Krepšinio aistruoliai akylai seka iš Utenos kilusio J.Valančiūno, dabar rungtyniaujančio NBA komandoje „Toronto Raptors“ (Kanada), karjerą ir asmeninį gyvenimą. Praėjusią savaitę sportininkas su žmona Egle (26 m.) ir dviejų mėnesių pirmagimiu sūnumi Jonu grįžo atostogų į Lietuvą.
Sėkminga nesantuokinio sūnaus karjera ir jo šlovės spinduliais pastaraisiais metais mėgaujasi ir jo tėvas J.Vilkas, praeityje taip pat žinomas sportininkas, Lietuvos rinktinėje irklavęs aštuonvietę ir keturvietę valtį be vairininko.
Vyras kartu su sūnaus Jono motina Danute Valančiūnaite (56 m.) bei E.Valančiūnienės tėvais Remigijumi (52 m.) ir Vida (51 m.) Ačais Kanadoje net sutiko praėjusias Kalėdas.
Tačiau šio perspektyvaus krepšininko gyvenimu ir sporto rezultatais visiškai nesidomi nei farmacininkė I.Vilkienė, nei trys jos sūnūs, kurių ji santuokoje susilaukė su J.Vilku.
Ilona su savo vyru išsiskyrė jau seniai. Tik iki šiol buvę sutuoktiniai gyvena po vienu stogu nuosavame name Jaurelio kaime netoli Utenos.
I.Vilkienė patikino, kad bendruose namuose juodu prasilenkia kaip dvi svetimos būtybės – lyg vienas kito nematytų.
Vyro neištikimybė prieš daugelį metų sukrėtė ir moterį, ir tris sūnus: Edmundą (35 m.), Normundą (31 m.) ir Artūrą (27 m.).
Šeima iširo, bet karčios nuoskaudos liko.
Kai gimė Jonas, būsimasis krepšininkas, jo tėvas turėjo šeimą ir jau augino tris sūnus.
J.Valančiūnas užaugo tik su motina Danute ir turi jos pavardę. Buvęs irkluotojas J.Vilkas į nesantuokinio sūnaus Jono gyvenimą įsiliejo žaibiškai jam jau suaugus ir išgarsėjus. Pastaruoju metu J.Vilkas apie nesantuokinį sūnų kalba kaip apie Dievą ir svajoja su juo sutikti senatvę.
Apie nesantuokinio sūnaus atsiradimą tėvas yra pasakęs: „Su Danute draugavome metus, o apie sūnų sužinojau tik tada, kai jis gimė.“
O teisėta J.Vilko žmona Ilona apie nesantuokinio vyro sūnaus egzistavimą sužinojo tik tuomet, kai jis paauglystėje dviračiu atvažiavo į šeimos namus.
Ši žinia buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus – Ilona ir jos sūnūs tai vadina išdavyste.
Ilonos vardas ne kartą šmėkštelėjo keliuose J.Vilko interviu. J.Valančiūnu besididžiuojantis tėvas viešai kalbėjo, kad gražiai sutaria su nesantuokinio sūnaus motina Danute, turi tris suaugusius santuokinius sūnus ir žmoną, su kuria gyvena mažyčiame Jaurelio kaime.
Atrodė, jog vyras sėdi patogiai įsitaisęs ant dviejų kėdžių, – turi pakančią žmoną, atleidžiančią paklydimus ir neprieštaraujančią, kad jis palaikytų darnius santykius su Utenoje gyvenančia medike D.Valančiūnaite, o Kalėdas sutiktų Toronte pas nesantuokinį sūnų.
Tačiau žvelgiant iš šalies į šią neįtikėtinai gražiai piešiamą situaciją ir kilo abejonių, ar tikrai I.Vilkienės gyvenimas ramus ir gražus.
Mums pavyko pačios Ilonos paklausti apie šeimos gyvenimo užkulisius.
Sutarėme susitikti Utenoje – mieste, kuriame I.Vilkienė daug metų dirba vaistininke. Moteris pasiūlė pasikalbėti erdvioje miesto bibliotekoje.
Su fotografu atvykę šiek tiek anksčiau įsitaisėme bibliotekos antrame aukšte, žvalgėmės į žmones ir tikėjomės, kad atpažinsime laukiamą pašnekovę.
Kai sugavau neramiai besidairančios moters žvilgsnį, abi nusišypsojome ir paspaudėme viena kitai ranką. Stilingai pasipuošusi tamsiaplaukė atrodė jaunesnė, nei rodo jos paso duomenys.
Ilona yra latvė, Lietuvoje atsidūrusi po santuokos su J.Vilku. Utenos krašte I.Vilkienė seniai yra tapusi sava. Uteniškiai Iloną šiemet netgi įkalbėjo dalyvauti savivaldos rinkimuose.
Miesto gyventojai ją pažįsta kaip veiklią vaistininkę ir trijų sūnų motiną. Daug metų nedideliame provincijos mieste gyvenanti moteris sugebėjo savo šeimos paslaptį išlaikyti už devynių užraktų.
Žinoma ji tapo tik nukritus nesaldaus šeimos gyvenimo uždangai, kai visi ėmė kalbėti apie nesantuokinį jos vyro sūnų J.Valančiūną.
Ilona yra kilusi iš Latvijoje gerai žinomos medikų, pedagogų ir meno atstovų giminės. Į susitikimą ji atsinešė giminės nuotraukų bei savo tėvo pedagogo ir poeto Egono Helmuto Grietinio eilėraščių knygą.
Joje yra keli eilėraščiai, kuriuos Egonas sukūrė savo mirusiai žmonai atminti. Prieš porą mėnesių Ilonos tėvas iškeliavo anapilin. Jam buvo 88 metai.
Ilonos tėvo pusseserė – latvių poetė ir gydytoja Arija Elksnė-Grietinia. Latvijoje ši menininkė vadinama širdžių poete. Pagal jos eiles sukurta daug dainų.
Ilonos tėvas didžiąją gyvenimo dalį dirbo pedagoginį darbą. Vyras pasižymėjo absoliučia klausa – pianinu galėjo pagroti bet kokią melodiją. Ir gražiai piešė, o laisvalaikiu iš vytelių pindavo dekoratyvinius krepšelius. Ilonos motina – buvusi darbų mokytoja – mokėjo iš vytelių žievelių pinti kepures.
Į susitikimą I.Vilkienė atėjo pasipuošusi motinos rankų darbo nertiniu. Vąšeliu nertam baltam drabužiui – jau dvidešimt metų.
Ilonos brolis gydytojas Uldimas su šeima gyvena Latvijoje.
Į Lietuvą latvę atviliojo meilė. Su Jonu Ilona susipažino būdama dešimtokė, kai į vidurinę mokyklą, kurioje ji mokėsi, atvyko moksleivių delegacija iš Pandėlio. Atsisveikindami jaunuoliai pasikeitė adresais, vėliau susirašinėjo.
Kai vyresnėse klasėse mergaitės jau vaikščiodavo į pasimatymus, Ilonai kažkodėl su vaikinais nesisekė – jie nekreipė dėmesio į simpatišką merginą. Gal todėl, kad jos tėvai dirbo mokytojais.
Po kurio laiko Latvijos moksleivių delegacija su atsakomuoju vizitu atvyko į Pandėlio vidurinę mokyklą.
Ten Ilona vėl susitiko su susirašinėjimo draugu.
Artimiau draugauti latvė ir lietuvis pradėjo studijų metais. Ilona mokėsi Rygos medicinos institute, Farmacijos fakultete, Jonas tuo metu studijavo Kauno kūno kultūros institute.
Baigiantis studijoms pora susituokė. Tačiau į Lietuvą Ilona neskubėjo vykti, kurį laiką pagal paskyrimą dirbo vaistinėje Salaspilyje.
„Sutikau tekėti, nes Jonas buvo pažadėjęs gyventi Latvijoje. Tačiau vyras mane apgavo. Nieko nesakęs jis iš Rygos „Dinamo“ perėjo į Vilniaus „Dinamo“ irklavimo bazę. Ir išvažiavo“, – pasakojo I.Vilkienė.
Tada jai teko spręsti, ar važiuoti iš paskos, ar likti Latvijoje. Per tą laiką gimė sūnus.
Viena didžiausių savo gyvenimo klaidų Ilona vadina tai, kad susilaukusi sūnaus ji metus praleido Latvijoje pas tėvus, vyrą palikusi likimo valiai.
Kai atvyko į Vilnių, čia jos laukė nusivylimas. Ilona rado visai kitokį žmogų, nei anksčiau pažinojo. J.Vilkas jau buvo palikęs profesionalųjį sportą.
„Jam nepasisekė, nes dėl kažkokių priežasčių jo aštuonvietė nepateko į Maskvos olimpiadą. Gal dėl to jis pasikeitė. Jonui tarsi ir nebereikėjo šeimos, tačiau sūnui reikėjo tėvo. Tikėjausi, kad bėgant laikui vyro elgesys pasikeis“, – vylėsi J.Vilkienė.
Palikęs sportą J.Vilkas įstojo į Buivydiškių veterinarijos technikumą Vilniuje, o šeima įsikūrė Jotaučių tarybiniame ūkyje Utenos rajone.
Pirmosios kaimietiško gyvenimo akimirkos Ilonai įvarė nemažai išgąsčio, kai pro vieną langą regėjo pūpsančias mėšlo, pro kitą – šiukšlių krūvas. Šeima apsigyveno daugiabutyje be patogumų.
Ilona greitai išmoko lietuvių kalbą, o su buitiniais nepatogumais ilgainiui apsiprato. Jotaučiuose šeima gyveno pusantrų metų, kol gavo nedidelį namą. Bet po kurio laiko jiems teko iš ten išsikelti dėl nesutarimų su tarybinio ūkio direktoriumi.
Ilona kurį laiką dirbo fermoje pieno laborante, bet ilgai ten neužsibuvo, nes dėl didelių skersvėjų kūną išmėtė votimis. Labai džiaugėsi išgirdusi, kad Utenoje atsirado vaistininkės vieta.
Kai sutuoktiniai Jaurelio kaime pasistatė namą, jau turėjo tris sūnus.
Ilona neslėpė, kad pirmaisiais santuokos metais pasvarstydavo, ar teisingai pasielgė ištekėjusi už J.Vilko. Ir bėgant metams ne kartą savęs to klausė.
„Nelengva buvo gyventi tarybiniame ūkyje. Santykiai tarp žmonių įtempti.
Teko iš ūkiui priklausančio namo išsikelti tiesiai į gatvę. Tuo metu laukiausi trečio vaiko.
O dar viena skaudi krizė ištiko tuomet, kai nepriklausomybės metais pabandžiusi imtis farmacijos verslo po kiek laiko bankrutavau. Tačiau ir po tokių dalykų įmanoma atsigauti ir pradėti gyventi iš naujo“, – kalbėjo Ilona.
– Ryžotės turėti tris sūnus, nors gyventi nebuvo saldu?
– Negaliu prisiimti nuopelnų, kad viena vaikus užauginau.
Bent jau negaliu paneigti garsiausio savo vyro posakio: „Aš netrukdžiau vaikams augti.“
– Kaip keitėsi vyro charakteris atsiradus vaikams?
– Tikėjausi, kad bus geriau. Bet nebuvo.
– Kokie pagrindiniai jo, kaip šeimos žmogaus, trūkumai?
– Jam visada labiau rūpėjo draugai, linksmybės ir nerūpestingas gyvenimas. Manau, kad jam iš viso nereikėjo kurti šeimos. O man šeimos reikėjo.
– Kada sužinojote, kad jūsų vyras turi nesantuokinį sūnų?
– Vyras man pats apie tai pasakė, kai vaikas gimė. Bet aš nepatikėjau. Maniau, tik kalba, kad kalbėtų. Visą gyvenimą Jonas gyveno lengvabūdiškai. Ilgainiui tai mane nustojo stebinti. Būdavo, išvažiuoja ir net nepasako kur. Po kelių dienų grįžta.
Tačiau tikrai nemaniau, kad jis gali šitaip su manimi pasielgti. Juk atvykau pas jį iš kitos šalies, pagimdžiau tris sūnus, išmokau kalbą, dirbau ūkio darbus, buvo laikotarpis, kai vienu metu sukausi trijose vaistinėse.
– Kada tiesa apie vyro nesantuokinį sūnų pradėjo jums badyti akis?
– Kai tas berniukas, būdamas jau paauglys, pas mus į kaimą atvažiavo dviračiu. Manęs namie nebuvo, bet buvo vaikai.
– Kaip reagavote suvokusi, kad tiesa apie jūsų vyro nesantuokinį sūnų nėra laužta iš piršto?
– Galutinai savo vyrą išbraukiau iš širdies – likome gyventi po vienu stogu, ir tiek.
– Jūsų sūnūs jau suaugę, savarankiški.
– Vyriausias Edmundas baigė istorijos mokslus, rūpinasi kultūros paveldu. Jis yra sukūręs šeimą, turi penkiametį sūnų Oskarą. Vidurinis Normundas – interjero dizaineris, o jauniausias Artūras baigė gamtos mokslus, dirbo gamtosaugininku. Jam labai patinka gamta. Dar būdamas vaikas namuose prie pirties pasodino beržynėlį. Šiuo metu su drauge yra išvykęs padirbėti į Norvegiją.
– Gal sūnūs buvo pasukę į sportą?
– Kai buvo maži, tėvas norėjo juos pakreipti ta linkme. Jie kurį laiką žaidė krepšinį mėgėjų komandose. Bet aš nelabai tuo džiaugiausi, nes sportas – trumpalaikis dalykas. Norėjau, kad vaikai baigtų rimtus mokslus.
– Gal laikui bėgant sūnūs užmezgė kontaktą su netikru broliu?
– Ne, jie nebendrauja.
– Kokie sūnų santykiai su tėvu?
– Tėvo poelgį jie supranta kaip išdavystę. Normundas beveik iš viso nebendrauja su tėvu. Jis net savo draugams yra pasakęs, kad jo moralės principai kitokie.
– Ar pati turėjote progos pabendrauti su nesantuokiniu vyro sūnumi Jonu?
– Ne. Kartą pas mus į kaimą jis buvo atvažiavęs automobiliu. Aš kaip tik tuo metu į namus grįžau iš darbo, o jis rengėsi išvažiuoti. Tuomet savo buvusiam vyrui pasakiau: „Aš svetimų žmonių nevedžioju į namus ir tu nevedžiok. Bendrauk kur nori, bet ne namuose.“
– Sūnūs palaiko jus?
– Aš juk su jais nuolat buvau nuo mažens. Tėvo namuose dažnai nebūdavo.
– Ar tėvas namuose būdavo per vaikų gimtadienius, didžiąsias šventes?
– Visaip būdavo. Pavyzdžiui, rugsėjo 1-ąją visada stengdavomės sutikti šventiškai – arba į kavinę nueidavome, arba namuose vaišių stalą padengdavome.
Būdavo labai skaudu, kai vyrui kažkas paskambindavo ir jis pareikšdavo: „Išvažiuoju kepti šašlykų.“ Pakildavo nuo stalo ir išrūkdavo, o mes su vaikais likdavome sėdėti.
– Kaip manote, ar jūsų buvusio vyro susidomėjimas Jonu išaugo dėl to, kad jis tapo žinomas, nemažai uždirba?
– Negaliu pasakyti.
– Kaip reaguojate į buvusio vyro kalbas, kad senatvę jis sutiksiąs su Jonu?
– Tokias jo mintis skaičiau spaudoje. Ką apie tai manau? Taigi labai gerai.
– Ar neskauda širdies, kai kasdien savo vaikų tėvą susitinkate tuose pačiuose namuose?
– Aš į jo pusę nežiūriu, seniai išmečiau iš savo širdies. Jau bus treji metai, kai su juo nekalbu.
– Dar 2011 metų rudenį J.Vilkas, kalbėdamas apie krepšininką sūnų, sakė, kad gyvena Jaurelio kaime su žmona Ilona. Tuomet daug kam kilo klausimas, kaip vyras sugeba taip padailinti situaciją.
– Vienu užpakaliu dviejų kėdžių neapsėsi. Mes seniai išsiskyrę. Garbingas vyras būtų išėjęs savo keliais. Ir vaikai to norėtų. „Oi, kaip būtų gerai, kad tėvas išvažiuotų pas Jonelį“, – sako jie.
– O kokių nors bendrų buities darbų turite?
– Neturime. Mes ir anksčiau buities darbais nelabai dalindavomės. Aš darbavausi darže, jam priklausė tvartas.
Kiek žinau, dabar jis turi du arklius. O gal jau tik vieną?
Privažiavus prie mūsų namų labai aiškiai matyti skirtumai. Mes pasidalinome kiemą ir sklypą aplink namą. Kur aš tvarkausi, švaru, tvarkinga, o prie tvarto tikrai baisu.
– Ar esate bendravusi su krepšininko J.Valančiūno motina Danute?
– Ne. Aš jos net nepažįstu, net prasilenkusios gatvėje nebuvome. Tą moterį mačiau tik nuotraukose spaudoje. Niekada nekilo noras su ja susitikti. O apie ką kalbėti? Man ir taip viskas aišku, kaip ten viskas vyko.
– Bet gal artėjant senatvei būtų įmanoma nuoskaudas užgniaužti. Jeigu jūsų buvęs vyras atsiprašytų, gal įsileistumėte į santykius bent šiek tiek darnos?
– Gal jis ir norėtų, bet aš negaliu atleisti. Įdėjau daug pastangų, kad turėtume gražią šeimą.
– Ar nebandėte šeimos laimės kurti su kitu žmogumi?
– Sunku rasti normalų, atsakingą ir patikimą vyrą. Nežinau kodėl, bet prie manęs vyrai nelimpa. Nesu nusiteikusi prieš jų giminę, tikrai norėčiau sutikti padorų žmogų, tačiau bet kokio man nereikia.
– Per praėjusias Kalėdas jūsų buvęs vyras, nuvykęs į Torontą, įsiamžino su J.Valančiūno motina Danute, jo žmona Egle ir uošviais Ačais. Kaip reagavote matydama tokias nuotraukas? Kur jūs šventėte Kalėdas?
– Abejoju, ar mano buvęs vyras ten gerai jautėsi. Juk jį supo svetimi žmonės, kitokie negu jis. Aš Kalėdas švenčiau su vyriausiu ir viduriniu sūnumis. Vyriausias sūnus buvo atvykęs su žmona ir anūku Oskaru.
– Ar buvęs vyras atvežė iš Kanados lauktuvių?
– Atvežė vaikams saldainių ir puodelį.
– Ar senelis bendrauja su pirmagimiu anūku?
– Kai kada atsimena, nuperka vieną kitą dovaną.
– Ar sūnūs kada nors jūsų klausė, kodėl gyvenate kitaip nei kitos šeimos?
– To neklausdavo, bet aš dažnai sakydavau, kad nesielgtų taip, kaip tėvas. Ir kartu mintyse pagalvodavau: „Kokia esu nelaiminga, nes negaliu pasakyti: „Vaikai, darykite taip, kaip tėvas.“ Jaučiau nuoskaudą, kad jie neturi tėvo, kuriuo galėtų didžiuotis.
Vyriausias sūnus Edmundas – tėvo priešingybė, nors mano marčią jos giminės įspėjo: „Negalvok, kad ilgai tau bus taip gerai.“ Bet Edmundas su žmona jau dešimt metų darniai žengia koja kojon. Džiaugiuosi, kad sūnus daug dėmesio skiria savo sūnui Oskarui, kuris supranta net latviškai.
– Koks buvo jūsų tėvų šeimos modelis?
– Motinos ir tėvo santykiai buvo gražūs. Žinoma, pasitaikydavo nesutarimų kaip visose šeimose, bet tėvai visada laikėsi išvien. Ypač senatvėje abu draugiškai gyveno.
– Ar artimieji nekviečia grįžti į gimtinę?
– Kviečia. Bet ką aš ten veiksiu? Juk vaikai čia gyvena. Susitaikiau, kad liksiu čia.
– Jei galėtumėte laiką atsukti atgal, ar ką nors keistumėte?
– Gyvenčiau kitaip. Manau, kad nevažiuočiau į Lietuvą. Bet vėlgi nežinia, kaip ten man būtų susiklostęs gyvenimas.
Gal neturėčiau tokių šaunių vaikų. Jie man teikia daug stiprybės.
