Jonui buvo tik 16 metų, kai mintys apie lošimus neduodavo užmigti. Atsigulęs į lovą ir užmerkęs akis jis išvysdavo žaidimo aparatą, o jame šmėžuodavo įvairios kortos.
Tokia karuselė Jonui ėmė suktis paauglystėje, kai beveik kiekvienoje Lietuvos kavinėje atsirado nelegalių žaidimo automatų. Vėliau domėjimasis azartiniais lošimais atslūgo, rašo „Lietuvos ryto“ šeštadienio žurnalas „Gyvenimo būdas“.
Sukūrus šeimą ir atsiradus joje nesutarimams, Jonas prisiminė tai, kas teikė didelį malonumą. Apie jo aistrą lošti žinojo ir tuometė žmona.
„Mes su žmona dažnai pykdavomės. Neretai elgdavausi taip, kad būčiau pagrįstai kaltinamas, todėl eidavau lošti, su pertraukomis tai truko apie 4–5 metus“, – prisipažino vyras.
Pirmą kartą atvykęs uždarbiauti į Didžiąją Britaniją jis negalėjo atsistebėti, kad Londone ant kiekvieno kampo stovi lažybų punktai. Jie buvo kur kas įdomiau įrengti nei Vilniuje. Jonas neslėpė, kad jam ne tiek svarbu buvo laimėti, kiek traukė noras pažaisti.
Negalėdamas sutramdyti potraukio lošti vyras netgi persikėlė iš Didžiosios Britanijos į Norvegiją, kur azartiniai žaidimai nėra legalizuoti.
„Norvegijoje buvo visai neblogai, nes ten darbas buvo geresnis, nebuvo jokių galimybių lošti, tokia veikla ten nėra įteisinta“, – kalbėjo vilnietis.
Iš Norvegijos grįžęs į Lietuvą vyras vėl pajuto pagundą, kuriai negalėjo atsispirti. „Man užteko vieną kartą nueiti į kazino ir buvo labai prastai“, – prisipažino Jonas.
Pirmą kartą pareiškimą, kad neleistų lošti, vyras Lošimų priežiūros tarnybai įteikė 2013-ųjų pradžioje. Jis tik retkarčiais leisdavo sau prabangą nusipirkti prekybos centre loterijos bilietą.
Praėjus 7 mėnesiams, kai Jono šeimoje prasidėjo skyrybų procesas, jis grįžo į Lošimų priežiūros tarnybą ir atsiėmė savo pareiškimą. Jis žinojo, kad yra tokia galimybė.
„Aš tada teisinausi, kad noriu pabūti su draugais, kurie eina į kazino, noriu nusiraminti, negalvoti apie skyrybas. Ištvėriau tik dvi savaites ir antrą kartą įteikiau prašymą neleisti man lošti“, – prisipažino stalius.
Iki šiol vyras tramdo save ir stengiasi nepirkti netgi loterijos bilietų. Jonas nustemba, kai į jo telefoną kiekvieną trečiadienį atsiunčiama trumpoji žinutė, kad registruotųsi loterijoje.
Perskaitęs tokią žinutę Jonas daug negalvodamas paskambina trumpuoju numeriu ir sumoka tam tikrą sumą.
Praeidamas gatve pro kazino jis vis prisimena savo praeitį. Iš kazino vyras grįždavo pilnomis arba tuščiomis kišenėmis, bet detalių atmintyje nelikdavo. Po kelių bokalų alaus jis neretai atsibusdavo namie ir nieko neprisimindavo.
Jonas save laikė rūpestingu tėvu. Nors vyras išsiskyręs, finansiškai remia savo septynmetę dukterį ir trejų metų sūnų.
Tačiau būdavo tokių dienų, kai vyras galėdavo pralošti paskutinį eurą tikėdamasis, kad jo sukurta sistema padės jam laimėti.
Jonas pasikliaudavo savo nuojauta, todėl tokiai sistemai sukurti pakakdavo kokio nors atsitiktinio skaičiaus. Jis įsikalbėdavo – kokį pirmą skaičių pamatys ryte, toks ir bus sėkmingas, nesvarbu, kad tai būdavo tik namo numeris.
Jonas visą dieną nepaleisdavo to skaičiaus iš galvos ir laukdavo akimirkos, kai galės pradėti lošti. Nors ir žinodavo, kad privalo išsiųsti iš Londono į Lietuvą pinigų, kurie skirti šeimos mokesčiams, jis vis tiek žaisdavo, viską pralošdavo, o vėliau grauždavosi.
Įlipęs į automobilį jis rėkdavo iš visų jėgų, o jei šalia būdavo žmonių, giliai savyje slėpdavo nuoskaudą. Negalėdamas kontroliuoti potraukio žaisti vyras patirdavo daug dvasinių kančių.
Kartą jam nusišypsojo laimė viename Vilniaus kazino. Jonui atrodė, kad tuoj sprogs širdis.
Nepažįstami žmonės ragino jį išeiti į lauką ir pakvėpuoti grynu oru. Priėjęs prie kasos Jonas išgirdo patarimą neimti iškart visos laimėtos sumos, kad neprarastų 15 procentų.
Jonui atrodė, kad kazino vyksta daug keistų dalykų: „Galbūt man jau buvo pasimaišęs protas. Kai tik prisistatydavo nepažįstamas žmogus, kuris pradėdavo vaišinti alkoholiniais gėrimais, jis keldavo man įtarimą.“
Įsitikinęs, kad potraukis prie azartinių lošimų pražūtingas, Jonas apgailestavo, kad Lietuvoje apie šį reiškinį kalba tik specialistai ir gydytojai.
„Greiti pinigai, kuriuos galima laimėti, labiausiai vilioja jaunus žmones. Jie nesusimąsto, kad tai gali būti nuosmukio pradžia“, – įsitikinęs Jonas, lošimo patirtį vadinantis juodžiausiu periodu savo gyvenime.
Kokie ženklai išduoda liguistą potraukį prie azartinių lošimų?
Azartinių lošimų mėgėjas nėra blogas žmogus, tik kartais jis neprotingai pasielgia. Artimieji paprastai jam nesugeba padėti, net jei pastebi, kad didžiąją laiko dalį jis praleidžia planuodamas, kaip loš, arba lošia net žinodamas, kad vis tiek praloš.
Vilniaus priklausomybės ligų centro Dienos centro skyriaus vedėja Vilma Andrejauskienė įsitikinusi, kad tokiems žmonėms padėti įmanoma, bet psichiatras neturi būti gudresnis už savo klientą, o tik budresnis. Pasitaiko atvejų, kad net specialistai, kurie stengiasi padėti tokiems žmonėms, jaučiasi ne tik apkvailinti, bet ir nusivylę.
– Kas padeda greičiausiai užmegzti ryšį su žmogumi, kuris yra įklimpęs į lošimus?
– Nė vienas specialistas, susidūręs su tokiu žmogumi, neturėtų sakyti, kad reikia keisti mąstymą. Lošėjai būna protingi, bet elgiasi kvailai. Tad pirmiausia ir turime akcentuoti jų elgesį.
Reikia padėti suprasti, kodėl taip daro. Kol žmogus neįsisąmonina, kad tik jis pats atsakingas už tai, kas atsitiko, yra didelė tikimybė, kad vėl sugrįš į kazino, lažybų punktą ar prie lošimo aparatų.
– Ar tokį žmogų jau galima vadinti priklausomu nuo lošimų?
– Azartiniai lošimai ir žaidimai išprovokuoja ne priklausomybės ligą, o potraukių sutrikimus.
Patologinį potraukį prie azartinių lošimų ar žaidimų išduoda tokie požymiai kaip laiko kontrolės praradimas ar kai lošimas tampa įprasta veikla. Lošiama tol, kol baigiasi pinigai ar uždaroma lošimo įstaiga. Taip pat keičiasi asmenybės bruožai – žmogus darosi irzlus, piktas, o melas tampa savigyna.
Žalingą lošimą išduoda tai, kad žmogus tikisi tokiu būdu gauti pinigų. Lošdamas jis nuolat išleidžia šeimos lėšas, skirtas buto nuomai, mokesčiams ar maistui, sumažėja jo interesų ratas, apleidžiama šeima, draugai, darbas, lošiama kiekvieną laisvą minutę.
Jei atsižvelgtume į sutrikimo sunkumą, pirmojoje vietoje būtų bėdos, susijusios su valgymo sutrikimais – anoreksija ir bulimija.
Antrojoje vietoje – patologinis potraukis prie azartinių lošimų ir žaidimų, trečiojoje – narkotinių medžiagų vartojimas ir tik ketvirtojoje vietoje – priklausomybė nuo alkoholio.
– Dažnai primenate, kad specialistas turi suprasti, ko iš tikrųjų nori jo klientas. Ką tai reiškia?
– Kai ateina žmogus konsultuotis, aš jo klausiu: „Koks užsakymas? Ko jūs norite?“ Daugelį metų taikau šį principą.
Būtina žinoti, kaip žmogus įsivaizduoja savo pokyčius, ko jis tikisi iš gydymo, ką jis pasiruošęs padaryti ar paaukoti. Šie atsakymai – raktas į gydymą.
Didžioji dalis žmonių, turinčių bėdų dėl azartinių lošimų ir žaidimų, kreipiasi į gydymo įstaigą tik dėl to, kad būna prispirti savo šeimos, darbdavių ar tam tikrų situacijų.
Į gydymo įstaigą niekas neina savo noru. Mes, psichiatrai, mėgstame pajuokauti – ateina šimtas alkoholikų, bet tarp jų dažnai nebūna nė vieno, kuris norėtų pasveikti. Pasveikęs žmogus praranda visus įrankius, padedančius valdyti šalia esančius žmones.
Dažniausiai atėjimas į gydymo įstaigą būna tik prisidengimas, nes pasveikus tikimasi gauti pinigų, paskolų ar dar kitokių dalykų.
Žmogus, sergantis priklausomybe nuo alkoholio, sugeba valdyti mažiausiai 10 asmenų. Jei giminė platesnė, šis skaičius būna dar didesnis.
Narkotinių medžiagų vartotojas į savo akiratį įtraukia dvigubai daugiau žmonių – maždaug 20.
Azartinių lošimų žaidėjas sugeba taip išplėsti savo įtaką, kad nuo jo tampa priklausomi tiek asmenų, kiek sudėjus visus tuos, kurie kenčia nuo narkomanų ir alkoholikų.
– Kuo skundžiasi lošėjai?
– Kamuojami patologinio potraukio lošti asmenys dažnai skundžiasi nerimu. Kartais jie prisipažįsta, kad jau dešimt parų negali užmigti.
Kadangi reikia gelbėti žmogų, kad jo būsena neblogėtų, ligos istorijoje gali atsirasti įrašas, kad nustatyta panikos ataka, sunkus depresijos epizodas ar bipolinis afektinis sutrikimas, o ne patologinis potraukis prie azartinių lošimų ir žaidimų.
Bipolinis afektinis sutrikimas – ši diagnozė Lietuvoje vis dažnesnė. Po kelerių metų gali atsitikti taip, kad šalyje daugelis psichiatrų paskiriamų vaistų bus kompensuojami ir nuo diagnozės priklausys, ar žmogus juos gaus.
Jei gydytojas įrašo į ligos istoriją „Patologinis potraukis prie azartinių lošimų ir žaidimų“, vadinasi, žmogui teks iš savo kišenės mokėti už vaistus. Dažnai jis būna smarkiai prasiskolinęs, todėl gydytojas tampa gelbėtoju.
– Kas yra impulsų kontrolės sutrikimas?
– Pateiksiu pavyzdį. Žmona išvyko pas tėvus, o dukterį užmigdęs vyras neprisimena, kas vyko toliau. Nei to, kaip apsiavė batus, užrakino buto duris, nei kaip atsidūrė kazino. Šiuo atveju neveikia sveika nuovoka.
Jis atsitokėjo tada, kai kazino tualete pasilenkė užsirišti batų ir pamatė, kad iš namų išėjo be kojinių. Tą naktį jam trūko ne tik kojinių, bet ir pinigų, kad galėtų išsikviesti taksi ir grįžti į namus. Viską, ką turėjo, pralošė.
Azartinių lošėjų gretose yra ir tokių, kurie puikiai žino, kad viso gyvenimo neužteks skoloms grąžinti. Jie dažnai praranda baimę – nebijo to, ko reikia bijoti.
O baimė yra puikus dalykas – jei žmogus bijo ir žino – ko, jis gali nukreipti baimę tinkama linkme.
Vos tik baimė paleidžiama iš rankų, ji tampa nerimu. O nerimo nesukontroliuosi. Vieną akimirką jie tvirtina „Nedarysiu“, o kitą – „Nežinau, kodėl taip padariau.“
– Kokia tikimybė, kad noras lošti gali tapti liguistas?
– Apskritai azartinių lošimų neturime laikyti patologija. Jei žmogus žino, ko atėjo, ir patiria pasitenkinimo jausmą, natūralu, kad jam teks palikti tam tikrą pinigų sumą.
Kur kas labiau rizikuoja vieniši lošėjai, kuriems nereikia kompanijos, jie nori būti vieni ir stengiasi, kad niekas netrukdytų. Ateina net tokie žmonės, kurie jau būna priversti skolintis batus, bet kazino visus priima.
Vienas mano pacientas, keliuose kazino buvęs VIP klientas, pasakojo, kad lošimo namai daug dėmesio skiria savo nuolatiniams lankytojams – neužmiršta atsiųsti trumpųjų žinučių, kai artėja koks nors jubiliejus, gimtadienis, kai gimsta vaikas.
„Penkiasdešimtmečio proga gavau galimybę pasidaryti šventę, man tuomet buvo skirta 3 tūkstančiai litų (870 eurų). Reikia būti kvailam, kad tuo nepasinaudotum. Bet visa esmė, kad aš daug kartų daugiau ten palikau“, – prisipažino vyras.
– Kaip azartiniai lošėjai sugeba manipuliuoti kitais?
– Jie turi daug puikių savybių, kurios sužavi kitus. Jie taip pat turi įžūlumo ir drąsos. Jeigu šių savybių neturėtų, trypčiotų prie kazino durų ir neišdrįstų užeiti į vidų.
Patologinių lošėjų tipai
Vieni yra energingi, keliantys pasitikėjimą, mėgstantys dominuoti, turintys didesnį nei vidutinis intelekto koeficientą (IQ daugiau nei 120), nors iš tiesų jiems trūksta pasitikėjimo savimi. Jie jaučia pranašumą prieš kitus, pradeda lošti ankstyvoje paauglystėje, statydami nedideles sumas totalizatoriuje. Vėliau rizikuoja vis didesnėmis sumomis, netgi gali apsispręsti, kad nori tapti profesionaliais lošėjais. Tai – veiksmo patologiniai lošėjai.
Jų priešingybė – lošėjai, kurie iš prigimties yra drovūs. Tai dažniausiai kasdieniame gyvenime rūpestingi, niekuo neišsiskiriantys žmonės. Neretai linkę slopinti savo neigiamus jausmus, kartais tampa priklausomi ir nuo alkoholio, vaistų, narkotikų. Šis sutrikimas išsivysto vėliau – nuo 30 metų. Dažnai žaidžia lošimo automatais.
Kada reikia sunerimti? Būtina atkreipti dėmesį į tai, ar lošėjas turi sveiką nuovoką, ar ne. Jei nuėjęs pralošia visus pinigus ir pradeda pykti – nė velnio, aš neleisiu, kad mane kvailintų, tuomet vėl susirenka iš kažkur pinigų ir eina atsilošti. Tokia būsena rodo, kad riba jau peržengta. Užvirus kraujui netenkama sveikos nuovokos, o tai reiškia, kad potraukis prie azartinių lošimų gali tapti nevaldomas.
