Vilniuje gyvenančią verslininkę L.Šurkutę ir jos pirmagimę Oliviją skiria tūkstančiai kilometrų, tačiau jųdviejų ryšys labai artimas.
Londono mados koledže grožio ir SPA centrų rinkodarą studijuojanti O.Plekavičiūtė su motina kasdien kalbasi telefonu ne iš pareigos, o dėl to, kad jai įdomu pasidalyti savo naujienomis, sužinoti, kaip motinai prabėgo diena.
Dažniausiai vaikų išėjimas iš namų tėvams būna psichologiškai sunkus, kai kurie net pasijunta nereikalingi. Ar dukteriai išvykus studijuoti L.Šurkutė nepasijuto vieniša?
Loreta: Išvykus dukrai buvo liūdna. Ir dabar jos labai trūksta, bet nereikalinga nepasijutau. Su Olivija buvome ir likome labai artimos. Bendraujame kasdien, net po keletą kartų.
Liūdėti tikrai neturiu kada, nes, be Olivijos, auginu dešimties metų sūnų Edriką. Tokio amžiaus vaikams reikia daug dėmesio, turiu kuo rūpintis. Kasdien tenka jį vežioti į mokyklą ir iš jos. Edrikas lanko teniso ir golfo treniruotes, todėl mano dienotvarkė intensyvi.
Olivija: Su mama bendraujame įvairiais būdais, dažniausiai pasiskambiname ar susirašinėjame trumposiomis žinutėmis, siunčiame viena kitai nuotraukas, kasdien parodydamos, ką veikiame, kur esame, todėl atrodo, kad visada esame kartu.
– Iš išvaizdos su dukterimi atrodote lyg bendraamžės. Išduokite savo jaunatviškumo paslaptį. Ar esate pasinaudojusi grožio chirurgų paslaugomis?
Loreta: Šį klausimą priimu kaip komplimentą.
Kiekviena moteris mėgsta komplimentus, aš – ne išimtis. Mano gyvenimas susiklostė taip, kad didžiąją jo dalį vaikus auginu viena, ir tam reikia ne tik didžiausio dėmesio, meilės, laiko, bet ir didelių finansinių išlaidų.
Tad jei ir būčiau norėjusi pasinaudoti plastikos chirurgų paslaugomis, tikrai būtų buvę gaila pinigų. Matyt, turiu būti dėkinga savo tėvams už gerus genus, o kai vaikai užaugs ir taps savarankiški, tada gal ir aš pasinaudosiu grožio chirurgijos paslaugomis. Atvirai sakant, apie tai dar negalvoju, bet niekada nesakyk „niekada“.
– Ar aplinkiniai kartais nepavadina jūsų seserimis? Gal jums tinka mamos drabužiai ir jais keičiatės?
Olivija: Dažnai pavadina sesutėmis ar draugėmis. Man džiugu, kad mama yra itin jaunatviška ir galime drauge leisti laiką. Smagu, kad net mano draugai ateina į jos gimtadienio šventę. Žaviuosi ja.
O drabužiais dalijamės – kartais tenka labai gražiai paprašyti, kad ji nusileistų ir man duotų vieną ar kitą jos labai mėgstamą apdarą.
Bet galiausiai ji man nieko negaili. Ačiū, mamyte!
– Ar mama jums patarė studijuoti su mada ir grožiu susijusius mokslus? Gal ketinate pasekti jos pėdomis – tapti prabangos prekių salono savininke?
Olivija: Mano studijos neapsiriboja vien mada. Jų pagrindą sudaro studijos apie grožį ir procedūras, rinkodarą ir vadybą. Mano pasirinkimui įtakos turėjo gyvenimo būdas ir interesai.
Nesumeluosiu, kad prie to prisidėjo ir mama.
– Kaip vertinate dukters pasirinkimą studijuoti užsienyje? Ar tam pritariate, palaikote?
Loreta: Gal ir būčiau norėjusi, kad Olivija taptų medike ir senatvėje galėtų mane gydyti. Taip sakydama šiek tiek juokauju. Jei atsakyčiau, kaip sako mano širdis, žinau, kad ji pasirinko teisingai.
Tam pasirinkimui pritariau, nors jis ir buvo ilgai svarstomas. Dukra atsakingai rinkosi studijas ir tikrai sugebėjo mane įtikinti, kad ateityje ras, ką šioje srityje veikti. Neabejoju, kad žmonės, dirbantys mėgstamą darbą, visada pasiekia gerų rezultatų.
– O kokių stiliaus ar gyvenimo patarimų jums duoda duktė?
Loreta: Gyvenimiškų patarimų dažniausiai duodu aš dukrai, nors ir ji – puiki mano patarėja. O dėl stiliaus ji jau turi savitą supratimą ir kartais man pataria rengtis ryškiau, bet kol kas nepasiduodu jos įtikinėjimams.
– Argi ne iš mamos perėmėte stiliaus pojūtį?
Olivija: Stiliaus idėjų prisirenku nuėjusi į parduotuvę – išsirenku man patinkančius derinius. Niekada nesekiau, kaip rengiasi kokia nors žvaigždė.
Mama man visada buvo geriausia patarėja stiliaus klausimais, tačiau pastaruoju metu mūsų požiūris pradėjo skirtis.
Būna, viena iš kitos pasijuokiame sakydamos: „Ir kuo gi tu čia apsirengei?“
– Kokiomis temomis dažniausiai kalbatės? Ar yra tokių, kurių neliečiate?
Loreta: Tikrai nuolat nesikalbame apie batelius, sukneles, rankines. Nepatikėsite, bet su dukra dažniausia pasitariame, kokią sriubą virsime, kokius kotletukus ar kokią žuvį kepsime, ir sprendžiame, kuri indus plaus, o kuri tvarkys kambarius.
O uždraustų pokalbių temų yra labai mažai, negaliu šito atskleisti. Juk reikia turėti savų paslapčių.
Olivija: Meilė, šeima, studijos, darbai – pagrindinės pokalbių su mama temos.
Visas paslaptis viena apie kitą žinome su visomis smulkmenomis. Dabar esame kaip draugės, nėra jokių tabu mums bendraujant. Dėl to labai džiaugiuosi ir galiu drąsiai teigti, kad mano mamytė yra mano geriausia patarėja visomis gyvenimiškomis temomis.
– Dukterį nemažai metų auginote viena. Ar nesigailite, kad iširo pirmoji santuoka? Kokių buvo sunkumų praeityje?
Loreta: Jau daug metų esame išsiskyrę su Olivijos tėvu. Ar gailiuosi, kad ši santuoka iširo? Į šį klausimą negaliu atsakyti atvirai nenorėdama užgauti kitų žmonių jausmų. Tik galiu pasakyti, kad nesigailiu, jog ši santuoka buvo, nes gimė labai laukta ir mylima dukra. Ir su Olivijos tėčiu esame laimingi turėdami tokią dukrą.
Visi tėvai susiduria su sunkumais augindami vaikus, aš nesu išmintis.
Olivijos seneliai gyvena Šiauliuose ir padėti ne visada galėdavo, todėl dažniausiai su visais sunkumais tvarkiausi ir susitvarkiau viena.
– Ar šiuo metu turite širdies draugą?
Loreta: Gyvenimas taip jau sukurtas, kad jame turi būti harmonija: moteriai reikia vyro, o vyrui – moters. Man taip susiklostė, kad negyvenu su savo vaikų tėvais.
Tikrai norėčiau, kad šalia manęs būtų žmogus, bet tokio nėra. Kai tau jau ne dvidešimt metų ir turi du vaikus, už kuriuos esi atsakinga, sunku sutikti žmogų, kuris būtų ne tik geras vyras, bet ir geras draugas vaikams. Todėl ir sukasi užburtas ratas. O šiuo metu mano širdis laisva.
– Ar turite draugą, kurį jau pristatėte mamai? Ar jums svarbi jos nuomonė tuo klausimu?
Olivija: Mamos nuomonė labai svarbi ir dažnai sutampa su manąja. Ji pažįsta visus mano draugus.
– Ar palaikote ryšius su savo tėvu? Ar vaikystėje jums jo trūko? O gal mama sugebėjo būti vienu metu ir motina, ir tėvu?
Olivija: Su tėčiu matausi ir leidžiu laiką itin dažnai. Santykiai ne tik su mama, bet ir tėčiu yra artimi.
Mano tėtis taip pat labai jaunatviškas. Kai išeiname kartu, aplinkiniai suabejoja, ar tai – ne mano vaikinas. (Šypsosi.)
Vaikystėje tėčio netrūko, jis būdavo šalia, kai jo man reikėdavo. Tiesos yra, kad mama sugeba atstoti ir mamą, ir tėtį, ypač mano broliukui, kuris auga be tėvelio.
– Kokią įsivaizduojate savo ateitį po kelerių metų?
Olivija: Mano tikslas – įkurti sėkmingą verslą po to, kai įgysiu ir pakankamai žinių, ir patirties savo srityje.
Taip pat ruošiuosi tęsti studijas, tad realu, kad po kelerių metų vis dar studijuosiu ir derinsiu darbą su mokslais.
– Ar baigusi studijas ketinate grįžti į Vilnių?
Olivija: Ir Londone, ir Vilniuje jaučiuosi savo vėžėse. Nežinau, kaip bus. Juk viena planuojame, o Dievas iš planų juokiasi.
– Loreta, ką jums reiškia moteriška laimė? Esate ją suradusi?
Loreta: Suraskite žmogų, kuris būtų visapusiškai laimingas. Manau, nerasite. Visada ko nors pritrūksta iki visiškos pilnatvės. Kai lyja, mes nepatenkinti, kad lyja, jei sausra, mes nepatenkinti, kad nelyja.
Taip ir dėl moteriškos laimės: vieną dieną jaučiamės laimingos, o jau kitą raudame apsikabinusios pagalvę. Tik dėl motiniškos laimės esu šimtu procentų laiminga moteris.
Turiu du nuostabius vaikus, kurie mane džiugina kas dieną, net jų keliami rūpesčiai teikia didžiulį džiaugsmą. Tai reiškia, kad aš laiminga moteris, nes turiu kuo rūpintis!
