Duetas į koncertų sales ir muzikos klubus sutraukia nemažai gerbėjų – 1920–1970 metais sukurti kūriniai virpina įvairaus amžiaus žmonių sielos stygas. Juolab kad juos atliekančios dainininkės atrodo kaip nužengusios iš praėjusio amžiaus – verta į koncertus ateiti ne tik dėl senus laikus menančios muzikos, bet ir pasigrožėti jųdviejų įmantriomis šukuosenomis ir spalvingais drabužiais.
Kas sieja iš praeities dainas ir rūbus traukiančias merginas?
Giedrė: Su Elena susipažinome vaikystėje – mokėmės Vilniaus B.Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Ji baigė akordeono klasę, aš – klasikinio dainavimo.
Elena: Kai baigėme muzikos mokyklą, mūsų keliai išsiskyrė, nebendravome.
Giedrė: Eleną susiradau prieš ketverius metus grįžusi iš Prancūzijos – Bretanėje, vienoje galerijoje, atlikau praktiką. Man trūko muzikos ir tuomet supratau, kad noriu ką nors kurti. Elena buvo pirmas žmogus, kuriam pasakiau: „Kuriame grupę, nes nebegaliu gyventi be muzikos.“
Elena: Pasiūlymą priėmiau ir pirmiausia nusipirkau ukulėlę – havajietišką mažąją gitarą.
Giedrė: Tuomet prasidėjo tikroji draugystė – kai groji kartu, daug kuo dalijiesi. Keliaujame kartu, sykiu praleidžiame nemažai laiko.
– Ar duetu tapote dar ir dėl to, kad tai, ką studijavote, jums nelipo prie širdies?
Giedrė: Dailė – prie širdies, dailėtyra – mažiau. Nesigailiu, kad studijavau dailėtyrą, studijas netgi kartočiau. Bet dirbti pagal tą specialybę nebūtina. Atlikusi praktiką galerijoje supratau, kad noriu visai ne to. Dailėtyra pasirodė kaip kovos laukas, tai įdomu, bet ne man.
Elena: Į Vilniaus universitetą studijuoti socialinio darbo įstojau vedama gražių idėjų, bet kiekvienais metais nusivildavau vis labiau. Buvo daug asmeninių priežasčių, kodėl norėjau studijuoti socialinį darbą.
Nesigailiu savo pasirinkimo, bet jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, rinkčiausi greičiausiai su muzika ar kitokiais menais susijusias studijas. Socialinis darbas – ne tai, ko dabar norėčiau. Šiuo metu tikrai neieškosiu darbo jokioje įstaigoje.
– Abiejų požiūris sutampa – norite keliauti, koncertuoti. Bet ar pragyvenate iš koncertų?
Giedrė: Šiuo metu tai vienintelis mano pajamų šaltinis.
Elena: Kito darbo ir aš nedirbu. Žinoma, nėra taip, kad iš koncertų susižeriame aukso kalną, bet nėra ir taip, kad negalėčiau susimokėti už buto nuomą ir nusipirkti maisto.
– Kaip nėrėte į praėjusio amžiaus trečiojo–aštuntojo dešimtmečių muziką, kuria galbūt mėgavosi jūsų tėvai ir seneliai?
Giedrė: Ši muzika – vienas pasaulio pažinimo būdų. Nemanau, kad mano tėvai klausėsi amerikiečių džiazo atlikėjų Ellos Fitzgerald ar Billie Holiday. Neprisimenu, jog tai būtų skambėję namuose. Dažniausiai girdėdavau namuose skambančius italų operos solisto Luciano Pavarotti, italų popmuzikos atlikėjo Toto Cutugno balsus.
Dar paauglystėje atradau džiazą – iškart susižavėjau E.Fitzgerald. Tuomet jį man įkrito į širdį, taip ir liko.
Elena: Vaikystėje girdėdavau senus šlagerius, kurių klausėsi tėvai. Bet paauglystėje mane pakerėjo soulo, bliuzo, džiazo atlikėjas Ray Charlesas. Jo kūriniai formavo mano muzikinį skonį.
– Jūsų koncertuose skamba ne tik garsiausių užsienio kūrinių perdirbiniai, bet ir lietuviškos muzikos perlai. Kaip juos atrinkote?
Giedrė: Tarpukario Lietuvos dainos mūsų repertuare atsirado, kai mes jau grojome vienus metus. Visi prašė: padainuokite lietuviškai. Tuo metu neturėjome jokių lietuviškų dainų, dainavome tik senąjį džiazą.
Elena: Atrodė, kad dainuojant lietuviškai labai lengva sugadinti dainą. To nesinorėjo.
– Kokio amžiaus klausytojai pageidavo lietuviškų kūrinių?
Giedrė: Didžiausi gerbėjai – mūsų seneliai. (Juokiasi.) Jie labiausiai pageidavo lietuviškų kūrinių, nes užsienietiškų nesupranta. Pabandėme vieną kitą dainą, atrodo, pavyko. Išvežėme jas į užsienį, ten irgi visi klausdavo: gal dar turite ką nors lietuviško?
– Ar tarp klausytojų matote savo bendraamžių?
Giedrė: Klausytojų amžius priklauso nuo to, kur dainuojame – bare ar muzikos klube nesilanko labai jauni žmonės. Mūsų klausytojai šiek tiek arba gerokai vyresni už mus.
Elena: Pažįstu tik keletą bendraamžių, kurie ateina į mūsų koncertus.
– Atliekant 1920–1970 metų kūrinius reikia susikurti ir atitinkamą įvaizdį. Ar gerbėjai jus atpažįsta gatvėje, prašo autografų?
Elena: Kartais atpažįsta pagal išvaizdą. Ir kasdien mėgstu rengtis vintažiniais drabužiais.
– Ar susikurti vintažinį stilių scenoje jums – iššūkis?
Elena: Mums tai – malonus mergaitiškas žaidimas. Smagu ieškoti vintažinių apdarų jaukiose Vilniaus senamiesčio parduotuvėlėse arba užsienyje. Smagiausia drabužių parsivežti iš kelionių, nes tie pirkiniai turi savo istorijas.
Giedrė: Vienas sukneles siuvome pačios, kai kurių drabužių ieškojome močiučių spintose, bet jų jaunystės apdarų atsargos jau baigėsi.
Elena: Mūsų stilius po truputį keičiasi, tampa įvairesnis. Galime groti net ir mūvėdamos kelnes, vilkėdamos marškinius.
Nebėra to tabu, kai buvome kaip išpustytos damos. Keičiasi ne tik apranga, bet ir muzika. Dabar kuriame ir savo dainas – abi rašome tekstus, muziką.
– O šukuosenas pačios pasidarote?
Elena: Turime porą ištikimų draugų, kurie padeda mums pasipuošti išskirtiniams koncertams, fotosesijoms, pasirodymams televizijoje. Draugams turime dėkoti už įmantrias šukuosenas, makiažą.
– Močiutės ir seneliai didžiuojasi jų laikų muziką ir įvaizdį pakartojančiomis anūkėmis?
Giedrė: Jie buvę mūsų koncertuose, labai patenkinti tuo, ką grojame. Įrašų pasiklausyti negali, nes neturi grotuvo.
Elena: Per televizorių mus pamato, per radiją paklauso ir dar su kaimynais aptaria.
– Su dainomis jūs ir nemažai pakeliavote?
Elena: Dukart surengėme koncertų turus Jungtinėse Valstijose – nemažai pamatėme, su daug kuo susipažinome.
Giedrė: Pirmąkart už Atlanto susiruošėme 2014-ųjų pavasarį – ten gyvenanti mano teta pakvietė mus pagroti lietuvių bendruomenėms Niujorke ir aplinkinėse vietovėse. Mėnesį gyvenome pas ją ir keliavome koncertuoti į Bostoną, Harfordą, Čikagą.
Skrydžiai ir koncertų organizavimas buvo tetos dovana mums. O antrąkart atvykti į Ameriką mus pakvietė tie patys lietuviai iš Čikagos. 2014-ųjų spalį vėl dainavome už Atlanto.
Elena: Antrąkart norėjome pamatyti daugiau, todėl nusipirkome lėktuvo bilietus į Kaliforniją. Aplankėme San Fransiską, Los Andželą, Santa Moniką ir tik tuomet skridome į Amerikos šiaurės rytus – Čikagą, Klivlandą. Pamatėme labai daug ir susipažinome su įdomiais žmonėmis.
Giedrė: Būtume likusios ilgiau negu tris savaites, bet nebuvo galima pakeisti lėktuvo bilietų. Kai lietuviai sužinojo, kad esame netoli jų bendruomenių, pradėjo skambinėti ir klausinėti, kodėl pas juos neužsukome.
Elena: Antrąkart nuvykusios į JAV grojome ir baruose, į kuriuos renkasi tik amerikiečiai.
Giedrė: Įrodėme sau, kad mūsų dainos įdomios ne vien lietuviams. Amerikiečiai priėmė šiltai. Net ir dabar kartais gauname jų laiškų, kuriuose klausiama, ar galime pagroti kuriame nors bare. Jie nežinojo, kad esame iš Lietuvos. Dėl to labai smagu pajusti, kad mūsų pasirodymai nėra vietinės svarbos.
– Dėl gastrolių į JAV metams buvote sustabdžiusi studijas ir tik dabar gausite diplomą. Jums muzika svarbiau? Ar vasarą irgi leisite dainuodama su Giedre?
Elena: Vasarą išvykti iš Lietuvos neverta – turėtų būti nemažai koncertų, festivalių. O kai Lietuvoje subjurs orai, trauksime ten, kur šilta. Greičiausiai pasuksime į Floridą.
Mums sekasi viską suderinti, nes su Giedre esame puiki komanda. Ji atsakinga už vienus dalykus, aš – už kitus.
Giedrė: Galiu atlikti vadybos darbus: parašyti laiškus, suderinti koncertų datas. Bet navigacijos sistemos mano galvoje nėra, todėl kai keliaujame užsienyje, visas vadeles atiduodu Elenai.
Elena: Jeigu parduotuvėje ar turguje Giedrė išrenka, ką pirks, aš moku – bijau, kad jos neapgautų. Man patinka skaičiuoti pinigus, o Giedrei tai sunkiau sekasi, nes ji linkusi išlaidauti.
– Ar jūsų širdys – užimtos?
Elena: Turiu širdies draugą, Giedrė – dar ne. Maniškis – knygų iliustruotojas Karolis Strautniekas, mūsų dueto gerbėjas. Jis supranta mano norą koncertuoti, leistis į gastroles. Bet į keliones vykstu tik su Giedre, nes mums taip patogiau.
– Kelionėse galima patikrinti draugystės tvirtumą. Ar buvote susipykusios?
Elena: Nebūna draugysčių be pykčių. Ne išimtis ir mes su Giedre, aišku, kartais pykstamės.
Giedrė: Mums svarbu būti ne tik draugėmis, bet ir komanda. Kai esi komandos narys, matai tikslą, dėl ko verta susitaikyti.
Yra nemažai dalykų, dėl kurių nesutariame, bet visada randame kompromisą. Draugystė virto tarsi šeimyniškais santykiais – juk šeimos narį priimi tokį, koks jis yra, nes lemta būti kartu.
Elena: Kai sutampa tikslai, mums patogu būti kartu. Galime pyktis dėl smulkmenų, bet pagrindiniai tikslai, svajonės – panašios. Todėl kartu judame savo tikslo link.
