Gediminas net neatsimena, kada atsikraustė čia gyventi. Gal prieš šešerius ar septynerius metus.
„Laimingi laiko neskaičiuoja“, – išsisuko G.Tarvydas, į Skuodo rajono kaimą kažkada užklydęs atsitiktinai.
Kartą jo draugas namą parduodančiai moteriai leptelėjo, kad G.Tarvydas norėtų jį nusipirkti. Tada Gediminas ir suprato, kad tai puiki proga susikurti išsvajotus namus, ir namą nusipirko.
G.Tarvydas yra kilęs iš Gargždų, bet nuo pat vaikystės savo gyvenimą įsivaizdavo tik kaime. Jo kieme nestovi prabangios mašinos, ant namo nėra palydovinės lėkštės, nes vyras neturi nei televizoriaus, nei kompiuterio.
Įėję į namus nepastebėsite nei šaldytuvo, nei mikrobangų krosnelės, nei elektrinio virdulio.
Sunku net suprasti, kaip šiuolaikinis vos trisdešimtmetį peržengęs žmogus be viso to išsiverčia. Tačiau G.Tarvydas nejaučia technologijų trūkumo.
Atvirkščiai, džiaugiasi, kad nėra kur švaistyti savo brangaus laiko.
„Esu laisvas žmogus. Dirbu sau, tad turiu begalę laiko, bet jo nešvaistau prilipęs prie kompiuterio. Galvoje sukasi daugybė projektų, kuriuos noriu įgyvendinti.
Dirbtuvėse laukia daug darbų. Jei neturiu įprasto darbo, nereiškia, kad neturiu ką veikti“, – pasakojo G.Tarvydas ir parodė į planuojamo statyti dar vieno pastato pamatus.
Tačiau su juo susisiekiau mobiliuoju telefonu. Kodėl jis neatsisakė šio prietaiso?
„Gyvenu atokiai nuo kitų. Jei ištiks kokia bėda, nieko greitai neprisišauksiu. Jaučiu, kad tai vis dėlto yra būtinas daiktas žmogaus gyvenime. Bet jis paprastas, internete nepanaršysi, tik paskambinsi ar parašysi žinutę“, – pasiteisino Gediminas.
Vos pravėrus namo duris į akis iš karto krinta didžiulė krosnis, kurią vyras kūrena ne tik norėdamas pasišildyti šaltą žiemos vakarą, bet ir ruošdamasis išsikepti duonos.
„Taip, kepu aš ir bandelių, ir duonos. Suvalgęs savo keptos duonos vos riekelę jau jaučiuosi sotus, pilnas energijos ir pasiruošęs darbams. O nusipirkęs iš parduotuvės galiu suvalgyti ir visą kepalą, bet po kelių minučių vėl eisiu ir ieškosiu ko nors pavalgyti. Argi čia maistas?“ – retoriškai klausė G.Tarvydas.
Nors vyras daugiausia viską gamina pats, nevengia ir parduotuvių.
„Kartais užsuku, nes sulaukiu svečių, reikia juos pavaišinti kava“, – juokėsi G.Tarvydas ir prisipažino net didesnėmis progomis neišlaidaujantis, kaip yra įprasta Lietuvoje.
„Mėsos turiu užtektinai, darže užsiauginu daržovių, vištos padeda kiaušinių, o ant stalo niekada netrūksta ir gėrimų. Iš obuolių užsiraugiu vyno ir štai – gausios vaišės“, – pasakojo vyras.
Tačiau net ir retiems apsilankymams parduotuvėje juk taip pat reikia turėti pinigų. Iš kur jų gauna darbo neturintis vyras?
„Mėgstu kalvystę, amatus. Tuo ir verčiuosi. Žmonės atvažiuoja, paprašo pagalbos, aš jiems ir padedu“, – pasakojo G.Tarvydas.
Jo namuose nesunku pastebėti ir daugybę senovinių daiktų: spintos, virtuvės spintelės, laikrodžiai, kuprinės. Visi daiktai gerai išlaikyti ir veikiantys.
„Taip, mano namuose beveik nieko nėra pirkto. Žmonės atveža man senus, jiems nebereikalingus daiktus. Aš juos, žinoma, pasiimu ir restauruoju.
Mėgstu tai daryti. Kam man pirkti, jei galiu pasidaryti pats“, – tikino lyg atsiskyrėlis gyvenantis G.Tarvydas.
Savo kieme jis yra įkūręs ir didžiules dirbtuves, kuriose daugiausia dirba restauruodamas automobilius.
„Yra tekę dalyvauti įvairiose automobilių parodose. Ten prisidedu prie automobilių tvarkymo, atnaujinimo“, – sakė jis.
Nors nuo pat vaikystės Gediminas jautė, ko nori iš gyvenimo, dar gyvendamas su tėvais ėjo įprastu žmogui keliu – pirmiausia baigė mokslus.
Mokėsi jis ne amatų, kuo dabar užsiima, bet smulkiojo verslo vadybos. „Galėčiau dabar saulėgrąžas turguje pardavinėti“, – juokėsi vyras.
Jo tėvas dirbo tekintoju ir visada sūnui kartodavo, kad kaimas – ne jo kelias, bus per sunku, kad reikia rinktis rimtą specialybę. Todėl ir pasirinko. Bet vis tiek širdžiai artimiau tai, kas malonu.
Paklaustas, ar iš tėvų pavyzdžio kilo noras kurti jaunam žmogui neįprastą gyvenimo būdą, Gediminas purtė galvą: „Tikrai ne. Tėvai mano pasirinkimui iš pradžių nepritarė. Sakė, kad kaime tik vargas slepiasi. Bet dabar mama į svečius atvažiuoja, kaimo gėrybių namo išsiveža“, – pasakojo vyras.
Namas primena XV–XVI amžiaus trobas, kuriose vienas galas – gyvenamasis, o kitame žiemą įkurdinami gyvuliai.
Gediminas turi tik vieną arklį. Tvirtą, eiklų, energingą, žvilgančiais karčiais. Ne veltui ir vardas jo Volkeris, lyg iš garsaus amerikiečių serialo „Volkeris, Teksaso reindžeris“.
„Esu sėslus žmogus, daug nekeliauju. Jei kur nors reikia nuvykti, įsikinkau arkliuką ar naudojuosi dviračiu.
Turiu čia daug atsakingų darbų ir rūpesčių, tad negaliu visko palikti ir išvykti kelioms dienoms ar keliems mėnesiams. Po kiemą laksto visas būrys mano vaikų ir jais reikia rūpintis“, – sakė G.Tarvydas ir pažiūrėjo į kieme lakstančius triušius.
Kai kartais reikia išvykti kur nors toliau, jis naudojasi viešuoju transportu: „Pas tėvus važiuoju autobusu. Juos juk irgi reikia aplankyti.“
Paklaustas, kaip jam sekasi bendrauti su moterimis, Gediminas sušvelnino kalbėjimo toną.
„Viską sugebu pasidaryti pats, bet norėtųsi ir moteriškos rankos. Norėtųsi, kad visus darbus dirbtume dviese ir kad kas nors manimi rūpintųsi. Tai natūralu“, – neslėpė jis.
Kalbėdamas apie tai, kokios moters norėtų ir ar nėra per daug reiklus, sakė, kad jam svarbiausia mylinti draugė ar žmona.
„Svarbu, kad ji mokėtų mylėti ir mane, ir aplinką, kad viską darytų su meile, o ne bet kaip. Nežinau, ar tai yra dideli reikalavimai“, – svarstė Gediminas.
Jo nuomone, visos darbo nebijančios ir rūpestingos merginos išvyksta į užsienį, o čia, Lietuvoje, didelio pasirinkimo nelieka.
Apie vaikus G.Tarvydas kalbėjo be entuziazmo, pabrėždamas šiuolaikines problemas.
„Su vaikais neskubu. Dabar jie tokie išlepę, kad išleidęs į mokyklą nežinosiu, kokį pavyzdį jie ima iš kitų vaikų. O dar tos patyčios...“
Girtuokliai, be kurių neapsieina nė vieno kaimo paveikslas, G.Tarvydo nuomone, yra ne kaimo bėda, o praeities palikimas.
„Sėslus gyvenimas kaime iš tikrųjų veda teisingu keliu. Žmogus turi tiek daug darbų ir rūpesčių, kad sėdėti prie parduotuvės ir gerti alų paprasčiausiai nėra laiko. Kaimo darbai išmoko atsakomybės ir neleidžia pernelyg atsipalaiduoti“, – tikino iš miesto kilęs, tačiau senovišką kaimo gyvenimą pasirinkęs vyras.
