Meilę E.Suchockytei prišaukė jos pačios paveikslai.
Vieną dieną Vilniuje Užupio rajone veikiančios Editos meno galerijos duris pravėrė jai nepažįstamas vyras.
Tomas tąkart ėjo pro šalį ir net nepajuto, kaip kojos peržengė paveikslais nukabinėtos patalpos slenkstį. Anksčiau jis nebuvo matęs nei kūrėjos, nei jos darbų. Tačiau su menu ypatingų sąsajų neturintį vyrą kai kurie paveikslai tiesiog pakerėjo. Jis negalėjo suprasti, kodėl.
Tą dieną Tomas neįsigijo jokio paveikslo, tačiau užmezgė pokalbį su Edita. Tai buvo lemtinga pažintis. Po neilgos draugystės pora atšoko vestuves.
Paveikslai keičia likimus
E.Suchockytė niekada nesvarstė, kodėl kai kurie meno kūriniai galėjo į jos galeriją privilioti jai skirtą gyvenimo vyrą. Tačiau ji ne kartą jau patyrė, kad jos paveikslai skleidžia kažkokią mistiką ir gali pakeisti žmonių likimus.
Prieš metus savo vienišai draugei gimtadienio proga ji padovanojo grafikos darbą, kuriame buvo vaizduojama romantiška moteris, rymanti prie krūmo, o šalia – dvi tupinčios zylės.
Šį kūrinį išvydusi draugė atrodė šiek tiek nusivylusi: „Edita, aš labai bijau zylių.“ Bet dailininkė daug nemąstydama pasakė: „Nesibaimink, šios dvi zylės tau vyrą atsiųs.“ Po kelių mėnesių draugė menininkei pranešė susipažinusi su patraukliu vyru. Vėliau pora atšoko vestuves.
Žmonių likimus yra pakeitęs dar vienas E.Suchockytės kūrinys. Pirkėjai, įsigiję jos grafikos darbą „Kelionė“, pradeda keliauti, net jei anksčiau tokio pomėgio neturėjo. Šis grafikos darbas, kaip ir kiti labiau vykę jos kūriniai, buvo atspaustas keliais egzemplioriais.
Menininkė prie drobių visada sėda pailsėjusi ir gerai nusiteikusi. Ji žino, kad meno kūriniuose slypi stipri ir galinga jėga, kuri gali gydyti sielą, prišaukti sėkmę arba, priešingai, pražudyti, atsiųsti nelaimę ir nusivylimą.
Pokalbis su E.Suchockyte vyko jos galerijoje tarp jos kūrinių. „Tarp savo paveikslų jaučiuosi kaip motina tarp mylimų kūdikių“, – šyptelėjo menininkė.
Per porą valandų, kol bendravome ir laukėme iš mokyklos grįžtančios jos dukters Marlenos, galerijos duris nuolat varstė lankytojai – eidama pro šalį pasilabinti užsuko Editos teta, pasigrožėti jos kūriniais užėjo klasės draugė su motina, atvykusios iš kito miesto, o dar viena meno gerbėja specialiai atvyko iš Panevėžio, kad įsigytų du grafikos darbus.
Kaimynystėje įsikūrusios kavinės savininkas paprašė padaryti gražų užrašą, kad pas jį prekiaujama gardžia turkiška kava, renginių organizatorė atskubėjo pasiimti dailyraščiu užrašytų kvietimų.
„Tikrai nenuobodu čia gyventi“, – kalbėjo Užupyje pritapusi E.Suchockytė.
Vyrų tapyti nemėgsta
Jos kūriniuose dominuoja moterys. Nors paveikslai tapyti skirtingais gyvenimo etapais, juos vienija grakščių formų žaismas. Paveikslų herojės panašios, tarsi seserys.
„Visi veidai skirtingi, nors kai kuriems atrodo, kad jie panašūs. Per gyvenimą esu nupiešusi labai daug veidų. Mane dažnai kviečia į specializuotus renginius, kur tenka įamžinti maždaug keturiasdešimt žmonių veidų. Tad per labai trumpą laiką – vos kelias sekundes reikia pajusti žmogaus charakterį, nuotaiką. Nežinau, ar galima taip pasakyti, bet nuolatinis portretų piešimas išmokė dar akyliau klausyti savo intuicijos“, – sakė Edita.
Vyrai menininkės paveiksluose daug vietos neužima – vienas kitas, ir tik antrajame plane.
Edita ir savęs neretai klausia, kodėl vyrus „skriaudžia“, tačiau kurdama meno kūrinius ji pirmiausia perteikia savo nuotaikas ir patirtį.
„Piešdama ieškau atsakymų į sau svarbius klausimus. Kiekvienas paveikslas yra mano dvasinės būsenos išraiška. Kiekvienas moters portretas turi savitą istoriją. Ir nors išoriškai tos moterys į mane nepanašios, jos visos neša mano išgyvenimų, istorijų, jausmų, nuotaikų šleifą“, – sakė Edita.
Jei neturi kvietimo koncertuoti, Edita savo meno galerijoje užsibūna iki vėlumos ir nepavargdama spaudžia ofortus, monotipijas, piešia portretus, bendrauja su meno gerbėjais.
Dar viena aistra
Nė kiek ne mažesnę meilę Edita puoselėja dainavimui. Jos repertuare – Edith Piaf, Patricios Kaas, Mireille Mathieu dainos. Edita mėgsta dainuoti prancūziškai, nors šios kalbos nemoka.
E.Suchockytės gyvenimą dažnai nulemia netikėtumai. Dabartinį sutuoktinį jai prišaukė paveikslai, o dainavimo dovaną moteris atrado nuvykusi į Afriką.
Tanzanijoje, o vėliau Jordanijoje Edita, ką tik baigusi studijas Vilniaus dailės akademijoje, atsidūrė dėl galimybės dainuoti.
Iš prigimties E.Suchockytė turi gerą balsą ir visada svajojo apie sceną, tačiau Lietuvoje dainavimo paslapčių nesimokė.
Visą dėmesį skyrė piešimui, sekė savo tėvo dailininko Vitalijaus Suchockio pėdomis. Editai nuo vaikystės pirmajai nusišypsodavo laimė pamatyti savo tėvo sukurtus naujausius komiksus „Paršiuko Čiuko nuotykiai“, su kuriais užaugo ne viena karta.
Tik dirbdama Vilniaus B.Dvariono muzikos mokykloje dailės pedagoge kartą gavo progą pademonstruoti vokalinius sugebėjimus. Edita padainavo kelias dainas ir specialistų buvo puikiai įvertinta. Bet toliau sceninės patirties nuturėjo kur tobulinti.
Kai Edita sulaukė pasiūlymo vykti į Tanzaniją dainuoti prabangaus viešbučio restorane, sutiko iškart, nors neturėjo nei dainavimo praktikos, nei dainų repertuaro.
Dabar ji supranta, kokia tai buvo rizika, bet tuo metu nugalėjo jaunatviškas polėkis.
Gyvenimo tempą ir energingumą galėjo lemti protėvių kraujas.
„Lietuviško kraujo turiu nedaug. Mano protėviai buvo graikai, prancūzai, lenkai, rusai. O dukters Marlenos kraujas – dar labiau maišytas. Jos tėvas ir mano buvęs vyras – jordanietis“, – pasakojo menininkė.
Į Afriką E.Suchockytė išvyko būdama 25-erių. Pirmąkart didesnei publikai – 200 žmonių išėjo dainuoti, kai nuo atvykimo buvo praėjusios vos dvi savaitės.
„Patyriau didžiulį stresą. Buvo labai sunku. Dabar suprantu, kad taip negalima daryti, bet jaučiau, kad turiu dainuoti, ir nieko sau negalėjau padaryti. Išvažiavau ne dėl pinigų, bet dėl galimybės kasdien dainuoti ir įgyti patirties.
Po truputį man pavyko įveikti scenos baimę“, – pasakojo Edita, Tanzanijoje praleidusi metus.
Po to lietuvė su savo dainomis išvyko į Jordaniją.
Ten irgi sėmėsi patirties kasdien dainuodama, klausytojų netrūko. Svetima kultūra ir papročiai negąsdino Editos.
„Aš lengvai pritampu ir prisitaikau. Net dykumoje neprapulčiau“, – nusijuokė E.Suchockytė.
Jordanijoje Edita susipažino su būsimuoju vyru: „Aš labai norėjau vaikų. O tas žmogus atrodė patikimas, rimtas, jis norėjo šeimos. Kai sužinojau, kad laukiuosi, buvau neapsakomai laiminga. Mes susituokėme ir atvažiavome gyventi į Vilnių. Bet po septynerių metų išsiskyrėme.
Santykiams įtakos turėjo skirtingos tradicijos, skirtingas požiūris į kūrybą, pomėgius, buitį.“
– Prieš trejus metus kalbėjote, kad išsituokusi radote daug privalumų – galimybę laisvai organizuoti savo kasdienybę, atsiduoti kūrybai, lipti į sceną dainuoti segint trumpą sijoną. Minėjote, kad neįsivaizduojate savo gyvenimo su lietuviu vyru.
– Vertėtų prisiminti taisyklę: niekada nesakyk „niekada“. Mano gyvenime atsirado lietuvis vyras, kurį myliu, su kuriuo praleidžiu daug laiko.
Mes daug kalbame, man labai svarbi jo nuomonė. Esu dėkinga, kad Tomas mane priima tokią, kokia aš esu, kad gražiai bendrauja su mano vienuolikamete dukterimi Marlena. O juk mudvi abi esame ugningos moterys. Be to, nepaisant asmeninio gyvenimo pokyčių, iki šiol koncertuoju segėdama trumpą sijoną.
– O kaip dėl to nelengvo jūsų charakterio? Anksčiau sakėte, kad jis – didžiausia kliūtis buvimui dviese.
– Sutikau žmogų, kuriam mano charakteris nebaisus ir nesunkiai pakeliamas. Mes vienas prie kito derinamės. Man tai labai patinka. Pastebime, kad laikui bėgant mūsų santykiai tik gerėja, kad mes vienas kitą vis labiau suprantame.
– Kuo Tomas pirmiau susižavėjo – jumis, jūsų paveikslais ar dainavimu?
– Net nežinau. Jis užėjo į mano galeriją, kurioje yra labai daug manęs. Juk meno kūriniai labai taikliai atskleidžia kūrėją. Ir dainuojant mano vidaus pasaulis išnyra kaip ant delno.
Man smagiausia, kad vyras manimi didžiuojasi ir kaip menininke, ir kaip atlikėja.
– Ar nenusisekusios pirmosios santuokos patirtis nekliudė? Nė kiek nesibaiminote, ar pavyks naujam partneriui įsilieti į jūsų gyvenimą, ar nauji santykiai bus ilgalaikiai ir tvirti, ar mylimasis sugebės šiltai priimti jūsų dukterį?
– Kai kildavo panašūs klausimai, įsivaizduodavau esanti dvidešimčia metų vyresnė. Tada mintimis pabandydavau atsigręžti atgal ir tuoj pat suvokdavau: na, ir ko čia bijoti, juk gyvenimas – vienas. Reikia gyventi čia ir dabar. Jei neklausysiu savo širdies ir neišdrįsiu vėl nerti į meilės vandenyną, neapsitaškysiu purslais kojų, bet patirsiu vidinę sausrą.
Ir ką aš veiksiu senatvėje viena su savo ilgesiu? Supratau, kad nereikia auginti savo baimių. Na, esu vieną kartą išsiskyrusi.
Tai nėra malonus dalykas. Tačiau likau gyva ir sveika.
– Prieš kelerius metus, kai Marlena pamatydavo jus bendraujančią su kokiu nors vyru, klausdavo: „Mama, bet jūs nesituoksite?“ O kaip buvo šį kartą?
– Duktė auga ir bręsta. Manau, kad ji laiminga matydama laimingą mamą. Dar anksčiau aš jos tiesiog paklausiau: „Nemažai mano draugių yra vienišos. Po kelerių metų tu kur nors išvyksi studijuoti, paliksi namus. O aš liksiu viena. Ar tu to nori?“
Jai nesinorėjo, kad mano gyvenimas būtų menkavertis
Dabar viskas gerai. Visi trise kasdien stengiamės kurti gražius ir glaudžius santykius. Mano duktė yra labai išmintingas jaunas žmogus.
– Ko reikia, kad santuokoje jaustumėtės gerai?
– Laiminga santuokoje galiu būti tada, kai man nedraudžiama užsiimti mėgstama veikla ir būti savimi. Prieš Tomą man nereikia vaidinti geresnės, gražesnės, įdomesnės ar protingesnės.
Aš piešiu tai, kas man patinka, dainuoju dainas, kurios man padeda geriausiai atsiskleisti. Menas ir dainavimas yra du mano pašaukimo sparnai.
Nors neturiu jokio muzikinio išsilavinimo, žmonės kartais sako: „Mes suprantame, kad dainavimas yra jūsų profesija, o kaip susidraugavote su daile?“ Tenka aiškinti, kad iš profesijos esu dailininkė, o dainavimas – pomėgis, įprasminęs gyvenimą.
– Ar pirmasis jūsų sutuoktinis nerėmė jūsų kūrybinių iššūkių?
– Tapyti leido, tačiau dainuoti – ne. Iš pradžių paisiau tų reikalavimų, nors buvo sunku paminti savo troškimus. Žinote, kai iš jūsų bandoma atimti tai, kas gyvybiškai brangu, apima jausmas, kad jūsų plaučiuose kažkas užsuka deguonies balioną.
Buvo labai sunku atsisakyti dainavimo. Kartais norėdavosi trankyti galvą į sieną.
Kai išeinu dainuoti, iš savęs paleidžiu savotišką džiną – daugybę emocijų. Neapsakomas jausmas valdyti publiką, jausti jos energijos pulsą, nuotaikas. Patiriu visiškai kitokią būseną nei piešdama.
– Vadinasi, išsiskyrėte todėl, kad nenorėjote galutinai prarasti savęs?
– Tai buvo viena priežasčių, kodėl negalėjome likti kartu. Bet sau tuo metu to garsiai neįvardijau. Gal neigiamos įtakos turėjo ir kultūrų skirtumai. Marlenos tėvas buvo geras žmogus, tik mes vienas kitam netikome.
– Po skyrybų greitai įsiliejote į muzikinį gyvenimą. Kodėl nutarėte dainuoti prancūziškai?
– Prancūziškos dainos mano repertuare atsirado prieš ketverius metus. Viename renginyje man davė paklausyti vienos prancūziškos dainos ir paprašė per kelis mėnesius parengti prancūziškų dainų programą. O tai, kad mano prosenelė buvo prancūzė, – tik sutapimas.
Mūsų muzikinė grupė vadinasi „Trumpam į Paryžių“, bet tik šiemet pirmą kartą aplankiau Paryžių, apie kurį dainuoju. Gražus, teisingas miestas.
Tiesą sakant, sutikau ten vykti tik dėl to, kad atsirado grafikos darbų užsakovai. Aš turiu savotišką savybę – labai nemėgstu keliauti. Man neįdomu. Tik jei kur nors vyksta mano paroda arba reikia priimti užsakymą, tada važiuoju.
Prancūzų kalbos taip pat nemoku, bet ši kalba man gražiai skamba. O klausytojai sako, kad teisingai tariu prancūziškų dainų žodžius. Specifinio prancūzų tarimo mokiausi iš klausos.
– Kaip jūsų gyvenimas pasikeitė po santuokos?
– Meilė mane įkvėpė dar daugiau piešti. Taip pat pradėjau ir daugiau dainuoti. Man tapo ramiau, nes nebeliko pasąmonės troškimų, kad reikėtų surasti gyvenimo draugą. Kai protas ir jausmai susiliejo į harmoniją, galiu atsidėti savo veiklai.
– Ar jūsų santuokoje daug romantikos?
– Motinos dienos proga mano vyras su dukterimi man padovanojo dešimt metrų drobės. Labai apsidžiaugiau. Nesu didelė romantikė, nors pažiūrėję į mano darbus aplinkiniai mano kitaip.
Gėlės man patinka, bet jei gėlė vazonėlyje nuvysta, aš ją tiesiog išmetu. Daiktai man nėra labai svarbūs. Per gyvenimą krausčiausi šešis kartus. Klajodama dalį daiktų kažkur palikau, dalį – išmečiau.
Yra tik keli, kurie keliauja su manimi iš vienos vietos į kitą. Tai du spausdinimo presai ir pianinas. Pastarojo gabenimas iš vienos vietos į kitą visada sukelia didelį galvos skausmą.
Kai prieš kelerius metus jį reikėjo pernešti į šią galeriją iš ankstesnių patalpų, o atstumas buvo tik 100 metrų, viena firma manęs paprašė 800 litų. Gerai, kad trys Užupio senbuviai sutiko pianiną atnešti už 80 litų.
– Jūsų vyras už jus jaunesnis. Ar tai turi įtakos?
– Tiek pirmas vyras, tiek dabartinis už mane jaunesni. Bet tai man nėra labai svarbu – galėčiau būti ir su jaunesniu, ir su vyresniu vyru. Jei su žmogumi man įdomu, lengva, jeigu jis manęs neužgožia, nespaudžia, jei skatina dirbti, tada aš laiminga.
Taip pat man nėra labai svarbus vyro statusas, pajamos, turtai. Jei vyras turėtų didelę piniginę, bet man su juo būtų neįdomu, aš nusivilčiau.
Aš norėjau sutikti partnerį, kuris žavėtųsi mano darbais ir kuris skatintų mano kūrybines ambicijas. Niekada nebuvau tokia laiminga ir rami, kaip būdama su Tomu.
– Kaip buityje su vyru dalijatės pareigomis?
– Kad nėra tų pareigų. Skalbyklė skalbia pati, o drabužius į ją sudeda tas, kas turi daugiau laiko ir netingi. Po to kažkuris ištraukia skalbinius. Aš to nelabai mėgstu, tad dažniausiai tuo užsiima vyras.
Maistą visi mokame ruošti, bet dabar vakare stengiamės nevalgyti – norime po žiemos atsikratyti nereikalingų kilogramų.
– Gal į meno pasaulį įtraukėte ir vyrą bei dukterį?
– Tapyti dar nė vienas nepradėjo. Tačiau abu turi tvirtą nuomonę dėl kūrinių – jų ir mano nuomonės kartais skiriasi, bet vertinu jų atvirumą.
– Ko meilė jus išmokė?
– Dovanojo suvokimą, kad viskas įmanoma, jei ko nors sieki, vienas kitą palaikai, padedi.
