Žemyna. Ši senovės baltų deivė I.Trinkūnienės mylimiausia. Pati Inija, daugeliui atpažįstama iš baltišką kultūrą propaguojančios Romuvos renginių, primena senovės deivę. Moteris, lyg deivė Žemyna dosniai dalijanti gyvybę, yra pagimdžiusi net penkis vaikus.
Keturios dukros jau seniai suaugusios, o sūnus tragiškai žuvo būdamas vos vienuolikos – nuskendo.
Kambaryje ant sienos, esančios priešais langus, berniuko nuotrauka pakabinta šalia kitų išėjusiųjų. Greta kabo Jono Trinkūno tėvų nuotrauka.
Pačiam Jonui, Lietuvos Romuvos kriviui, iš kurio dabar pareigas perėmė žmona, skirtas savotiškas altorius tarp dviejų aukštų langų.
Su didžiule nuotrauka, apstatinėta baltiškais simboliais ir apačioje gulinčiu stambiu apskritu lauko akmeniu.
J.Trinkūnas mirė pernai sausį eidamas 75-uosius.
Moteris krivė? Ar galima įsivaizduoti, kad tradicinėje Lietuvos visuomenėje, kur vyravo patriarchatas, moteris eitų religinės ir visuomeninės lyderės – ne pagalbininkės, ne patarnautojos, vaidilutės, židinio sergėtojos, o vadovės pareigas?
I.Trinkūnienė neslėpė – nors Romuvoje dauguma palaikė jos kandidatūrą, buvo atsiradęs ir vienas kitas nepatenkintas. Tačiau tai, kas įvyko Romuvoje, atspindi bendras visuomenės tendencijas.
Moterys vis dažniau stojasi greta vyrų, užima aukščiausius valstybės postus.
Jeigu tradicija kinta reaguodama į gyvenamąjį laiką – puiku, vadinasi, ji gyva.
– Gegužės 31-ąją buvote įšventinta Lietuvos krive. Kokios tai pareigos?
– Tas pareigas einu nuo praėjusių metų – krive faktiškai tapau, kai buvo sušaukta Lietuvos Romuvų Krivūlė.
Jų buvau išrinkta Romuvos vadove – krive. Tos pareigos – pirmiausia vadovavimas bendruomenei ir atstovavimas jai.
– O ideologijos kūrimas, pažiūrų formavimas?
– Tai tikrai nėra mano vienos pareiga. Mūsų struktūra gana demokratiška – tiesiog dalijamės darbais, ir žmonės turi tas pareigas, kurioms labiausiai tinkami. Romuvoje yra daug mokslininkų, filosofų, kurie nemažai nuveikę šioje srityje.
Pavyzdžiui, Jonas Vaiškūnas, Dainius Razauskas.
– Kaip atsitiko, kad krive tapo moteris? Juk sunkiai įsivaizduojama, kad patriarchalinėje senovės Lietuvoje lyderio vaidmuo galėtų tekti ne vyrui.
– Reikėtų prisiminti Marijos Gimbutienės tyrinėjimus. Tiesa, tai senesni laikai, apie kuriuos mes nedaug žinome. M.Gimbutienė, tyrinėdama daugiausia Viduržemio jūros baseine, atrado moterišką Didžiosios deivės civilizaciją.
Tai „nekalbantys“ dalykai: indai, skulptūrėlės.
Mokslininkė ne vieną kartą yra sakiusi, kad suprasti, ką ji atrado, jai padėjo lietuvių etnografijos ir folkloro žinios.
Ji lietuvių kultūrą matė kaip labai moterišką. Tą patį yra pastebėjęs ir Vytautas Kavolis. Mūsų pagrindinės dievybės yra moteriškos giminės.
Iki šiol vaikams duodame vardus Laima, Milda, Gabija, Žemyna. Šitie vardai yra gyvi mūsų tradicijoje.
– Jums apmaudu, kad Perkūnas nustūmė į šalį Mildą ir Gabiją? Ar vėliau lietuvių kultūroje atsiradęs patriarchalizmas jums priimtinas, ar vertinate jį kaip klystkelį?
– Nenorėčiau vertinti – tai tiesiog tam tikri istorijos etapai. Mes dabar gyvename tokiame etape, kai moterys įgauna svarbų vaidmenį visuomenėje. Mano išrinkimas krive – mūsų visuomenėje ir pasaulyje vykstančių procesų atspindys.
– Ar Romuvoje nebuvo vyrų, reiškusių nepasitenkinimą dėl jūsų, moters, išrinkimo krive?
– Vienas vaikinas pasakė neįsivaizduojantis, kad krive gali būti moteris. Vis dėlto lietuvių visuomenė labiau linkusi į moterų ir vyrų lygiateisiškumą.
Kiek teko girdėti iš Baltarusijoje esančių senojo tikėjimo atstovų, visi buvo nustebę, jiems mano išrinkimas labai netikėtas. Bet pažiūrėkite ir į politikus – mūsų valstybei vadovauja prezidentė Dalia Grybauskaitė, baltarusiams Aliaksandras Lukašenka.
– Kai dar Jonas buvo gyvas, kiek Romuvos judėjimui įtakos darėte jūs? Bent jau iš šalies jūs visada būdavote ryškiai matoma, kaip lygiavertė lyderė, o gal pilkoji kardinolė.
– Gal buvau spalvota kardinolė? (Juokiasi.)
Mūsų su Jonu gyvenime ir šeimoje buvo skirtingų etapų – tiek tarpusavio santykių, tiek veiklos pasidalinimo. Jis už mane buvo 11 metų vyresnis.
Kai su juo susipažinau, jie jau buvo atšventę 1967 metų Rasos šventę Kernavėje uždegdami aukuro ugnį ir aukodami dievams. Jau buvo pradėtos ekspedicijos, įkurtas Žiūrų etnografinis ansamblis.
Jaunų žmonių lūpose skambėjo naujai atgimusios liaudies dainos ir žodžiai dievams. Aš atėjau į terpę, kuri jau buvo besiformuojanti. Bet kuo toliau, tuo labiau įsitraukiau į tą veiklą.
Kalbant apie vyriškų ir moteriškų galių santykius, Jono nuostata visada buvo stiprinti moteriškąją pusę. Pavyzdžiui, per apeigas.
Daugelyje aplinkinių kraštų senojo tikėjimo apeigas atlieka vyrai.
Kai jie atvažiuodavo pas mus ir pamatydavo, kad moterys stovi kaip lygiavertės kartu su vyrais, labai nustebdavo.
– O kaip ta nuostata pasireikšdavo kasdienybėje, buityje? Ar Jonas nesibodėjo tradicinių moteriškų darbų?
– Visiškai lygiavertiškai pasiskirstyti darbus vargu ar įmanoma. Bet daugmaž pasiskirstydavome. Jonas mokėjo ir valgį ruošti, ir kitus darbus.
Mūsų vaikų auklėjimas buvo natūralus – tame dalyvavome abu, nors, suprantama, man tekdavo daugiau darbo.
– Kaip iš viso suspėdavote būdama daugiavaikė motina dar ir kultūrinėje veikloje dalyvauti, mokslinį darbą dirbti, juk abu su vyru dirbote filosofija ir kultūros tyrimais užsiimančiame institute?
– Dabar tikrai nelabai įsivaizduoju, kaip suspėdavau. Reikia turėti omenyje ir tai, kad tais laikais ir priemonių nebuvo tokių kaip dabar.
Viską reikėdavo skalbti dažniausiai rankomis.
Mes gyvenome gana prastomis sąlygomis, nors butas buvo miesto centre, neturėjome karšto vandens. Krosnis anglimis kūrenama, iš pradžių net ir tualetas lauke. Šitaip užauginau pirmuosius keturis vaikus, tiktai jauniausioji Vėtra gimė, kai įsikūrėme ten, kur ir dabar gyvenu.
– Kaip susipažinote su savo vyru Jonu?
– Ekspedicijoje. Tai buvo Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva – būrelis, kuris šventė šventes, važinėdavo į ekspedicijas, žygius, užrašinėdavo tautosaką. Mus su Jonu suvedė liaudies dainos.
Kai išgirdau jį dainuojant – prisimenu, tąkart jis dainavo kartu su Veronika Povilioniene – man tai paliko neišdildomą įspūdį.
Tada pajutau, kad man irgi reikia dainuoti. Entuziastingai pradėjau. Liaudies dainos mus lydėjo visą gyvenimą.
– Meilė netrenkė žaibu? Kaip nuo dainų perėjote prie artimesnių santykių?
– Pamažu. Jonas tuo metu buvo vedęs, bet ta santuoka vėliau iširo.
Su jo dukra iš pirmosios santuokos Žemyna Trinkūnaite esame geriausios draugės. Kartu dainuojame, ji yra kaip mano šeimos narė.
– Kaip jūsų šeimoje, kai dar vaikai buvo maži, atsispindėjo senasis tikėjimas? Ar laikėtės jo ir kasdienybėje, ar tik per šventes?
– Mes gyvenome sovietiniais laikais.
Netgi slaptas švenčių šventimas buvo tam tikras iššūkis. Bet su šeima ir draugais šventėme, pavyzdžiui, ir vaikų palaiminimą – krikštynas pagal senąjį baltų tikėjimą.
– O koks buvo santykis su krikščioniškomis šventėmis? Vaikai per Kalėdas po eglute rasdavo dovanų?
– Žinoma. Kitaip būtų supykę. Tas krikščionybės sluoksnis, kurį mes turime Lietuvoje, labai menkas. Visos kalendorinės šventės iš esmės yra pagoniškos, turi labai daug senųjų elementų.
Belieka kaip archeologui pašalinti tą dulkių sluoksnelį ir atrasime senuosius turtus. Mes švęsdavome visas tradicines šventes, atsiribodami nuo jų krikščioniškos prasmės.
– Sovietmečiu katalikai, stačiatikiai buvo persekiojami. O kaip buvo baltams?
– Jie irgi patyrė daug persekiojimų. Po pirmojo Rasų šventimo Jonas buvo iškviestas į saugumą.
Rezistencijos centre pasakė, kad medžiaga apie J.Trinkūną nuo tų laikų buvo renkama iki pat Nepriklausomybės. Jis visą laiką buvo stebimas.
Buvo laikotarpis praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai paskui jį nuolat vaikščiojo žmogus. Išeini iš namų – ir paskui tave per tam tikrą atstumą visada kas nors eina. Tai truko gana ilgai.
– Kada buvo baisiausia?
– Prisimenu, kaip Jono namuose buvo daroma krata. Tada dar nebuvome susituokę. Aš atėjau į jo namus ir pamačiau pilną butą saugumiečių. Jis turėjo daug knygų – jie kiekvieną lapelį tikrino, bet ne viską surado.
Tada Jonas man įdavė savo slaptų popierių, bet nežinojo, kad jau ir aš esu sekama.
Pasiėmusi lagaminėlį važiavau namo – tada gyvenau prie Rasų kapinių. Išlipusios iš autobuso manęs jau laukė „Volga“ ir lietpalčiais vilkintys saugumo darbuotojai.
„Tai, panele, važiuojam“, – pasakė. Nusivežė mane į saugumą ir liepė atidarius lagaminą parodyti, ką turiu.
Man pavyko dalies neparodyti, bet dalį jie pasiėmė. Tai buvo Jono surinkta kraštotyrinė medžiaga, medžiaga apie tremtinius, Čekoslovakijos įvykių įrašai apvaliose garso juostose.
– Jonas mirė prieš pusantrų metų. Kokia buvo jo mirties priežastis?
– Visi tie sovietmečiu patirti išgyvenimai, saugumo persekiojimas nepridėjo jam sveikatos. Jonui anksti prasidėjo problemos dėl kraujospūdžio.
Kaip ir dauguma vyrų, jis nebuvo linkęs kreiptis į gydytojus.
Bet pradinės priežastys tikrai buvo psichologinės, nervinė įtampa. Viskas prasidėjo praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, bet jis ėmė gydytis tiktai po 1990-ųjų, kai liga jau buvo įsisenėjusi.
Paskutinius dvejus metus jis visą laiką buvo ties tam tikra riba. Mirtis nebuvo netikėta, nors staigi. Taip nebuvo, kad jis sirgtų ir gulėtų.
Jonas iki pat galo buvo labai aktyvus, visur dalyvavo, nors jau sunkiai galėjo paeiti.
– Jei reikėtų pasirinkti vieną senovės baltų tikėjimo elementą, pavyzdžiui, mylimiausią dievybę, kas tai būtų?
– Deivė Žemyna. Žemė motinėlė. Man atrodo, kad visiems lietuviams tai labai artima ir suprantama. Kai pavasarį jauti Žemės gyvybinių galių skleidimąsi, kai visa gamta atgyja, kartu atgyji su gamta. Tai nuostabus jausmas.
Pagarba gamtos jėgoms neišnyko
Apie senąjį baltų tikėjimą žinome iš archeologinių radinių, taip pat jo nuotrupų išlikę folklore – liaudies dainose, pasakojimuose, patarlėse ir priežodžiuose, prietaruose. Žinių suteikia ir kronikos bei metraščiai, dažniausiai rašyti krikščionių autorių.
Pirmosios archeologinės žinios mus pasiekia iš neolito laikotarpio (III–II tūkstantmetis pr. Kr.). Iš to laikotarpio radinių galima daryti išvadą, kad vietos gyventojai garbino tokius gyvūnus kaip briedis, gyvatė.
Pagarba gamtos jėgoms neišnyko ir bėgant amžiams – iki pat Lietuvos krikšto ir vėliau. Būdingiausias baltų religijos bruožas – kosmiškumas, žmogaus ir gamtos vienovė. Dievybė buvo įžiūrima visuose kosmoso reiškiniuose, nuo kurių priklausė žmogaus, augalijos, gyvūnijos ir viso pasaulio gyvybės jėga.
Baltų pasaulėjautoje buvo tarsi du poliai: vyriškasis – dangus, jo reiškiniai (šviesa, ugnis, garsas), dangaus kūnai (Saulė, Mėnulis, žvaigždės) ir moteriškasis – žemė, jos augalai, miškai, laukai, kalvos, akmenys, vanduo. Ilgainiui gamtos kultai įgijo antropomorfiškų (panašių į žmogų) dievybių pavidalą.
Pagrindiniai senovės lietuvių dievai:
Perkūnas – atmosferos ir gamtos valdytojas
Žemyna – žemės deivė
Medeina – miškų deivė
Gabija – ugnies deivė
Laima – likimo deivė
Lauksargis – laukus sauganti dievybė arba dvasia
Žemėpatis – žemę ir namus serginti būtybė
Pikulas (velnias) – mirties ir blogio (karo) dievas
Teliavelis – kalvystės globėjas
Bubilas – bitininkystės globėjas
Ganyklis – gyvulininkystės globėjas
Vaižgantas – kanapių ir linų globėjas
Gardaitis – žvejų globėjas
Ragutis – alaus gamybos globėjas
Taip pat buvo tikima savotiškais demonais, susijusiais su žemdirbyste, – kaukais, aitvarais, barstukais, baltiškomis fėjomis – laumėmis.
