli važiuoti, bet mano dvejonių niekas neklausė.
Reikėjo daug vaikščioti, buvau pagrindinė bambeklė ir apgailestavau: „Būčiau žinojusi, kas laukia, būčiau nevažiavusi.“
– Žemės drebėjimas – gamtos stichija, prieš kurią žmogus yra bejėgis. Ar nebuvo kilusi mintis nutraukti kelionę ir grįžti į Lietuvą?
Jolita: Važiavome kalnuose ir žinojome, kad už nugaros dreba kelias, – tai sėjo paniką. Kaip reikės ištrūkti iš kalnų, jei vietoj kelio atsivers praraja? Vakarais vietos televizijos laidos tik ir rodė žemės drebėjimo padarytus nuostolius ir kaip iš griuvėsių traukiami žmonės. Buvo labai neramu.
Algimantas: Aš buvau pirmas už tai, kad reikia tęsti kelionę į Butaną ir grįžti į sugriautą Katmandu. Po katastrofos, kuri nusinešė beveik 9 tūkstančius gyvybių, buvo praėjusios keturios dienos, bet niekas nežinojo, ar žemės drebėjimas nepasikartos. Katmandu oro uoste matėme daug žmonių, miegančių ant grindų.
Grįžus paaiškėjo, kad mūsų viešbutis, kuriame nakvojome kelionės pradžioje atskridę iš Delio, liko nesugriautas. Kaip architektas apžiūrėjau lubas, ar nėra skilimų, tada paprašiau mus įkurdinti pirmame aukšte, kad galėtume greitai jį palikti, jei prasidėtų naujas žemės drebėjimas.
Naktį išgirdome bildesį – lyg betonmaišė būtų buvusi numesta iš kokio 8-ojo aukšto. Tai buvo naujas žemės drebėjimas, stengiausi žmoną nuraminti, kad kažkas pamiršo uždaryti langą.
– Vienoje nuotraukoje esate įamžinta prisidengusi nosį? Ar sklido dvokas?
Jolita: Nepale tvyro prastas kvapas, įžengus į šventyklą mane net pykindavo, nes vietos gyventojai kaip auką pila seną sulydytą sviestą ir iš jo daro žvakes. Dvokiantis sviestas garuoja – net nepaliečiai greta vaikščiojo prisidengę nosį kauke.
Nepale žmonės pila šiukšles į gatvę, prie savo namų. Nerimavau, kad dėl žemės drebėjimo gali neveikti kanalizacija, vandentiekis, kilti epidemija.
– Kuo jus traukia egzotiški kraštai?
Jolita: Nors teoriškai žinai, kad egzistuoja kitokia gyvenimo kultūra, bet kol pats prie jos neprisilieti, daug ko nesupranti.
– Ar labai nusimintumėte, jei negalėtumėte keliauti?
Jolita: Algiui kelionė – laimės hormonų gaminimo būdas. Kai pradedu dėl ko nors reikšti nepasitenkinimą, jis sako: „Reikia pasigaminti laimės hormonų endorfinų, leiskimės į kelionę.“
Algis turi tokią savybę – niurzgėjimą paversti teigiamu dalyku. Jei kas nors kliūva, viską paleidžia juokais.
– Ar neužklupo kalnų liga, nes aukštikalnėse būna išretėjęs oras?
Algimantas: Tibeto sostinė Lhasa įsikūrusi 3,6 kilometro aukštyje. Naktį negalėjome miegoti, nes trūko oro, atrodė, tuoj uždusi. Pabandžiau įsipurkšti deguonies, bet nepadėjo.
Prie aukštikalnių reikia priprasti – atsidūrę 2,8 km aukštyje dar nejautėme didelių pokyčių, o vėliau pakilome į 5,5 km aukštį, kelionėje lydėjęs gidas mums patarė judėti lėtai. Atrodė, kad atsidūrėme Mėnulyje.
Nakvojome 4,4 km aukštyje – vaizdai nuostabūs, bet šalta.
Duoda šildytuvą, bet vaikštai visą naktį, nes sunku užmigti.
– Ar nebijojote į tokią sunkią kelionę leistis po kepenų operacijos?
Algimantas: Ne vienus metus sergu prostatos vėžiu. Ši liga manęs neatbaidė nuo kelionių.
Vos baigiasi chemoterapijos kursas, sėdame su žmona į lėktuvą ir keliaujame. Tai nėra bėgimas nuo mirties.
Kai žinai, kad sergi, viską priimi kur kas ramiau – kas lemta, tai lemta.
Šiuo metu gaunu dar vieną chemoterapijos dozę, nes reikia stabdyti ligą. Nieko baisaus, juk gydymas – ilgas procesas.
Prieš kelionę į Nepalą, Tibetą ir Butaną nesakiau žmonai, kad bus sunku, nors vėliau ji mane įspeitė į kampą: „Tu juk žinojai, kad bus sunku. Kodėl man nieko nesakei?“
Kelionėje ją guodžiau: „Ištversi, juk nieko neatsitiks.“ Kai grįžome į Lietuvą, žmona sakė – daugiau jokių egzotiškų kelionių.
