Kai vilnietė su vyru Evaldu laukėsi pirmagimės Margaritos, pas gydytojus jie keliavo paprastai procedūrai – sužinoti kūdikio lytį. Pora nė nenujautė, kuo viskas baigsis.
„Turite nedelsiant važiuoti į ligoninę“, – slėpdama nerimą paliepė ginekologė.
Sutrikę Asta ir Evaldas nuskubėjo pas medikus. Nėščiąją iš karto paguldė apžiūrai. Akimirksniu subėgo būrys gydytojų. Vaikelio širdies plakimas trūkinėjo, jam stigo deguonies – Margarita motinos įsčiose duso. Moteris nėščia tebuvo 6,5 mėnesio.
„Gydytojai aplink lakstė ir dūzgė. Žinojau tik tiek, kad gelbėja vaiką“, – šešerių metų įvykius prisimena A.Speicytė-Radzevičienė.
Neliko nieko kito, kaip tik cezario pjūvis. „Mums buvo šokas. Niekas nieko neaiškino. Nebuvo jokios psichologinės pagalbos. Buvo laibai baisu“, – pasakojo gimusios neišnešiotos mergaitės mama.
Evaldas buvo toks susijaudinęs, kad paimti dokumentų važiavo du kartus – pirmąkart grįžo be pasų.
Moteris stebisi, kaip pajėgė ištverti gerokai per anksti gimusios duktės dramą. Tada Asta dar nieko nežinojo apie neišnešiotus naujagimius, o ir internete apie tai informacijos buvo labai mažai.
Mamą ištiko šokas
Po operacijos Margaritą slaugės iš karto išnešė į reanimaciją. Po trijų dienų Asta atsigavo ir jau galėjo atsikelti, nueiti pasižiūrėti savo kūdikio.
Mergaitė gulėjo inkubatoriuje. „Mažas padarėlis, apraizgytas laideliais, plonytėmis rankytėmis, permatoma oda. Pats nekvėpuoja, nevalgo, net neverkia. Nebuvau susitaikiusi su tuo, kad tai – mano vaikas. Net neverkiau – man buvo visiškas šokas“, – prisimena motina.
Kai ji paklausė, ar vaikas gyvens, gydytojai gūžčiojo pečiais: „Galbūt.“ Niekas nežinojo, kuo viskas baigsis.
Astą palaikė šeima. Palatoje ji gulėjo su ankstyvų dvynukų mama. Abi liedavo ašaras, traukdamos pieną. „Mano situacija buvo sunkesnė – vaikelis gimė labai anksti“, – sakė vilnietė.
Pirmą kartą ant rankų dukrą Asta paėmė praėjus trims savaitėms. „Neapsakomas jausmas. Iki tol tik žiūrėjau į ją per langelį ir laikiau už rankutės. Motinos ir vaiko susiliejimas – tikras stebuklas“, – pasakojo motina.
Operavo širdį ir akis
Nežinomybė nepaleido ir po svaiginamo prisilietimo. Neišsivysčiusios akytės, prasiplėtę skilveliai, mažakraujystė – visa tai būdinga neišnešiotiems naujagimiams. Margarita nebuvo išimtis. Ji svėrė vos daugiau nei 800 gramų, jai prireikė operuoti širdį, vėliau akis.
Baisiausia Astai buvo dėl dukters kvėpavimo. „Jūsų vaikelis pamiršo kvėpuoti“, – kartais reanimacijoje išgirsdavo Asta. Ją persmelkdavo nerimas.
Ir grįžusi namo ji patyrė nežinomybę. Ligoninėje mergaitė buvo prijungta prie aparato, kuris supypsėdavo jai neįkvėpus. Namuose tokio aparato nebuvo.
„Metus laiko šokinėjau prie miegančios Margaritos ir žiūrėjau, ar ji kvėpuoja“, – sakė A.Speicytė-Radzevičienė.
Gydytoja atsisakė prižiūrėti
Iš ligoninės motina su kūdikiu grįžo po pustrečio mėnesio.
Kai į namus pirmą kartą apžiūrėti kūdikio atėjo šeimos gydytoja, Asta jai išklojo visas dukters diagnozes. „Ji pirmiausia paklausė, ar esu medikė. Paskui prisipažino, kad negali prižiūrėti mano vaiko, nes neturi tam žinių“, – prisimena vilnietė. Jai teko ieškoti kompetentingos pediatrės.
Ligoninėje nuo pirmųjų dienų užrašų knygelėje Asta užsirašinėdavo viską, ką girdėdavo iš medikų. Sugulė ilgas ligų sąrašas. Moteris viską tikrino internete. Taip pat ji kasdien rašė, kiek Margarita sveria, kiek valgo.
Neišnešiotų naujagimių asociacijos vadovė dar ilgai nerimavo, ar mergaitė pasivys bendraamžius. Bet laikui bėgant rodėsi vis daugiau ženklų, kad su Margarita viskas gerai.
Bendraamžius mergaitė pasivijo būdama 2 metų. Vaikų darželyje nesiskyrė nuo bendraamžių.
Sesė gimė laiku
Tuomet Radzevičių šeima pagausėjo – gimė antroji poros dukra. Domicelė šį pasaulį išvydo kaip ir daugelis vaikų – devynis mėnesius išbuvusi mamos pilve.
Visi Astos klausia, kaip ji pasiryžo antram nėštumui. „Man tai buvo natūralu. Margarita jau buvo pradėjusi sėdėti, žaisti. Tokiam imliam, smalsiam vaikui reikia draugo. Tada atsirado Domicelė“, – sakė A.Speicytė-Radzevičienė.
Moteris prisipažįsta, kad dabar lengvai nesiryžtų tokiam žingsniui.
„Tik kai pažiūriu į save iš šalies, tada suvokiu, kas man įvyko. Kiti tėvai su ašaromis kalba apie pirma laiko gimusius vaikus, net kai jie užauga. Tai nepraeina. Emocijos išlenda kitose gyvenimo situacijose. Džiaugiuosi, kad šeimos lengvai gali rasti mūsų bendruomenę ir prisijungti prie to paties likimo šeimų, gauti palaikymą“, – tikino Margaritos mama.
Vaiką rodė tik per langą
Mamos ryšys su dukromis skiriasi.
„Margarita man yra stebuklas. Ji sustiprino šeimą. Jai svarbu, kad ją mylėtų. Ji kasdien po daug kartų kartoja: „Mama, aš tave labai myliu“. Domicelė – žemiškesnė“, – pasakojo Asta.
Gimus Margaritai Asta buvo ypač griežta svečių lankymo požiūriu – visiems ateinantiems liepdavau plautis rankas – saugojo mergaitę nuo užkrato.
Gimus Domicelei viskas buvo daug ramiau ir paprasčiau. „Domicelė lengvai augo. Visas dėmesys natūraliai tekdavo Margaritai“, – aiškino mama.
Lemtingas laiškas šlamšto dėžutėje
Margaritos gimimas pakeitė Astos profesinę veiklą. Anksčiau ji dirbo turizmo agentūroje. Po motinystės atostogų vėl įsidarbino turizmo versle. Tačiau jos netenkino darbo vertybės, tik vis nebuvo drąsos jo mesti.
Kartą atsitiktinai savo el. pašte ji patikrino šlamšto dėžutę (junk mail). „Paprastai niekada jos netikrinu. O tuo metu atsidariau vieną laišką ir radau tokį posakį: „Tu gali nugalėti baimę, žengti pirmą žingsnį savo svajonės link.“ Tai buvo nuoroda į vieno garsaus Didžiosios Britanijos lektoriaus puslapį“, – prisimena asociacijos vadovė.
Puslapyje ji rado skelbimą apie lektoriaus mokymus Londone. Asta nesvarstydama užsiregistravo, kartu vykti pasiūlė ir vyrui. Keturias dienas po 12 val. jie mokėsi, kaip nugalėti baimę, kaip judėti į priekį, nepainioti ateities su praeitimi. „Terapija taip gerai išplovė smegenis, kad aš grįžusi mečiau savo darbą“, – prisimena moteris.
2011 metais ji sukūrė puslapį neisnesiotukas.lt, rinko straipsnius šia tema.
„Man buvo svarbiau gelbėti gyvybes negu dirbti darbą be vertybių. Labai svarbi tapo šeima“, – pasakojo A.Speicytė-Radzevičienė.
Virgis Stakėnas įteikė dovaną
Prieš dvejus metus kukli iniciatyva išsiplėtojo į Neišnešiotų naujagimių asociaciją.
Žmonės iš visos Lietuvos kreipiasi į asociaciją ir prašo pagalbos, informacijos, emocinės paramos. Tai ir tėvai, kuriems per anksti gimė vaikelis, kiti giminaičiai, ir tie suaugusieji, kurie kadaise gimė per anksti.
Asociacijos ambasadoriai – laidų vedėja Daiva Tamošiūnaitė su dukra Adelija, kuri gimusi svėrė 640 gramų, atlikėjas Virgis Stakėnas, kurio anūkai Amerikoje gimė septintą nėštumo mėnesį, solistė Ieva Prudnikovaitė su dukra Veronika, taip pat gimusia pirma laiko.
V.Stakėnas pirma laiko gimusiems anūkams skyrė dainą „Ašarėlė“ – ji virto organizacijos himnu.
„Labai džiaugiamės, kad mūsų šventėse vis daugėja žmonių. „Facebook“ uždaroje grupėje jau susibūrė 500 šeimų. Per metus pirma laiko gimsta apie 2 tūkst. kūdikių. Didžioji jų tėvų dalis kasmet jungiasi į asociaciją“, – džiaugėsi Asta.
Beveik 3 metus vadovė dirbo savanoriškai ir oficialiai buvo bedarbė – organizacija išlaikoma iš žmonių paramos.
Vis dėlto A.Speicytė-Radzevičienė laiminga, kad rado prasmingą veiklą ir gali padėti kitoms šeimoms, kurios patyrė panašių išbandymų.
