Rado laiko ir pomėgiui
Televizijos laidos „Savaitės komentarai“ vedėja I.Makaraitytė po darbo vos spėja suktis kurdama auskarus, žiedus, vėrinius, kuriuos įvairiomis progomis dovanoja draugėms. Indrę džiugina, kad jos dirbiniais bičiulės dabinasi kasdien.
Argi kūrėjai reikėtų didesnio įvertinimo?
Indrė anksčiau nė nesapnavo, kad taip stipriai užsikrės juvelyrika. Ji net nemanė, jog kada nors turės laisvo laiko kokiam nors pomėgiui, nes visas dienas prarydavo darbas ir du mažamečiai vaikai – septynerių metų Jonas Kazimieras ir trejų Upė Elena.
Prieš trejus metus iširus šeimai moteris nė negalėjo svajoti apie atokvėpį, tačiau viena kolegė ją vis pakalbindavo nueiti į juvelyrikos studiją pasimokyti kurti papuošalų.
Bičiulė tikino, kad tokia kūryba užburia. Indrė vis žadėdavo nueiti, kai duktė pradės lankyti vaikų darželį, o sūnus eis į mokyklą.
Ir pagaliau ta diena išaušo – praėjusį rudenį žurnalistė Vilniaus senamiestyje pravėrė vienų juvelyrų dirbtuvių duris.
Pirmosios pamokos Indrei labai patiko – nepajuto, kaip pralėkė pora valandų.
Bičiulė buvo teisi, kad Indrė užsikrės kūryba. Juk ji užaugo menininkų – šviesaus atminimo medalių kūrėjo Stasio Makaraičio ir jo žmonos dailininkės Dalios šeimoje.
Kadangi tėvai dirbdavo namie, Indrė ir jos jaunesnioji sesuo Greta juos matydavo palinkusius prie darbo stalo ar molberto.
„Tėvai niekada mūsų neskatino kurti, bet dabar tas kūrybiškumas prasiveržė visa jėga“, – įsitikino I.Makaraitytė, paskui kurią į juvelyrikos studiją atėjo ir sesuo teisininkė.
Tik dabar Gretai kūrybinė pertrauka – per Velykas ji pagimdė kūdikį.
Kuriant aukso ar sidabro dirbinius I.Makaraitytei iš pradžių drebėjo rankos, tačiau net ir pirmieji darbai jai puikiai pavyko. Moteris kaipmat užsidegė kūryba, nors ilgai užsibūti studijoje jai neleidžia šeimos rūpesčiai.
Greitai sukurti papuošalo neįmanoma: Indrė įsitikino, kad vienam seansui tenka skirti nors porą valandų, nes reikia įlįsti į papuošalą. Net ir planuoti negalima, kad tuoj pabaigsi kūrinį, nes vis atrodo, jog jis dar netobulas.
„Kai įdedi truputį aukso, dirbinio vertė iškart pakyla. O sidabras nėra labai brangus. Tačiau neskaičiuoju, kiek kainuotų mano dirbiniai, nes jie skirti dovanoti.
Auskarai su perlu ir aukso burbuliuku viduje bus skirti artimai moteriai“, – rodydama papuošalą, kurį liko šiek tiek pataisyti, pasakojo pašnekovė.
Papuošalus tik dovanoja
Indrė ne kartą sėdo kurti vėrinio iš sidabro burbuliukų, padengtų juvelyriniu emaliu. „Tai populiariausias mano papuošalas, jį užsisakė kelios draugės. Vėrinio savikaina didelė, nes daug sidabro“, – tvirtino Indrė ir tuoj pat pasvėrė vieną dirbinį. Jo svoris – 146 gramai, o gramas sidabro kainuoja apie 2 eurus.
Ar negaila dovanoti nepigiai kainuojančių vėrinių? Kūrėja atsakė šypsodamasi: „Juk brangūs papuošalai skiriami tik brangiems žmonėms.“
I.Makaraitytė pasidžiaugė, kad šviesaus atminimo tėvas, kurio ji neteko pernai lapkritį, dar spėjo išvysti jos kurtus papuošalus ir pagyrė.
Medalių kūrėjas dukteriai atidavė kelis savo įrankius.
Indrė juvelyrikos mokosi aštuonis mėnesius ir save vis dar laiko pradžiamoksle: „Dabar man iššūkis – išmokti įstatyti akmenis. To dar niekada nedariau.
Neseniai draugė paprašė, kad iš jos buvusio mamos vestuvinio žiedo, sveriančio 12 gramų, padaryčiau tris žiedus ir auskarus. Vienas žiedas bus su mėlyna akimi, kitas – su trimis geltonomis citrinų akutėmis, dėl trečio dar neapsisprendėme.“
Žurnalistei maloniau dirbti su sidabru nei auksu, kuris yra kietesnis.
Šlifuoti, lankstyti ar braižyti sidabrą lengviau. Jis juvelyro rankose tampa minkštas lyg muilas. Atrodo, truputį spusteli – ir duobė.
Indrei patinka pajuodinti sidabrą, o aukso spalvos nepakeisi, galima derinti nebent su perlais. Sidabro papuošalai arčiau širdies pačiai Indrei, auksu puoštis ji nemėgsta.
Nors I.Makaraitytė nemažai dirbinių išdovanojo, net ir nepažįstami žmonės teiraujasi, kur būtų galima įsigyti jos kūrinių. Žurnalistė su bendraminte ketina įkurti interneto galeriją, kurioje gerbėjai galėtų pasižvalgyti įdomių puošmenų.
Nekokybiško dirbinio jau neįbruktų
Televizijos žurnalistės kuriami papuošalai – masyvūs, nes jai pačiai tokie patinka. Mažytės puošmenos smulkaus sudėjimo Indrei netinka: „Dariausi smulkutį žiedelį su karūnėle ir perliuku, bet paskui padovanojau – jis man nelipo.“
Žurnalistė nevengia puoštis savo kūrybos papuošalais, bet jų vis mažai. Moteris jų dar ir nusiperka. Bet dabar Indrė juvelyrikos dirbinius perka atsargiau – baiminasi permokėti. Tai galėtų nutikti, jei ji visiškai neišmanytų šios srities, gerai nepažinotų juvelyrikoje naudojamų akmenų.
Tad jai nekokybiško papuošalo jau niekas neįbruktų.
Bičiuliai neretai žurnalistės klausia, kodėl ji visko nemeta ir neužsiima tik juvelyrika. Bet Indrei žurnalistika – daug svarbiau: „Man reikia bendravimo – nuo žurnalistikos tiesiog svaigstu.
O juvelyro darbas – lyg vienišiaus, kuris užsidaręs tarp keturių sienų krapštosi prie papuošalo. Bet dirbančiai ir vaikus auginančiai moteriai kartais reikia pabėgti nuo šurmulio ir pabūti vienai su savo mintimis.“
Mamos pomėgis smalsumą kelia ir atžaloms – sūnus keletą kartų buvo atėjęs į studiją, padarė keletą pakabučių ir daugiau nebesiprašo, nes atšilus orams norisi daugiau pabūti kieme. Tačiau Jonas turi menininko gyslelę – nuo mažens lanko dailės pamokas, jam patinka keramika.
Dukteriai mamos kurtus papuošalus per anksti nešioti, todėl ji mieliau renkasi pirktines vaikiškas puošmenas.
